Nemuno karšių vilionės. Su pusdugnine – aktyviai
Karšius Nemune meškerioja dugninėmis, plūdinėmis, netgi spiningais. Vieni žūklautojai šias žuvis gaudo labai sėkmingai, kiti – nelabai, bet čia faktas, kuris nesusijęs su straipsniu. Norėčiau papasakot apie vieną hibridinį karšių gaudymo būdą, kuris... Na, bet skaitykite ir suprasite.
Pradžioje tikriausiai reikėtų keliais žodžiais nubrėžti ribas, kur tų karšių ieškoti, kadangi Nemunas pakankamai ilgas, platus, gilus, todėl galima ir metus laiko vienoje vietoje prakiurksoti, berti į vandenį kibirus jauko, naudoti pačią pažangiausią įrangą, gardžiausius masalus, tačiau nesulauksite nė kibimo.
Kita vertus, tokia nuoroda veikiausiai padės tik visiškai „žaliam“ karšių gaudytojui, nes bent kiek prakutęs žvejys tikrai neis vilioti šių žuvų Nemune į sraunias rėvas ar šalia smėlėtų įlankų, kurių pastaruoju metu šioje upėje vis daugėja. O ir kaip nedaugės, jei žemkasės dirba išsijuosusios ir krantuose atsiranda vis nauji smėlio pylimai, juos paprastai meškeriotojai vadina „smėlinėmis dambomis“.
Kuo skiriasi Sachara ir karšių buveinės
Suprantama, kad išknisus Nemuno gruntą ištisuose ruožuose suardoma dugno danga ir pažeidžiama metų metais susiformavusi tų vietų ekosistema, kuri didelėje upėje gana smarkiai varijuoja, priklausomai nuo jau minėtų ir dar neminėtų faktorių, tokių kaip gylis, grunto sudėtis, srovės greitis, vandens augalijos pobūdis ir panašiai.
Visi šie dalykai tarpusavyje glaudžiai susiję ir nuo jų, jei taip galima išsireikšti, suminės išraiškos priklausys, kiek gausu bus konkrečiose upės vietose įvairių vabzdžių lervų, moliuskų bei kitų vandenyje gyvenančių organizmų – jais maitinsis žuvys, mūsų atveju – karšiai.
Prašliaužus žemkasėms Lietuvos upių tėvo kūne atsiranda žaizdos, kurioms užgyti prireikia ne vienerių metų. Trumpiau, be visų mano žodinių „išraitymų“ tariant, tose smėlėtose lygiose upės atkarpose ne tik karšių, tačiau net kuojų nerasi. Sachara...
Na, o karšiai, kaip, beje, ir stambios kuojos, plakiai, šapalai, meknės labai mėgsta kiautuose pasislėpusių moliuskų kolonijas, žvirgždo ir molio mišiniu nuklotą dugną, kur būna ir nedidelis minkštesnių sąnašų sluoksnelis, pavienės povandeninės augalijos salos. Ten gylis varijuoja nuo 1,5 iki 3,0 m, nors labiausiai karšių žūklei tinkanti riba – pats viduriukas, t. y. 2,0–2,5 m.
Tai bus tolygiai besileidžiantis į vagą šlaitas, kai kur – platesnė jo juosta, kai kur – siauresnė, bet faktiškai ten yra pakankamai lygu, kad Nemuno tėkmė ridentų dugnu lengvesnį dugninės svarelį ar šėryklėlę, o juo labiau – pasroviui stumtų plūdės gramzdą.
Nors, suprantama, toks „lygumas“ sąlyginis, kadangi čia žemkasės dar nepasidarbavusios, todėl dugne pasitaikys įdubimų ir iškilimų, akmenų, žolių, dreisenų, kitų smulkesnių ar didesnių dvigeldžių moliuskų tumulų, kadangi jie kartais tarsi sukimba vienas su kitu. Tais moliuskais, o būtent – dreisenomis, ir maitinasi stambiausi Nemuno karšiai, nes pajėgia sučiaumoti mažesnius dvigeldžius.
Tačiau ne vien šie iš abiejų pusių kiaukutuose užsidarę padarai pritraukia karšius ir nemažą dalį kitų karpinių žvynuotųjų, nes moliuskų kolonijose apstu vabzdžių lervų, vėžiagyvių, kirmėlių, dėlių, sraigių ir kitokio bentofaginių ar mažiau besispecializuojančių dugno knaisiojime žuvų maisto. Gyvybė čia klesti...
Žinoma, karšiai užsuka ir į įlankų dumblynus, kur ir „žaliosios masės“ gerokai daugiau, ir tėkmė menkai juntama. Tačiau pastarosios vietos plačiašonių lankomos probėgšmais, čia jau žvejams tenka taikytis prie sezoninio karšių grafiko ir Nemuno vandens lygio svyravimų.
Tad, kaip supratote, karšius žvejoti geriausiai ten, kur juos gaudė dar mūsų seneliai visais metų laikais ir dviračio išradinėti nereikės.
Plūdinės ir dugninės kombinacija
Tačiau įranga gerokai skirsis nuo naudotos ankstesnių kartų meškeriotojų. Ne todėl, kad bambukines meškeres dabar pakeisime match tipo arba boloniniais meškerykočiais, o inercines rites – neinercinėmis (aš nesakiau, kad pastarosios bus geresnės), bet dėl to, kad pasidarysime kitokią sistemėlę.
Ji nesudėtinga, daliai žvejų veikiausiai pažįstama, tačiau yra kai kurių niuansų, kurie leis pažiūrėti į šitaip sumontuotą sistemėle naujai. Nors, vėlgi, galbūt taip kai kurie meškeriotojai taip gaudo daug metų ir aš, jų akimis, tik veltui gaištu laiką apie tai aiškindamas.
Pradėkime nuo plūdės. Ji turėtų būti apie 4–8 g plūdrumo, retais atvejais ir dar plūdresnė. Tokia neapibrėžta ir gana plati plūdrumo riba yra todėl, kad minėtuose plotuose tėkmė gali smarkiai kisti, priklausomai nuo vandens srauto stiprumo (staiga smarkiai palijo...), vėjo krypties, žvejo naudojamo valo storio ir panašiai.
Plūdės forma pasirenkama tokia, kad plūdė neskęstų nuo menkiausio stabtelėjimo, kadangi meškerioti teks aktyviai – t. y. leisti masalą pasroviui. Nors gal ne visai taip – veikiau ištęstu puslankiu, kadangi žuvaujama įsibridus ir sistemėlė sviedžiama skersai tėkmės arba nedideliu kampu pasroviui, plūdė lengvai prilaikoma, tad po kurio laiko ji vis tiek priartėja prie kranto tiek, kad masalą tenka vėl mesti iš naujo. Aišku, jei pakeliui jis nebuvo prarytas karšio.
Reikėtų pabrėžti, kad minėtas plūdės prilaikymas yra labiau simbolinis – tik tiek, kad išsitiestų visa sistemėlė. O ji nureguliuota taip, kad būtų apie 1,5 karto ilgesnė už realų žūklavietės gylį. Tarkim, jei žūklavietėje gylis yra 2,0 m, tuomet nuo sistemėlės apačios iki plūdės bus 3,5 m valo atkarpa.
Kartais karšiai geriau kimba tuomet, kai plūdė, kurį laiką plaukusi praktiškai laisvąją eiga, stabteli ir kelias minutes prilaiko ant pavadėlio plevėsuojantį ar dugne gulintį masalą (nenėriau pažiūrėti, kaip ten po vandeniu viskas atrodo, todėl tik spėlioju), kitąsyk noriau čiumpa vilioklį, kuomet jis juda kartu su visa sistemėle.
Labai svarbi sistemėlės sudedamoji dalis yra svarelis. Jis tik vienas – paprastas lašo, ištęsto lašo formos gramzdas su įlituotu suktuku, kurį naudoja žuvaujantys dugnine meškere. Svarelis rišamas sistemėlės apačioje ir tai jau tampa labiau panašu į dugninę, į tą visiems žinomą paternoster arba šoninio pavadėlio sistemą.
Dar labiau su pastaruoju žūklės būdu svarelį sieja faktas, kad gramzdas yra maždaug pusantro karto sunkesnis už plūdės keliamąją galią. Pavyzdžiui, jei plūdė – 6 g, svarelis gali būti apie 8–9 g. Aš čia rašau abstrakčiai, kadangi gramzdo masę tenka nustatinėti žūklavietėje – rasti optimalų derinį, kai gramzdas per daug nestabdo plūdės, neskandina jos, tačiau ir nečiuožia dugnu tolygiai su tėkme.
Aukščiau svarelio 5–7 cm atstumu ant pagrindinio valo daroma kilputė, prie kurios tvirtinamas suktukas ir rišamas nuo 0,7 iki 1,2 m ilgio pavadėlis. Jo ilgis irgi nustatomas empiriniu būdu, t. y. atsižvelgiant į gylį ir srovės stiprumą (giliau, tėkmė smarkesnė – ilgesnis), savo patirtį ir karšių įnorius. Nors paprastai dažniausiai meškeriojama su trumpesniu – iki 1 m ilgio pavadėliu.
Pagrindinis valas pasirenkamas apie 0,18–0,22 mm storio, čia irgi yra savitų niuansų, nes korekcijas gali daryti plūdės keliamoji galia, svarelio masė, tėkmės stiprumas, galiausiai žvejo įpročiai.
Pavadėlis bus truputį plonesnis, bet mažesnio diametro nei 0,16 mm nerekomenduočiau, kadangi Nemuno karšis pakirstas tėkmėje spardosi tikrai aršiai, juo labiau, kada jo svoris yra 2,5–3,0 kg. Nenustebkite sužvejoję ir dar stambesnių. Nors šiaip jau vyrauja 1,5–2,2 kg egzemplioriai.
Deja, neretai pasitaiko, kad karšiai nutrūksta ne todėl, kad per silpnas pavadėlis, tačiau besiblaškydamos žuvys nurėžia valą į aštrius moliuskų kiaukutų kraštus. Nuo to niekaip neapsisaugosi...
Norėčiau dar grįžti prie suktuko. Kai kurie žvejai riša trišakius suktukus, bet tokie man nepasiteisino, nes dažniau susisuka ir susipainioja pavadėlis, jie aktyviai žūklei netinka. Regis, turėtų būti priešingai, tačiau praktika rodo ką kitą.
Dar galima sistemėlės variacija, kuomet suktukas viena ausele tiesiog užmaunamas ant pagrindinio valo, kad nesmuktų į viršų prispaudžiamas silikoniniais „stop“ mazgais. Tokiu atveju nereikia rišti kilputės ant pagrindinio valo. Tačiau ir šitaip daryti nerekomenduočiau, nes valu žemyn slenka užkibusios praplaukiančios žolės, šapai ir srovė juos nustumia iki suktuko, tas šlamštas stabdo jo sukimąsi, žodžiu, suktukas nebedirba.
Daug geriau yra pasirinkti kelių suktukų grandinėlę. Yra tų „grandinėlių“ pirkti, jose tarpusavyje sukabinti trys ar daugiau suktukų. Šie „pagerinti“ suktukai kartu su ant pagrindinio valo surišta kilpute ir būtų geriausias variantas.
Masalas ir jaukas – tik stambioms žuvims
Apie kabliukus – atskira kalba, nes, masalui naudosime... Ne, ne žirnius, ne kukurūzus, tačiau didelius sliekus. Tai bus lenkiškų Nr. 4 dydžio sliekų duetas, trio ar kvartetas, arba lietuviškas naktinis sliekas.
Todėl ir kabliukai rišami atitinkamo dydžio. Paprastai dauguma žvejų tokiais karšių negaudo, bet ant mažesnių kabliukų minėtų vilioklių neužkabinsime, o jei ir pasiseks, nepakirsime Nemuno karšio. Kabliukų dydžio specialiai nerašau, nes dydžiai, priklausomai nuo gamintojo ir jų tipo smarkiai varijuoja.
Veikiausiai stebina tai, kad vidurvasaryje karšiai dideliais sliekais. Jie nėra vieninteliai, pasitaiko, kad Nemuno karšiai kitąsyk geriau gundosi ant žirnių arba kukurūzų, musės lervų puokštės, minėtų vilioklių derinių. Tačiau trimis atvejais iš keturių, bent jau šįmet, būtent sliekai yra pagrindinis masalas, kuriuo susidomės tikrai stambūs plačiašoniai.
Ir ne tik jie, nes pasitaiko, kad puskilograminė kuoja susigrūda į gerklę naktinį slieką ir pasimauna ant „vėgėlinio“ kabliuko. Taip pat gana dažnas atvejis, kad šį masalą čiumpa stambus šapalas, kartais susigundo meknė, riebus ešerys.
Nors ką tik nuvertinau įvairius augalinius vilioklius, bet tuojau pat juos reabilituosiu jauko pavidale. Taip – jaukinama visokiais grūdais, geriausiai tam tinka žirniai ir šutinti kukurūzai, kviečiai. Galima ir konservuotais kukurūzais, bet kuomet į vandenį supili apie 8 l tokio jauko, pradedi skaičiuoti, kiek eurų Nemunu nuplaukė arba žuvys suvalgė. Beje, nurodytas prievilo kiekis yra žvejybai nuo ankstyvo vasaros ryto iki kokios 11 val., tad jis tik minimalus (!).
Turguje nupirkti visi minėti žvynuotųjų gardumynai ir iššutinti iš vakaro prieš žūklę atsieina gerokai pigiau. Ir, reikia pabrėžti, jie žuvims tikrai mielesni nei konservuoti arba šaldyti. O jei norite „pagerinto“ jauko, niekas netrukdo įberti vanilės arba įmaišyti medaus šaukštą – karšiai tokius pagardus vertina.
Kadangi masalą kitąsyk tenka užmesti gana toli, suprantama, reikia, kad ir jaukas ten atsidurtų. Deja žuvaujame plūdine, bet ne dugnine su šėryklėlėmis, tad numesti grūdus į žūklavietę sudėtinga. Bet išeitis yra, ji iš karpininkų arsenalo – naudojame vadinamąsias kobras. Yra jų pirkti, nors kaimynas Sergejus padovanojo man savadarbę – kaip aš juokavau: „ekskliuzyvinę“.
Kobrų būna įvairių – vienos jų labiau pritaikytos smulkesnės frakcijos jaukams, kitos – mėtyti kukulius. Pasikonsultuokite su karpininkais arba pardavėjais, jie patars. Nors kai kurie žvejai sau smegenų nesuka ir susikonstruoja patys šių įrankiųcxzv pakaitalus – kampu nupjauna mineralinio butelio galą ir užmauna jį ant kokio nors pagalio.
Galima naudoti ir laidynes, jų tikrai rasite bet kurioje padoresnėje žūklės prekių parduotuvėje. Tačiau aš iš vaiko amžiaus jau pernelyg seniai išaugau ir kažkaip labiau sekasi tokį jauką barstyti su kobromis. Tiesa, pats žodis sukelia ne kažin kokias asociacijas...
Man visada graudu žiūrėti, kaip žuvis žvejai grūda į „maksiminius“ maišelius. Suprantu, kad jie kitaip nei aš, žuvų veikiausiai nefotografuos, bet yra kita medalio pusė – sukištos į plastiką jos vasaros kaitroje greitai genda.
O juk žuvų laikymui skirtų tinklelių asortimentas žūklės prekių parduotuvėse – nerealus. Būna labai kompaktiškų, nebūtinai juk pirkti tokį ilgą ir didelį, kurį naudoja žvejai sportininkai. Bet pastarasis turi savų privalumų – jame žuvys mažiausiai pažeidžiamos ir, jei jau sumąstysi jas paleisti, veikiausiai visos bus gyvos, nors uždarytos ištupėjo parą laiko.
Kaip matote, norint pagauti daug ir didelių Nemuno karšių, teks padirbėti bent jau verdant jaukus, šis užsiėmimas ne tiems, kurie sugalvoja važiuoti karšiauti dabar ir staiga.
Gana keista, kad taip žūklaujama dažniausiai su match tipo meškerykočiais. Jų standartinio 4,20 m ilgio pakanka užmesti masalą reikiamu atstumu ir taikliai, tačiau problemiška kitąkart žvejoti, kada tenka labai toli atleisti nuo savęs plūdę, o vandeniu plaukia daug įvairaus šlamšto.
Norėtųsi ilgesnės meškerės, kad mažiau valo gultų ant vandens ir boloninė tuomet būtų patogesnė. Na, bent jau „pailgintas“ match variantas, tokių meškerių ilgis yra 4,50 m.
Tačiau dauguma taip žuvaujančių žvejų yra konservatyvūs ir... visai sėkmingai žuvauja su mums įprastesniais „mačais“. Taip nenutiktų, jei sistemėlė būtų sukonstruota kitu principu – labiau artimesniu žūklei plūdine meškere.
Todėl norėčiau paklausti skaitytojų: kokiam žūklės būdui priskirsite šiame rašinyje nupasakotą karšių gaudymą? Tai žūklė plūdine ar dugnine? Vadinkime ją pusdugnine, apie tai jau esu rašęs. Nors paprastai pusdugnine žuvaujama pakankamai stacionariai – užmetamas masalas ir meškerė statoma ant atraminių kuoliukų.
Na, tada galime įvardyti kaip pusdugninę skirtą aktyviam gaudymui. Tačiau tai tikrai nėra ta klasikinė plūdinė.
Aš taip kalbu todėl, kad pagrindinis plūdinės meškerės elementas yra plūdė, kuomet svareliai ar svarelis nebūna didesni už plūdės plūdrumą. Kita vertus, galima žuvauti plūdine meškere, tačiau nenaudoti plūdės.
Bet apie tai jau kitame straipsnyje, Nemuno karšius dar gaudysime. Ir tikrai sėkmingai.
Romualdas Žilinskas
