Operatyviai per užsitęsusį atodrėkį

Storas ledas, o ypač kada ant jo yra dar ir nemenkas sniego sluoksnis, sąlygoja tai, kad vandens telkinyje ima trūkti deguonies. Dabar jau nebesvarbu, ar tai bus ežeras ar tvenkinys, pratakus ar ne, bet faktas lieka faktu – „oro“ žuvims sumažėja ir jos tampa pasyvesnės. Nenukrypsiu į kraštutinumus ir neaimanuosiu dėl žvynuotųjų dusimo, kadangi kalbėsiu apie didelius ir gilius vandens telkinius, o juose tokių dalykų pastaruoju metu praktiškai nebūna. Bent jau mūsų kraštuose.

Daugelis meškeriotojų ešerių paiešką įsivaizduoja, kaip „radau arba neradau“ žuvų. Toks požiūris teisingas tik iš dalies, kadangi absoliuti dauguma žvejų šių žuvų neieško žiemą su echolotu ir todėl negali tiksliai atsakyti – galbūt dryžuotųjų plėšrūnų būrys yra po jų kojomis, tačiau ešeriai paprasčiausiai neaktyvūs arba pageidauja visiškai kitokių masalų nei jiems tuo metu siūloma.

Pasak ichtiologų, ešeriai net ir žiemą tarsi pasiskirsto į grupes ir ima maitintis skirtingu maistu. Suprantama, jei mitybinė bazė įvairi ir rinktis yra iš ko. Dideli vandens telkiniai tuo ir išskirtiniai, kad čia ir žiemos viduryje žuvys gali rasti kelių rūšių maisto. Todėl labai gali būti, kad kažkuri ešerių dalis minta išskirtinai smulkiais vėžiagyviais, vabzdžių lervomis, o kita dalis persekioja mailių. Įdomiausia, kad tai nepriklauso nuo ešerio dydžio, todėl blizgiaujant galima vieną po kito traukti mažus ešeriukus, o avižėle suvilioti tikrai stambius šios rūšies egzempliorius.

Kitas aspektas, kurio neįvertina žvejai yra ešerių migracija ne tik horizontalia, bet ir vertikalia kryptimi. Noriu pasakyti, jog plėšrūnai nebūtinai plaukios padugnėje, kas viduržiemyje, meškeriotojų supratimu, labai natūralu, tačiau kils į aukštesnius vandens sluoksnius, galbūt maitinsis ir visai arti ledo.

Esant tokioms sudėtingoms ir nepastovioms meteorologinėms sąlygoms, kurias minėjau straipsnio įžangoje, dryžuotųjų plėšrūnų apetito pokyčiai, taip pat jų būriavimasis tam tikrose vietose, tam tikrame gylyje (čia jau turiu omenyje ir vandens sluoksnį) – itin sunkiai nuspėjamas dalykas. Normalią šaltą žiemą staigus atodrėkis galimai suintensyvintų plėšrūnų aktyvumą, bet dabar jis trunka po savaitę ar net ilgiau ir veikiau turės neigiamą įtaką.

Apskritai, kuomet oras toks nepastovus, o metų laikas bene pats nepalankiausias ešerių žūklei, pasakyti konkrečiau, kur surasti ir kaip privilioti ešerius – tik būrimas iš kavos tirščių. Regis, didelis kritulių kiekis, kas veikiausiai būtų lietus arba šlapdriba, turėtų suaktyvinti žuvis, kadangi į vandens telkinį pakliūva daugiau deguonies. Tačiau taip nėra. Tai šaltą bei snieguotą žiemą, kada ledas yra storas, o sniego daug, staigus atšilimas jau būtų savotiška nuoroda, kad dryžuotieji plėšrūnai veikiausiai suplauks kur nors netoli ežero arba tvenkinio intakų, iš gelmės kils į seklesnius medžioklės plotus. Bet dabar gali nutikti ir visai priešingai.

Per užsitęsusius atodrėkius ešerių aktyvumo protrūkiai dažniausiai būna labai trumpi, čia praktiškai negalioja rytinio ar vakarinio kibimo taisyklės, plėšrūnai masalus gali pradėti čiupti bet kada, tačiau taip pat staigiai ir liautis.

Todėl reikėtų kiek įmanoma našiau išnaudoti tą aktyvumą. Galbūt lengviau galima būtų suvilioti ešerį avižėle su uodo trūklio lervomis, tačiau kada yra tikimybė plėšrūnų aptikti bet kuriame vandens sluoksnyje arba bet kurioje gelmėje netoli dugno, patarčiau rinktis aktyvesnį paieškos būdą – blizgiavimą.

Paprastos blizgutės ar švytuoklės? Aš imu ir vienus, ir kitus masalus. Žinoma, nesinešu viso turimo jų arsenalo, faktiškai bandau vos kelis šių vilioklių modelius.

Vertikaliąsias blizgutes dabar bandau tas, kurias mes įpratę vadinti „vinukais“. Tai nedaug išlenktos, palyginti sunkios blizgės, kurios mažai nukrypsta nuo vertikalės ir skirtos žūklei gelmėse. Būtent ten jas ir siūlau ešeriams.

Švytuoklėmis ieškau laimės jau mažesniuose gyliuose. Kokius modelius rinktis pasakyti gana sunku, nes būna taip, kad vakar kibę ešeriai ant vienų tos rūšies blizgių, šiandien domisi tik tomis, kurios anądien jiems visiškai nepatiko. Visgi turiu šiokią tokią sistemą bent jau pasirinkdamas spalvinius variantus ir dydžius.

Esant apniukusiems orams dažniausiai „iššauna“ blizgios natūralaus balto metalo atspalvio švytuoklės. Taip pat gali būti dažytos matiniais dažais, tačiau pageidautina, kad spalvų deriniai primintų tikrą žuvelę.

Taip pat rekomenduočiau imti tas švytuokles, kurios vietoje trišakiuko papilvėje turi grandinėlę su vienšakiu kabliuku. Paprastai šie kabliukai yra su „akelėmis“, karoliukais ir pan. Tai būtų tarsi savotiškas avižėlės atitikmuo, ir labai dažnai būtent tuos papilvės kabliukus apžioja ešeriai.

Labai gerai, kad kai kurios firmos savo švytuokles gamina taip, jog nebūna vargo pasikeisti apatinį kabliuką. Tarkim, Lucky John visose švytuoklėse papilvės trišakis laisvai nusisega ir užsisega. Todėl galima bandyti žvejoti ir su originaliu kabliuku, galima ir prisegti minėtą grandinėlę.

Nepaisant net ir kibimą gerinančių grandinėlių, geriau bandyti laimę su mažesnėmis švytuoklėmis. Jų dydis, mano manymu, neturėtų viršyti 5 cm, dar geriau jei tai 3–4 cm blizgutės.

Ešerių paieškos dabar remiasi operatyvumu, reiškia, kad tenka tikrai daug vaikščioti, gręžti begalę ekečių. Turėkite omenyje, kad darganoti ir apniukę žieminiai orai patrumpina dieną bent jau valanda laiko, nėra kada daug mąstyti, jau iš anksto reikėtų susigalvoti būsimų paieškų planą ir jį vykdyti nekaitaliojant strategijos. Tiesą sakant, ešeriai irgi daug nemąsto – jie arba kimba, arba ne, kaip ir sakiau, aktyvumo protrūkiai dažniausiai būna trumpi.

Kuomet meškerioju vertikaliomis blizgėmis, jei pataikau į ešerių susibūrimo vietą ir jie maitinasi, plėšrūnai atakuoja masalą jau po pirmųjų jo patraukimų. Jei po kokių 7–8 timptelėjimų tai neįvyko, vargu ar ilgiau tąsyti blizgę vienoje eketėje apsimoka. Bent jau tą pačią. Tenka eiti toliau, gręžti kitą eketę arba bandyti laimę tądien ar dar anksčiau žvejojusio meškeriotojo išgręžtose skylėse.

Tačiau gaudant švytuoklėmis derėtų prie vienos eketės užtrukti ilgiau, nes ešerių reakcija į pastarąsias jau kitokia. Švytuoklės gerokai agresyvesni masalai, kurie geba plėšrūnus „sukviesti“ iš toliau, netgi priverčia juos kažkiek keisti maitinimosi horizontą, todėl galima prie tos pačios skylės lede išbūti ir iki 20 min. laukiant pirmosios žuvies kibimo.

Romualdas Žilinskas