O velnias, koooks ešerys! Apie negudrų velnią
Kada pirmasis ledas užkloja nedidelius vandens telkinius, visi puola gaudyti ešerių. Bet kada pirmasis ledas užkloja didžiuosius mūsų ežerus, Kauno ir Kuršių marias, tuomet visi bėga vilioti stambių ešerių. Skirtumas yra? Manau, kad dar ir koks – juk nesulyginsi piršto dydžio dryžuočio su puskilograminiu kupriumi. Tiesa, ne visiems meškeriotojams sekasi tuos pusės kilogramo ešerius sužvejoti. Na, bet pabandysim...
Taigi esant pirmajam ledui (kaip, beje, ir paskutiniam) ant didesnių ir gilesnių vandens telkinių, siūlyčiau pasirinkti efektyvų, tačiau kažkodėl vis rečiau naudojamą būdą tiems stambiems ir netgi patiems stambiausiems ešeriams gaudyti – žūklę velniu.
Tiesą sakant, yra dar ir kitas masalas – velniukas, kurį naudoja bemasalinių avižėlių fanai, tačiau šiame rašinyje apsiribosime tikruoju velniu, kuris kai kuriuose Lietuvos regionuose įvardytas dar ir „voru“.
Tokį pavadinimą šis masalas gavo dėl savo išvaizdos. Bet prie jos dar grįšiu ir papasakosiu labai išsamiai, kadangi velniai, nors ir visi raguoti, tačiau yra kipšų, pinčiukų, šėtonų ir netgi demonų. Aš visiškai nejuokauju, kadangi velnio modifikacijų daug daugiau nei lietuvių kalboje tam raguotam pragaro padarui apibūdinti sinonimų. Visas jas nupasakoti veikiausiai neužtektų ir dešimties straipsnių, apibūdinsiu tik pagrindines, tačiau, kaip sakiau, vėliau. O dabar – dar šiek tiek apie tuos didžiuosius ešerius.
Dideli ešeriai plauko giliai
Esant pirmledžiui rainuotieji plėšrūnai kimba išties neprastai, o ir praktiškai gaudant bet kokiais žiemą naudojamais masalais: avižėle su užmautomis ant kabliuko uodo trūklio lervomis, bemasaline avižėle, vertikalia blizgute, švytuokle, ant paprasto kabliuko pakabintais gyvūninės kilmės viliokliais... Žodžiu, problemų lyg ir nekyla.
Tačiau taip būna tuose telkiniuose, kurie užšąla pirmieji. Nes pirmledis – sąlyginė sąvoka. Jei ledas atsiranda lapkričio pabaigoje, gruodžio pradžioje, tada jis yra išties tas tikras pirmasis ir tada tikrai ešeriai kimba tarsi išprotėję. Tačiau kuomet šaltis svyruoja ilgą laiką ties nuline termometro stulpelio padala, o vanduo stingsta labai pamažu – deja, bet iki žvejai įstengia be baimės užlipti ant ledo, jau yra ne tas. Turiu omenyje, kad ne tas variantas, kai rainuotieji plėšrūnai kimba be saiko.
Taip nutinka todėl, kad žuvys, ir tai liečia ne vien ešerius, prie ledo dangos įpranta, žvynuotosioms nėra jokio skirtumo – ji penkių ar penkiasdešimties centimetrų storio. Žinoma, kada vandens telkiniai apskritai neledija, nesvarbu, tai bus gruodžio pabaiga ar sausis, ir staiga nukritusi oro temperatūra sukausto ežerus ir tvenkinius ledu, tai įvyksta per kelias dienas, tada, taip – žuvys kimba, kaip ir privalo kibti esant pirmledžiui.
Pirmasis ledas, kaip žinia, pirmiausiai atsiranda ant nedidelių ir negilių ežeriukų, tvenkinių, balų. Ten stambūs ešeriai dažniausiai yra retenybė, paprastai tokiose balose jie – vienišiai. Didžiausieji pagaunami dideliuose ir giliuose vandens telkiniuose, tenai stambūs kupriai laikosi būriais.
Tai, kad ešeriai esant pirmledžiui tampa labai judrūs ir zuja po visą ežerą ar tvenkinį yra tiesa. Bet toji tiesa su tam tikra išlyga. Rainuotieji plėšrūnai daugiausiai nerimsta ten, kur dugno reljefas būna daugiau ar mažiau vienodas. Faktas, kad būtent sekliuose dubens formos telkiniuose.
O dideliuose ežeruose, tvenkiniuose, kuriuose gyliai didesni nei dešimt metrų, net ir pirmledžiu šios žuvys nelenda maitintis į metrines seklumas. Na, taip – kažkiek pakyla duobių šlaitais, į aukštesnius vandens sluoksnius, bet visgi stambiausi ešeriai tūno gelmėje. Jie irgi tampa gerokai judresni, migruoja grupėmis iš vienos duobės į kitą, nuo vienos skardžio aikštelės ant kitos, visgi plaukioja dažniausiai didelėje gelmėje.
Čiumpa masalus tada tie dideli ešeriai tikrai neprastai, bet didžiausia problema tampa juos surasti. Kita vertus, suradus nesi tikras, kad viename plote jie ilgai kibs. Apie tą pačią eketę nė nekalbu, toks variantas įmanomas nebent viduržiemyje, bet bėda, jog tuomet ešeriams sunku įsiūlyti masalą.
Todėl dabar tenka daug vaikščioti didelio ežero ar tvenkinio ledu ir nuolat gręžioti eketes. Kada dugno reljefas yra žinomas – rasti vietas, kur daugiausiai galimybių suvilioti kuprius, daug lengviau. Jei ateini ant nežinomo vandens telkinio ledo, yra tik du orientyrai – daug išgręžtų ekečių tam tikrose plotuose ir besibūriuojantys žvejai. Kažkiek padeda ir echolotas.
Jau sakiau, kad dideli ešeriai dideliuose ir giliuose telkiniuose laksto ten, kur yra gelmės. Nors ir kimba jie gerai, tačiau žuvaujantys avižėlėmis susiduria su viena esmine problema – kol nuskandini masalą, kol ištrauki kuprių, sugaišti daug laiko. Išlupai iš eketės du-tris ir – ate – ešeriai kažkur nuplaukė. Ieškai, kur jie gali būti, gręži lede skylę po skylės, grįžti prie anksčiau išgręžtų. Vėl vargsti nardindamas iki dugno masalą...
Šiuo atveju laimi tie meškeriotojai, kurie sugeba greičiau suktis. Suprantama, jie gaudo sunkesniais viliokliais – tai gali būti švytuoklės, sunkios vertikaliosios blizgės. Bet dar geriau, mano manymu, yra velnias. Nes jis pats masyviausias iš visų masalų, kuriuos mūsų žvejai naudoja gaudymui iš po ledo. Beje, ir gaudyti su juo išmokti labai lengva, čia tikrai nereikia ypatingos virpinimo ar „patraukinėjimo“ technikos.
Aišku, yra tam tikrų niuansų, bet apie juos kalbėsiu nurodydamas ir konkrečias šių vilioklių modifikacijas. Pradėsiu nuo paprasčiausios.
Dviejų minučių konstrukcijos
Susikonstruoti velnią galima čia pat ant ledo, net rankų nespėsi sušalti – reikia dviejų arba trijų detalių. Suprantama, viena jų bus kabliukas. Jis gana didelis, kaip žieminei žūklei – labai didelis, gali būti, tarkim, net Nr. 2. Paprastai pakanka Nr. 4–6, bet tai priklauso ir nuo svarelio dydžio, o ir kabliukai, kaip žinote, ne visų firmų yra vienodi.
Taigi svarelis jau bus antroji detalė. Jei velnią darome, kaip sakiau, čia pat vietoje, tam puikiausiai tinka dugninei naudojamas lašo, ištęsto lašo švininis gramzdas su įlituotu suktuku arba be jo. Dažniausiai naudojami velniai padaryti iš 20–50 g masės svarelių. Aišku, gali būti lengvesnių ir sunkesnių, dabar kalbu apie populiariuosius variantus ir galimybę pasigaminti tokį masalą iš to, ką turi „kišenėje“.
Jei šiuos žūklės mažmožius nešiojiesi ar draugai sušelpė, tada veri kabliuką ir svarelį (pastarąjį pro vielinę kilputę arba suktuko auselę) ant valo ir riši maždaug 5–7 cm dydžio kilpą. Tiesa, kabliuką reikia užverti taip, kad jis būtų nusisukęs gyliu nuo svarelio. Dar geriau du kabliukai, tada bus tas pats tikriausias velnias su dviem ragais.
Tačiau taip velnias konstruojamas, jei žuvauji vienagysliu valu. Beje, geriausiai tam tinka storas, kaip žieminei žūklei – labai storas monofilamentinis arba fluorokarboninis valas. Aš bent jau naudoju ne plonesnį nei 0,20 mm diametro, nors paprastai gaudoma su storesniais – 0,22–0,25 mm valais.
Beje, tokie valai irgi turi racijos, kuomet kalbama apie greitą gaudymą – užkibus net ir pusės kilogramo ešeriui, su laimikiu nesiterlioji, trauki ir bėdos nematai.
Kuomet meškerioji pinta gija ir neturi vienagyslės net ir pavadėliui, taip pat galima pasidaryti velnią. Beje, kiti meškeriotojai šiuo principu darosi velnius ir gaudydami monofilamentiniais arba fluorokarboniniais valais.
Tokiu atveju dar reikia ir karabino, pageidautina, kad jis būtų vienodai apvaliai išlenktas. Ant segtuko, kaip ir ant valo kilpelės, tokiu pačiu principu susegi kabliuką arba kabliukus ir svarelį. Jei tokio tipo velnias bus tik su vienu kabliuku, faktiškai tai yra ta pati spiningautojų naudojama jig rig sistemėlė – nesiskiria niekuo. Viskas – imk ir žuvauk. O jei dar ant kabliuko užmausi ryškų raudoną kembriko gabaliuką, dirbtinių uodo lervų – ešeriams bus „šakės“...
Žvejybos principas grįstas tuo, kad svarelis daužomas į dugną vienodais laiko tarpais. Tiesiog pakeli rankos riešą, nuleidi, darai akimirksnio pauzę, vėl pakeli, nuleidi, pauzelė... Tuo metu svarelis baksnoja į dugną ir savo „bumpsėjimu“ bei pakeltų drumzlių debesėliu patraukia ešerių dėmesį.
Ešerys, beje, paprastai būtent didelis, neištveria ir „susimauna“ – atakuoja tą garsus skleidžiantį bei šokinėjantį dugne „padarą“ ir taip pakimba ant jo kabliuko. Kitąsyk netgi pats, bet pakirsti, aišku, reikėtų.
Tiesa, velniu galima žvejoti tiek atsisėdus, tiek atsistojus. Pastarasis variantas dažnesnis, o ir labiau atitinka gaudymo šiuo masalu logiką – žvejojame judriai.
Nuo žvejo padėties priklauso ir meškerėlės ilgis. Jei sėdime – ji bus trumpesnė, stovint, suprantama, naudosime ilgesnę. Gaudymui velniu, jei jau susiruošėme žuvauti tik juo, naudojame poledinei žūklei skirtus spiningėlius arba bent jau standžiomis viršūnėlėmis meškerėles, vienas iš rodiklių – tenka atsižvelgti kokios masės velniais žuvausime. Aš meškerėles darausi pats, bet nevarkite – galima nusipirkti net geresnių, man tiesiog patinka kažką nuveikti savo rankomis.
Žuvaujant su pakankamai jautriu spiningėliu sargelis nėra būtinas, kibimas puikiausiai juntamas ranka. Bet jei gaudai su lengvesniais velniais, galima naudoti ir sargelį. Tačiau reikia standžių, spyruokliuojančių, čia bet koks sargelis netiks.
Ritės velniaujant geriausiai bus multiplikatorinės. Jos turi privalumą prieš neinercines trūkčiojant sunkų masalą, nes valas nenušoka nuo būgnelio, nesidaro kilpos, o prieš paprastas inercines – multiplikatorinės greičiau susuka giją. Visgi dauguma žvejų naudoja neinercines, bet tai veikiau iš įpratimo...
Derėtų paaiškinti, kam rišame kilputę, kam dedame suktuką ir kodėl geriau naudoti apvaliai lenktą karabiną.
Pats paprasčiausias velnias veikiausiai būtų tas, kurio net neaprašiau, net nefotografavau pavyzdžio – tai tiesiog ant valo per kotelio kilputę užvertas bei laisvai slankiojantis gija kabliukas ir apačioje pririštas svarelis. Ešerių viliojimo efektas būtų panašus, nors ir ne visai toks. Visgi šis masalas su tiesiog užmautu ant valo kabliuku man atrodo nei velnias nei gegutė, nors ešeriai jį gali atakuoti irgi gana sėkmingai, bet pakirsti žuvis bus sunkiau. Veikiausiai pats pirmasis sukonstruotas velnio tipažas ir buvo būtent toks, vėliau jį žvejai ištobulino.
Kuomet daroma kilpa arba naudojamas karabinas, kaip matėte pavyzdžiuose, tada kabliukas prie svarelio priglunda gyliu į išorę, jo smaigalys būna gana žemai, todėl turime daugiau rezultatyvių pakirtimų, kai ešerys „kala“ į svarelį.
Kita vertus, dabar kabliukas arba kabliukai irgi slankioja arba gali slankioti (čia priklauso nuo masalo pakėlimo aukščio, judesių ir panašiai) valu bei segtuku aukštyn žemyn, bent jau kabliukų gyliai laisvai „maskatuojasi“ vandenyje, o taip papildomai priviliojami ešeriai. Aišku, tuomet, kai kabliukas arba kabliukai apipilami „kraujo plazma“, papuošiami spalvotais kembrikais, plastikiniais arba keraminiais rutuliukais, ant jų maunamos dirbtinės uodo trūklio lervos ir panašiai.
Štai šioje vietoje mes pereiname į „aukštesnį lygį“, nes yra dar daugiau velnio gudrybių, apie kurias pasakosiu kitame straipsnyje, pateiksiu ir pavyzdžius. Šįsyk kalbėjau apie tą paprastą raguotąjį, bus ir apie labai suktus kipšus.
Romualdas Žilinskas
