Neries ešerio gaudymas
Jei koks nors žvejys sugalvotų prisigaudyti daug ešerių, jis tikrai neitų jų meškerioti į Nerį – ne tas „adresas“. Nors, kaip pamatysite vėliau, jų čia yra devynios galybės, bet ši upė turi savo specifiką ir tikslingai žvejoti (ir daug pagauti!) dryžuotuosius šioje upėje nėra taip paprasta.
Turbūt reikėtų pradėti nuo to, jog gardžiausias masalas ešeriams, be abejonės bus guminukas. Kimba jie Neryje spiningaujant vobleriais, dar daugiau gali suvilioti sukriukėmis, visgi tradicinis delikatesas – silikoninis masalas.
Kita vertus, Neris ir, tarkim, džigavimas mažais guminukais, jig rig ar kitokios sistemėlės, kurios labai sėkmingos žvejojant dryžuotuosius, iš pirmo žvilgsnio tarsi nesuderinami dalykai, nes šioje upėje vanduo yra sraunus, dugnas daugelyje jos atkarpų akmenuotas, labai nelygus. Žodžiu, visa tai, kas gerai spiningaujant ešerius, yra negerai tokiuose vandenyse.
Aš apibūdinau Nerį plačiąja prasme, kadangi ir čia galima rasti ramių dumblėtų įlankų, lėtesnės tėkmės atkarpų, gilių duobių, dugno griovių, kur teka vidutinė tėkmė. Visgi vyrauja rėvos, juk ne veltui upę pamėgusios lašišos ir lašišautojai.
O be to, ešerys nebūtų ešerys, jei nesugebėtų prisitaikyti ir esamų sąlygų, todėl ichtiologai sako, kad dygliuotieji yra labai „plastiškos“ žuvys. Jei kitose upėse seklūs akmenynai – tik laikinos ešerių medžioklės vietos, tai Neryje jos yra pastovios. Vietinė dryžuotųjų populiacija savo rūšiai nelabai būdinguose plotuose jaučiasi kuo puikiausiai.
Sakysite, viena yra gerai jaustis, o visai kita – sočiai ėsti ir pasiekti maksimalų dydį. Veikiausiai būsite teisūs, nes daug stambių ešerių, kokių galima pagauti Nemune ar Nevėžyje, čia nepasitaiko. Ir apskritai Neryje jie nelinkę telktis į gausius būrius, kas įprasta minėtose upėse. Nors...
Labai seniai
Patį stambiausią Neryje suviliotą ešerį esu regėjęs prieš pusšimtį metų (kalbu labai rimtai), kuomet mūsų upės nebuvo tokios švarios kaip dabar, tačiau jose plaukiojo nepalyginamai daugiau žuvų (čia tikrai ne iš serijos „Kada medžiai buvo didesni“), o pakrantėmis migravo gerokai mažiau žvejų.
Tuomet vienas kaimo meškeriotojas savo bambukine meškere tarp Vilniaus ir Kauno tą gigantą pagavo ant paprasčiausio slieko. Nepamiršau tikslios vietovės, dar ir dabar ten pažuvauju, tiesiog nenoriu minėti. Ir dar tikrai atsimenu, kad tai buvo vienintelė jo sugundyta žuvis. Už tai kokia – juodas ir kuprotas su vyšniniais pelekais ešerys svėrė daugiau nei du kilogramus! Ne visi gali pasigirti sumeškerioję tokių gabaritų ešerį.
Maždaug tuo metu pirmąsyk patyriau, kad Neryje gali būti tikrai gausu dryžuotųjų, nes paprastai jų sumeškeriodavau gal kokį tuziną per dieną, ne daugiau. Ir tokių dienų pasitaikydavo labai retai. Kadangi nuklydau į praeities džiungles, tai tęsiu...
Žodžiu, žvejojau vieną tvankią vasaros dieną įprastinėje vietoje karšius, kuojas ir „kas paklius“. O toji diena buvo labai tvanki todėl, kad kaupėsi baisinė liūtis. Įsijautęs į žūklę ją pajutau tik tuomet, kai prakiuro debesys ir „angelų ašaros“ ant mano galvos pradėjo lietis upeliais.
Nepuoliau slėptis – nors ir šlapia, bet šilta, tad meteorologinę negandą nusprendžiau iškentėti ant kranto. Netraukiau iš vandens ir savo plūdinės meškerės, ant kurios kabliuko muistėsi sliekas. Lijo taip smarkiai, kad Neries paviršiuje susidarė kone vaikiško kumščio dydžio purslai. Tarp tų purslų sūpavosi mano paties pasigaminta „kamštinė“ plūdė.
Staiga – niurkt. Bet taip konkrečiai, su valo patraukimu link upės vidurio. Pakertu, traukiu – ešerys. Ir visai nemenkas, tokio dydžio, kad trys panašūs vienoje keptuvėje neišsitektų. Na ir prasidėjo...
Menu, per tą žvejybą pagavau gal dvidešimt penkis kone vienodo „sukirpimo“ dryžuočius. Tačiau masalą jie rijo tik tol, kol „raudojo angelai“. Po to dingo lyg burtų lazdele mostelėjus. Ilgą laiką panašių nutikimų nebuvo, tad kaip ir daugelis jūsų galvojau, kad čia tik širdžiai malonus atsitiktinumas.
Tačiau vėliau, kai buvau pakankamai patyręs žvejys, tokie įvykiai kartojosi ne sykį ir ne du. Tiesa, žūklujant jau visai kitaip. Gaudžiau dugnine, niekas nekibo, nutariau pabandyti ant kabliuko užkabinti gružlių mailiuką. Degtuko dydžio žuvelių prisigaudžiau smulkiaakiu graibštu čia pat žūklavietėje.
Beje, tas faktas, kad „čia pat“ man irgi atrodo reikšmingas, nes kur yra mailiaus, ten atsiras ir norinčių jo paragauti. Taip ir nutiko – vos užmetu dugninę, viršūnėlė ima kratytis, aš iš vandens lupu ešerį. Vėlgi ne iš tų smulkiųjų kategorijos, tokį pusėtino dydžio, kurio katinui pasisotinti pilnai pakaktų.
Tą vasarą ištobulinau ešerių gaudymą dugnine – rišdavau du pavadėlius paternoster sistemėlei ir ant jų kabliukų maudavau po mažą „kilbuką“. Beje, šis būdas nėra draudžiamas ir dabar, tad pasakysiu, jog pavadėlius pasirinkdavau nevienodo ilgio – apatinis ilgesnis, o tarpas tarp jų toks, kad aukščiau esantis pasaitėlis (maždaug 20–25 cm ilgio) nesiektų apatinio. Kaip taisyklė, kone kas antrą kartą išsitraukdavau jau ne vieną, tačiau du ešerius. Dryžuotieji ant tokio masalo kibo atsakančiai.
Pasitaikydavo ir šapalų, netgi lydekų, bet pastarosios dažniausiai nukąsdavo ploną monofilamentinį valą. Tačiau svarbiausia, kad iš vienos vietos į krantą išprašydavau po dvidešimt ir daugiau ešerių. Kaip Neriai, tai tikrai geras rezultatas. Taip žūklavau gal du sezonus. Bet grįžkime į dvidešimt pirmą amžių.
Nelabai seniai
Kada prekyboje pasirodė Pontoon21 sukriukės su volframiniais kūneliais, jos tapo vienais mano mėgstamiausių masalų. Ypač tos mažylės „nulinukės“, kuriomis galėjau sužvejoti ir smulkų ešeriuką, ir poros kilogramų salatį ar stambią meknę, šapalą. Tiesa, tų masalų kainos „kosminės“, o dabar dar ir nusipirkti negausi.
Taigi vieną rytą sumąsčiau išmėginti tas sukriukes naujoje žūklavietėje, kurį daugumai žvejų nepasiekiama vien todėl, kad kilometrinę Neries atkarpą galima apgaudyti tik brendant iki dvišakumo – krante, kai kur ir vandenyje tįso keliolikos metrų sulig žmogaus ūgiu nendrių juosta. Pasileidau pasroviui į kairę ir dešinę svaidydamas mažas besisukančias blizgutes.
Nors gal dažniau tiesiai priešais save, nes ten dar ir gausybė vandenžolių, tad tekdavo taikyti masalą užmesti į takus tarp jų. Tiesa, žūklavietė gana srauni, gruntas – mandarino dydžio akmenys su nedideliu nuosėdų sluoksniu. Gylis aplink praktiškai vienodas iki upės vidurio, žodžiu, tankiai vandens augalais apaugusi priekrantės lyguma. Vieta nelabai įkvepianti, bet už tai nauja ir niekieno neliesta.
Nesileisdamas į smulkmenas pasakysiu, kad tame kilometriniame ruože kaskart sužvejodavau ne mažiau nei tris dešimtis ešerių, Vėlgi kalbu ne apie smulkius „žolinius“, nors tokių irgi pakliūdavo. Bet greitai mano noras gaudyti ten ešerius praėjo, nes spiningaudavau 0,12 mm storio monofilamentiniu valu, tad per vieną žūklę nutraukti tris ar keturias marsiečiams įperkamas sukriukes, pasirodė per brangu.
Beje, tuomet labai plonų pintukų sunku buvo gauti, o ir jie prastesnės kokybės nei dabar, galiausiai – vis tiek tektų rišti pavadėlį, nes ešeriai skaidriame vandenyje pintos gijos kartais baidosi. Tada jau geriau smulkūs plaukiantys vobleriai arba silikoniniai masalai.
Tačiau viskas, ką pasakojau, nutiko seniai arba nelabai seniai, o dabar yra... kaip buvo anksčiau. Ta prasme, jog ešerių Neryje apstu, tačiau tenka gerai parinkti masalus ir mokėti juos tinkamai siūlyti.
Dabar
Pavyzdžiui, šiandien sužvejojau net nežinau kiek ešerių, neskaičiavau, pagavęs išsyk mesdavau atgal, bet, manding, nuo kabliuko atkabinti teko maždaug pusšimtį. Įdomu tai, kad pakliuvo ir labai smulkių, ir normalaus dydžio, ir visai padorių, kas gaudant toje pačioje vietoje tuo pat metu nutinka retai, nes dryžuotieji paprastai medžioja laikydamiesi tam tikros subordinacijos pagal savo gabaritus.
Galėjau pagauti ir dar daugiau, bet paprasčiausiai nusibodo – nutikdavo taip, jog kokius penkis sykius paeiliui (!) ištraukdavau po ešerį. Ir reikia turėti omeny, kad, jei prognozė nemeluoja, ryt turi smarkiai atvėsti, kas pavasarį dieną prieš tokią orų kaitą žuvys į masalus žiūri žvairai. Kita vertus, dar tik balandžio ketvirtoji ir dryžuotieji nėra labai aktyvūs, visai neseniai išneršę, todėl nepuola sočiai skrandžių prisikimšti.
Aišku, tokios žūklės nėra kasdieninės, bet ir neretos. Kuomet ilgai spiningauji toje pačioje upėje, galiausiai vis tiek randi būdą, masalus, kurie yra geriausi. Vėlgi negalima užsiciklinti, kartais tenka operatyviai keisti taktiką, vilioklius.
Tarkim, šią dieną toks aršus kibimas buvo naudojant vos 1 g galvakablį ir dryžuočiai norėjo tik vienos firmos vienos serijos ir vienos spalvos (kokia serija ir spalva „istorija nutyli“, galiu pasakyti tik, kad masalas iš Lucky John asortimento) 2 colių guminuko.
Bet tai „pumpurėliai“. O „žiedeliai“ – kaip ir kokioje vietoje tuos ešerius teko gaudyti. Žvejojau įsibridęs rėvoje, kas tokiame šaltame vandenyje gali atrodyti mistika, nes bent jau ešeriams dabar smarki srovė dar nepageidautina. Teoriškai. Praktiškai buvo kitaip.
Guminuką traukdavau pasroviui, vos liesdamas dugną. Tai ne džigavimas ir ne tolygus traukimas, kažkas „per vidurį“ – kai pajuntu, kad masalas palietė dugną, lengvai kilsteliu spiningo viršūnėlę, „šuoliuoju“ guminuku per dugną. Ilgiau pristabdysi – „pasigausi“ akmenį, per aukštai pakelsi – ešerys nekibs, nes tėkmė staigiai nuneš vilioklį, žuvis nespės sureaguoti.
Gal neaiškiai pasakoju, reikėtų šį procesą pamatyti, po to išsibandyti. Nėra lengva, rankos visada gana aukštai pakeltos, spiningas laikomas maždaug 50–60° kampu upės paviršiui. Esmė – valas turi kuo mažiau gulti ant vandens. Bet čia susiduri su problema, kadangi negali toli sviesti masalo, nes tada daug gijos bus vandenyje, sumažės kampas tarp guminuko ir spiningo viršūnės. Pravartesnis tokiu atveju ilgas kotas, tačiau jis mažiau jautrus, o ešeriai lyg tyčia griebia masalą gana atsargiai, nors kimba vienas po kito.
Aš žuvavau iki 7 g užmetimo svorio tikrai jautriu spiningu Tick Inbite ir būtent tas jo jautrumas buvo didelis pliusas reaguojant į kibimą, standumas – pakertant žuvį (pakanka trumpo riešo kilstelėjimo), nors koto ilgio (2,24 m) šiuo atveju norėtųsi didesnio.
Daug reikšmės turi ir valas – gaudžiau 0,08 mm pintuku, bet jis tokiomis sąlygomis jau per storas, o dar kai papūtė vėjas pastarasis faktorius itin pasijautė. Deja, kitą būgnelį su plonesne gija buvau palikęs namuose.
Bandžiau vietoje 1 g rišti 1,5 galvakablį. Nepatikėsit, bet skirtumas labai juntamas –dryžuotieji masalą ragavo menkiau ir dar atsargiau. Regis, kas tas 0,5 g, bet kada gylis yra vos metras, net ir tokia masė daug reiškia. Tiesa, „kibimų“ kažkuria net padaugėjo, nes dugno akmenys niekur nedingo.
Reziumuoju – ešeriai šįmet anksti nubudo, o Neryje jų yra ne mažiau nei tose upėse, kur žvejai vyksta specialiai ešeriauti.
Romualdas Žilinskas
