Nemuno įlankos. Sterkai ir lydekos
Nors ešerių sekliose Nemuno įlankose neretai užkimba po keliolika ar net po keliasdešimt per pusdienį, o jų žūklė labai užkrečianti, pasitaiko pagauti ir visai nemenkų, lyginant apskritai su šių žuvų dydžiu, tačiau daugeliui spiningautojų jie yra pernelyg menkas laimikis. Ką gi, galime Nemuno įlankose paieškoti ir kitokių plėšrūnų...
Tačiau kitąsyk net ir ignoruojantiems ešerius, juos vertėtų gaudyti jau vien todėl, kad ant tų pačių masalų ir naudojant tą pačią spiningavimo techniką galima sugundyti ir sterkų. Faktiškai minėtos dvi žuvų rūšys yra pagrindinės konkurentės dėl maisto, bet upėse, kur plėšrūnių medžioklės plotai labiau „suspausti“, nei, sakysim, dideliame ežere arba tvenkinyje, jie susikerta. Netgi palyginti plačiame ir giliame Nemune griežtą ribą tarp ešerių ir sterkų būrių neretai sunku įžvelgti – gaudai vienus, o staiga pradeda kibti kiti.
Kita vertus, tekančiame vandenyje mes nerasime labai jau skaitlingų sterkų pulkų. Išimtis – Nemuno žemupys, gal dar kokia viena kita specifinė šios upės vieta, bet dažniausiai pastarieji plėšrūnai plauko po kelis. Aš nekalbu apie sterkų jauniklius, nes jų kartais pagaudavau iš vienos vietos po dešimt ir daugiau egzempliorių.
Prie įlankų pakraščių
Kažkas galbūt abejos, kad sterkai atplaukia į seklias žolėtas įlankas. Tegul abejoja, o aš ne sykį įsitikinau, kad nutinka būtent taip. Tiesa, paprastai pavakariais arba (ir) anksti ryte, tačiau vasaros pirmoje pusėje tai yra gana dažnas reiškinys.
Pasitaiko, kad sterkai kimba netgi vidurdienį plieskiant saulei, kas tarsi prieštarautų šios žuvies prigimčiai ir meškeriotojų susikurtam sterko įvaizdžiui, tačiau reikia susirasti atitinkamą vietą. Tokios žūklavietės būtina sąlyga – ties įlanka esantis staigus dugno nuolydis į gilų akmenyną arba besitęsiantis vagos link smėlėto-žvirgždėto grunto liežuvis. Šiame rašinyje nuolat pabrėžiu dumblą, bet šiuo atveju dumblėta bus pati įlanka, o jos pakraščiai – žvirgždėti, smėlėti ar akmenuoti.
Beje, tas minkštas dugnas ir gausi augalija sterkų negąsdina, tačiau, kaip minėjau, čia jie atplauks vakarop arba švintant. Nelįs, suprantama, į augalų tankmę, bet laikysis kažkur ties žalumos pakraščiais arba tarp retų žolių kuokštų. Taip pat jie ilgesniam laikui čia neužsibus – sterkų medžioklės taktika yra staigiai pulti ar taip pat greitai pasitraukti. Šiuo atžvilgiu ji labai panaši į salačių maitinimosi būdą.
Nekartosiu tai, ką kalbėjau praeitame rašinyje apie masalus ešeriams, nes juk sakau – tie patys viliokliai taip pat sėkmingai gali išprovokuoti ir sterkus. Neteisus būčiau tvirtindamas, jog visi, tačiau guminukai – garantuotai, nes šie plėšrūnai, ir netgi stambūs, neatsisakys smulkių silikoninių žuvelių arba kirminų. Todėl apie silikoninius vilioklius dabar nekalbėsiu.
Nors ir sakiau, jog galima pagauti sterkų ant ešeriams skirtų masalų, bet juk nebūtina taip daryti. Tad jei sumąstėte tikslingai žvejoti būtent sterkus, siūlyčiau naudoti jau kitokius voblerius.
Minėjau, kad šie plėšrūnai dažniausiai laikosi užutėkių pakraščiuose, kur gelmė didėja, visgi jai dar toli iki to gylio, kuriame mes įpratę vilioti upėse sterkus. O tai reiškia, kad voblerių modeliai sterkų gaudymui neturėtų labai giliai nerti (orientaciniai – apie 1,0–1,2 m), nors mėgstamas sterkams formas visgi geriausiai, kad turėtų. Jokiu būdu negaliu teigti, kad koks nors platesnio kūnelio vobleris bus plėšrūnų ignoruojamas, bet pasirinkime labiausiai pageidaujamus modelius.
Vienas tokių veikiausiai būtų Lucky John Minnow X 8Sp, kuris savo dydžiu atitinka suaugusios aukšlės gabaritus, o ir jo judesiai kažkiek primena šią žuvį, kuomet ji ramiai sau plaukioja tėkmėje. Tiesa, ne pačiame paviršiuje, bet viduriniuose jo sluoksniuose, tačiau nereikia galvoti, kad aukšlės visada laikosi tik sekliai.
Ir ne visada tik arti kranto, nes pūstelėjus smarkesniam vėjui, kuris nenustoja ir vakarėjant, aukšlės veikiau rinksis didesnį gylį, nei joms įprasta, bei atsitrauks į įlankos pakraščius. Čia jų, suprantama, tykos sterkai, kuriems bus galima pasiūlyti Lucky John Minnow X 8Sp, mano galva, geriausias šio modelio spalvinis šio variantas būtų SS7.
Gal ką stebina, kad jis yra geltonos ir oranžinės spalvos, bet dažnai žvejojančių sterkus tai tikrai nenustebins, kadangi būtent tokių spalvų derinys yra vienas geriausių minėtiems plėšrūnams. Geriausia Lucky John Minnow X 8Sp naudoti tuomet, kada vakaras saulėtas ir, kaip minėjau, vėjuotas.
Esant ramesniam, tačiau irgi giedram orui, siūlyčiau bandyti laimę su mažesniu, t. y. 6,9 cm dydžio Lucky John Pro Anira F, kuris ners iki 1 m. Atitinkamai vedant šį masalą galima panardinti ir sekliau, tereikia aukščiau kelti spiningo kotą ir masalą traukti lėčiau – plūdrus modelis dirbs mažesniame gylyje.
Tai nėra agresyviai judantis vobleris, sakyčiau, kad gana plastiškai nukrypstantis nuo tiesiosios, nedarantis staigių viražų ar vingių. Tačiau sterkams tai atrodo natūralu, nes ramiai plaukianti jų auka juda panašia maniera. Tiesa, natūralumo sustiprinimui reikalingos ir atitinkamos modelio spalvos. Sakyčiau, kad 703, 403 spalviniai variantai būtų arčiausiai „tiesos“.
Kuomet aukšlės pradeda ant vandens paviršiaus skleisti daugybę ratilų, kas rodo, jog jos itin suaktyvėjo, maitinasi, reikėtų ir sterkams siūlyti kokį nors tankiai virpantį masalą, kuris savo judesiais primintų judresnę žuvelę. Tam puikiai tinka Zipbaits Khamsi JR. SR 50 vobleris.
Jis yra mažesnis už prieš tai rekomenduotus, tačiau tai – tik pliusas, nes dabar sterkai (kalbu apie stambesnius) tiesiog puola aukšlių būrį ir griebia pirmą pasitaikiusią. Paprastai žiopliausios ir būna smulkesnės, jos nėra tokios dėmesingos, tad pirmosios ir pakliūva grobuonims į nasrus.
Beje, minėtas aukšlių aktyvumas ypatingai pasireiškia prietemoje, kuomet oras būna visiškai ramus. Todėl ir spalviniai variantai masalui parenkami, tokie, kad išsiskirtų juodame vandens fone, tarkim, 205, 233 R ir panašūs. Tai yra ryškių bei šviesių spalvų ir metalinio blizgesio derinys, kuris puikiai tinka spiningauti net ir visiškai sutemus. Kad šis vobleris nyra iki 1 m – nieko tokio, nes aukšlės vienodai aktyviai zuja ir vandens paviršiuje, ir viduriniuose jo sluoksniuose.
Žolėse ir šalia žolių
Lydekos elgiasi visiškai kitaip nei sterkai ir jų šiuose upės plotuose sutiksi dažniau. Tiesa, labai stambių reta, bet poros kilogramų plėšrūnės nieko nestebintų. Aštriadantės nevengia bet kuriuo dienos metų įplaukti tarp elodėjų, plunksnalapių arba kitų vandens augalų, priglusti prie dugno ir laukti aukų.
Kartais vienoje įlankoje jų susirenka net keletas. Paprastai tai būna vienodo dydžio grobuonės, besibūriuojančios – iki kilogramo dydžio. Didesnės lydekos į žolių tankmę vargu ar sprausis, jos laikysis įlankos pabaigoje, kur yra pagilėjimas. Retais atvejais panašiu laiku kaip ir sterkai, o tai reiškia, kad anksti ryte ir vėliau po pietų, stambesnės plėšrūnės gali atplaukti į platesnius takus tarp žolių, kartais nesiekiančius net metro gylio.
Kaip ir ešeriams, lydekoms nebūtina masalų grūsti tiesiog į gerkles – pajutusios vibraciją, pamačiusios „auką“, aštriadantės vilioklius puls iš toliau, jei tik jos yra aktyvumo pike.
Lydekas mažiausiai veikia staigūs atšalimai ir, mūsų manymu, netinkama vėjo kryptis. Iškišę pro langą pirštą žvejai paprastai nusprendžia, jog oras netinkamas ir net neverta eiti spiningauti. O kiek kartų yra buvę, kad atvėsus ir lenkiant iki žemės medžius šiaurės-rytų krypčių vėjams aš smaginausi traukdamas lydekas, o ant kranto – nė vieno konkurento...
Gaudant įlankose lydekas reikėtų atsiminti, kad varginama plėšrūnė gali išbaidyti savo gentaines. Labai dažnai galima stebėti maždaug tokį scenarijų. Ateina į žinomą vietą spiningautojas. Prieš keletą dienų, prieš porą savaičių ir dar anksčiau, jis kažkurioje konkrečioje įlankos vietoje, tarkim, ties išlindusiu iš vandens akmeniu arba pusiau paskendusiu krūmu tolimiausiame nuo kranto įlankos taške, yra pagavęs po lydeką. Visai natūralu, kad žvejys tikisi ją ten suvilioti ir dabar.
Todėl daug nemąstęs sviedžia savo masalą skersai visą įlanką į numatytą vietą ir iš tiesų pagauna aštriadantę plėšrūnę. Traukia ją pakankamai ilgai, nes lydeka ne iš mažųjų kategorijos. Tada vėl bando laimę toje pat įlankoje. Deja, daugiau niekas nekimba. Pasigrūda spiningą po pažastimi ir žygiuoja iki sekančios vietos. Čia ateis kitą dieną...
Tačiau jei tas spiningautojas būtų prašukavęs minėtą įlanką nuosekliai, gali būti, jog pagautų ne vieną, o dvi ar tris lydekas. Tiesiog reikėjo neskubėti sviesti vilioklio per visą to ramaus vandens plotą į tolimiausią įlankos kraštą. Juk ten esanti plėšrūnė niekur nedings. Nemaža tikimybė, kad užutėkyje yra ir daugiau lydekų. Kadangi ši tupi toli nuo kranto, kitos veikiausiai pasirinkusios pasalai artimesnes vietas. Bet jos paprasčiausiai buvo išbaidytos.
Beje, taip nutiks ir sekantį kartą, tad spiningautojas tą nuolat pagautą vienintelę žuvį veikiausiai įvardins „budinčia lydeka“. Jei būtų pradėjęs tikrinti įlankos artimiausias zonas, masalą mėtęs pradžioje arti kranto, po to toliau, dar toliau, tuomet gal ištrauktų kelias tokias „budinčias“...
Didelėse ir sekliose įlankose lydekas galima vienodai gerai vilioti tiek vobleriais, tiek sukriukėmis, tiek ir guminukais. Tačiau vobleriais ir guminukai geriausiai spiningauti ten, kur bent sykį esi bandęs arba tuomet, kai esi įsitikinęs, jog užutėkyje yra laisvesnių nuo augalijos plotų. Kadangi šis straipsnis labiau orientuotas į pradedantį spiningautoją, jam visų pirma siūlyčiau išbandyti sukriukes.
Bet prieš tai akcentuosiu vieną dalyką – tiek voblerių, tiek guminukų žalios spalvinės variacijos lydekų būna graibstomos dažniausiai. Tai žvejams nėra naujiena, todėl šios temos netęsiu.
Tiesa, dar šis tas... Gaudant ešerius smulkiais crank vobleriais panašiose vietose juos labai dažnai atakuoja lydekos. Tokius judrius modelius, kaip Lucky John Chubby F plėšrūnės vienu krimstelėjimu nurėžia, spiningautojas nespėja net sureaguoti. Tad apsidrauskite ir užsidėkite ploną volframinį pavadėlį, nes gali būti, kad besitikint ešerių sugausite aštriadantę grobuonę.
Renkantis besisukančias blizges konkrečiai lydekoms, bet ne su mintimi „kas paklius“, nereikėtų labai smulkintis. Lėtai traukiamos pernelyg didelės sukriukės greičiau grims, čia yra daug vandenžolių, kurios kabinsis už kabliuko, o ir vietinės lydekos ne pačių įspūdingiausių dydžių. Todėl, mano manymu, Nr. 3 dydis yra optimalus sukriukės variantas. Kaip ir aglia tipas, nes pastarųjų lapeliai plačiausi, tad virpesiai žuvų šonine linija juntami didžiausiu atstumu. Kitas aglia privalumas – jas galima traukti lėčiausiai.
Jei konkrečiai, aš dažniausiai gaudau jau aname straipsnyje minėtomis Mepps Aglia arba Lucky John Spin X Round, Lucky John Bonnie Blade sukriukėmis. Kadangi Mepps Aglia žvejai pažįsta labiau, jų nenagrinėsiu, tačiau minėtus Lucky John blizgių modelius trumpai aptarsiu, nes jie yra skirtingi.
Lucky John Spin X Round turi būdingą daugumai senesnių blizgių modelių ištęsto cilindro formos kūnelį, toks pats yra ir Mepps, jis vos sunkesnis už šiuolaikiškesnį Lucky John Bonnie Blade kūnelį, kurį sudaro ant ašelės užmauti šrateliai. Užmetant šio skirtumo praktiškai nepajusite, bet traukiant sukriukę tai vėliau ar anksčiau išryškės. Esmė tame, kad Lucky John Bonnie Blade galima pravesti lėčiau ir sukriukė vis tiek nepraras horizontalios padėties.
Tokios iš pirmo žvilgsnio menkos smulkmenos kai kada reikšmingos, ypač, jei žuvauji sekliai arba (ir) ten, kur daug augalijos.
Lyginant Lucky John Spin X Round ir Lucky John Bonnie Blade, reikėtų pabrėžti ir jų apipavidalinimą. Sakyti „spalvas“ būtų ne visai tikslu, nes pirmosios blizgutės dažomos tuo senesniuoju principu, čia rasite ir Mepps sukriukėms analogiškų spalvinių variacijų, nors Lucky John Spin X Round turės ant kabliukų museles, kurios yra ne tik papildomas atakos taškas, bet ir horizontalią padėtį padedanti išlaikyti detalė.
Lucky John Bonnie Blade šiuolaikiškesnio apdirbimo sukriukės, turint omenyje faktą, jog jų lapeliai yra skersai „subrūkšniuoti“ (iš vidaus – taip pat) derinant atitinkamų spalvų, atspalvių kombinacijas. Nenoriu išsitęsti pasakodamas, kokį poveikį tai duoda, esu šia tema kalbėjęs kituose savo straipsniuose.
Bet kurių sukriukių spalviniai variantai lydekoms parenkami atsižvelgiant į vandens skaidrumą, paros laiką, apšvietimą ir panašiai. Jei reikėtų rinktis universaliausias, aš veikiausiai lydekoms vasarą siūlyčiau geltonų, rausvų, oranžinių spalvų derinius, neignoruočiau juodų, na, ir ne abejo blizgančių metalu. Iš pastarųjų geriausios būtų tos, kurios turi gelsvo metalo lapelius.
Kol kas pasakojau tik apie trijų rūšių plėšrūnes, įlankose būna ir salačių, meknių, šapalų, bet rašinys gavosi ir taip ištęstas, tad apie kitas žuvis kalbėsiu jau kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
