Naktį su plūdine. Pirma dalis
Žūklė naktimis su plūdine meškere – smagus užsiėmimas. Ypač upėse, kadangi tekančiame vandenyje žuvų įvairovė didesnė ir čia gali sulaukti netikėtų siurprizų. Tokiam žūklavimui dar anksti, nors nesakau, kad nieko nepagausite, visgi rezultatyviausias meškeriojimas plūdine prasideda maždaug nuo gegužės antrosios pusės, kuomet vandens temperatūra peršoka 16–18 °C ribą.
Galimi du tokios žūklės variantai – stacionarus ir aktyvus. Pirmuoju atveju turiu omenyje gaudymą pusiau dugnine, sistemėlėmis, kuomet plūdė sukinėjasi labai apibrėžtame nedideliame vandens plote. O antruoju – meškeriojimą masalą leidžiant pasroviui, jį prilaikant arba ne, tačiau, kaip bebūtų, tenka nuolatos užmetinėti meškerę ir snūduriuoti nėra kada. Kada žvejojama stacionariai, meškerykočiai neretai dedami ant stovelių, tai labiau primena žuvų gaudymą dugninėmis. Tačiau šiame rašinyje noriu pakalbėti apie aktyvų meškeriojimą naktį.
Ne visos žuvys naktį nemiega
Pirmiausiai reikėtų pasakyti, kad naktimis ne visos žuvys vienodai teigiamai reaguoja į masalus. Tarkim, šapalai. Žuvaujant dugnine tamsoje, taip nutinka porą valandų po sutemų, valanda iki brėkštant, kartais, kuomet naktys šviesios, šapalai gali masalus ragauti ir didesnį nakties tarpą. Beje, naktimis, kaip nekeista, dažniau užkimba būtent stambesnės šios rūšies žuvys, smulkūs šapaliukai veikiausiai anksčiau eina miegoti.
Tačiau gaudant plūdine, situacija būna gerokai prastesnė. Net nežinau, kodėl. Galbūt šios atsargios žuvys pernelyg jautriai reaguoja į nuolatinį masalo užmetinėjimą, judesius krante, nes, darsyk akcentuoju, dabar pasakoju apie tą metodą žvejojant palaidyne, kuomet meti, leidi, trauki, meti, leidi trauki... Ar ištrauki žuvį, o ne masalą ant kabliuko ar tuščią kabliuką, čia jau kita kalba.
Kad ši versija turi bent šiek tiek racijos, patyriau žuvaudamas dugninėmis. Kuomet šapalauju, neretai gundau dviem ar trimis dugninėmis ir jas statau vieną nuo kitos kitąsyk net didesniu nei 10 m atstumu. Aišku, tenka sėdėti tik prie vieno įrankio, kitus stebiu iš tolo, orientuojuosi pagal signalizatorių skambesį. Kaip taisyklė, keturi penktadaliai žuvų užkimba ant tų ar tos meškerės, kuri ir toliau nuo manęs. Merfio dėsnis?
Manau, kad ne – šapalai junta krante esantį meškeriotoją. Kita vertus, šapalai yra „dieninės“ žuvys jau vien todėl, kad daugiausiai vadovaujasi rega.
Truputį kitaip yra su meknėmis, kurios mažai kuo skiriasi nuo šapalų. Tačiau skirtumai mažiau juntami dieną. O naktimis meknės būna gerokai judresnės, aktyvesnės už šapalus.
Panašiai yra, jei lyginsime karosus su lynais. Ir vieni, ir kiti puikiai kimba brėkštant arba temstant, tačiau, jei juos gaudytum visą naktį, daugiau galimybių neužmigti yra viliojant lynus. Karosai būtinai darys vidurnakčio pertrauką. Na, bent jau daug dažniau nei lynai. Įdomu tai, kad karpiai, kurie artimesni karosams nei lynams, puikiai jaučiasi visą tamsųjį paros metą.
Gal jums keista, kad kalbu apie aktyvią žūklę upėje ir miniu karosus bei lynus. Bet čia nieko nuostabaus, nes lėtesnės tėkmės upėse jų yra apsčiai, tik meškeriotojai kažkodėl retai šias žuvis ten meškerioja. Na, taip – Nevėžyje lynų žūklė naktimis pakankamai populiari. Lynus ir karosus tamsoje žvejai, bet jau rečiau, gaudo ir Nemune. Tačiau ne ką menkiau jų sužvejotumėte tokiose greitose upėse, kaip Šventoji, Neris. Suprantama, ne visuose upių ruožuose, bet kai kur šių žuvų yra net labai daug.
Nors galbūt rašinį pradėjau ne iš to galo, kadangi reikėtų pasakoti apie žvynuotąsias, kurios kimba dažniau naktimis arba kurias, su retesnėmis išimtimis, galima pagauti tik tamsoje. Tai visų pirma būtų unguriai.
Tipinis tamsos laimikis
Unguriai, pasak ichtiologų, turi du migracinius periodus, kuomet jie palieka ežerus ir traukia upėmis jūros link – tai nutinka pavasarį, balandžio ar gegužės mėnesį (priklauso nuo to, kokia vandens temperatūra) ir rudenį, t. y. rugsėjį. Bet aš ungurius gaudydavau nuo liepos antros pusės iki rugsėjo pabaigos. Kodėl tokiu laiku, o ne tada kai jie migruoja, juk logiška būtų žvejoti būtent anksčiau minėtais mėnesiais?
Reikėtų pradėti nuo to, jog savo pirmąjį ungurį dar kadaise sumeškeriojau, suprantama, atsitiktinai (beje, gaudžiau naktį lynus, juk sakiau, kad jų upėse yra nemažai), būtent rugpjūčio mėnesį. Ir toji vieta, nors gal, tas Neries ruožas man dovanodavo ungurių daug metų iš eilės ir visada tokiu pačiu metų laiku. Gana keista, kad žūklavietė vis likdavo „rezultatyvi“, nes juk upės keičiasi. Bet veikiausiai ne visos jų atkarpos kinta iš esmės.
Kad geras kibimas nesutapo su mokslininkų nurodytais migracijos terminais, irgi nieko stebėtino. Nes pasak ichtiologų, unguriai, kitaip nei lašišos, neskuba į jūrą kaip akis išdegę. Šiuo atžvilgiu jie panašesni į žiobrius, kurių dalis lieka žiemoti.
Kita vertus, ir vėl tenka remtis mokslo vyrų žiniomis – unguriai, beplaukdami į sūrius vandenis, upėse stabteli užkąsti. Ir pasirenka tam tikrus upių ruožus, kurie (čia jau mano teorija) sutampa su tomis vietomis, kur kiti unguriai lieka iki kito pavasario ar rudens. Žodžiu, ir vieni, ir kiti ten randa maisto, slėptuvių – šios upių atkarpos jiems tinkamos visapusiškai.
O pavasarį aš ungurių paprasčiausiai nežvejodavau. Tiesiog nebandžiau ten jų gaudyti. Ir tam yra dvi priežastys. Visų pirma, tuo metu kaip tik prasideda lydekų sezonas, kimba žiobriai, smarkiai suaktyvėja kitos žuvys ir negaliu visko „apžioti“.
Antroji priežastis labiau teorinė – upėse vanduo būna dar gana aukštas, todėl ir žūklavietės ne tokios, kaip antroje rudens pusėje. Veikiausiai ten ungurių rasčiau, bet tektų bent keletą naktų sugaišti veltui. Tuščiai praleisti naktį gal ir nėra problema, bet (o aš juk žinau save) imsiu nervintis, nerimauti, spręsti rebusus – kame problema: ar masalas ne tas, ar žūklės vieta ne tokia, ar oras prastas, ar ungurių jau nebeliko, ar... Kuomet jau esu perpratęs žūklavimo sistemą vasaros pabaigoje ir rudenį, viskas būna paprasčiau.
Kaip atrodo ungurio buveinė
Taigi žinau tris patikimas žūklavietes Neryje ir vieną Nemune. Dvi iš jų yra arti viena kitos, atstumas gal kilometras ar pusantro, tad veikiau tai būtų vientisas Neries ruožas. Ne, ne šalia Kauno, nemanykit, kad iš namų niekada niekur neišvažiuoju.
Kita garantuota žūklavietė Neryje yra tik nedidelė, labai konkreti, nors daug kas ją žino, bet ten gaudo visai ne tas žuvis. Taip kalbu, nes aukščiau ir žemiau šios vietos tįsta seklios sraunumos, žvyrynai, akmenynai, žodžiu, ten aplink tikrai ne „ungurinės“ vietos.
Nemune, įtariu, ir, pasak kai kurių kitų žvejų (jie tokių dalykų neafišuos niekada!), irgi yra bent kilometro ruožas, kur galima rasti ungurių. Beje, kas liečia afišavimą – radau Nemune žūklavietę irgi atsitiktinai, ir tik po kelerių metų sužinojau, jog kai kas ten ateina taip pat patykoti naktimis gyvatžuvių.
Žinoma, aš tikrai nenurodinėsiu koordinačių, čia jau mane suprasite. Nors dėl Nemuno tinkamų žūklei vietų pastaruoju metu yra didžiulė problema – dar vakar sėkmingai čia žvejojai, o šiandien jau ne, nes atplaukė žemsiurbė ir, regis, išsiurbė ne tik grunto dumblą, bet ir visas žuvis...
Jei paklaustumėte, kaip atrodo specifinė ungurių „stovykla“, siūlyčiau nuvažiuoti į Nevėžio žemupį ir pasižiūrėti. Beje, Nevėžyje ungurys bus itin retas svečias, aš jų šioje upėje niekada nesu pagavęs. Bet tai irgi normalu, nes ežeruose, kurie susisiekia su Nevėžiu, manding, kad ungurių niekas neįleidžia, nebent jie patys atkeliautų ar atkeliauja iš jūros. Bet jau nukrypau...
Mano žinomose ungurinėse žūklavietėse nebus tokių stačių krantų, kaip Nevėžyje, nors tokio varianto, tarkim, Neryje ar Šventojoje neatmetu. Bet, siūlydamas nuvažiuoti prie Nevėžio, veikiau kalbu apie tėkmę, gruntą, augaliją. Unguriams reikia dumblo arba bent jau minkštesnio dugno, nors tiks ir kietas, jei yra nelygumų, kur jie ten rastų stambių riedulių, vandens augalų, povandeninių šabakštynų.
Kai kuriose mano konkretizuotose žūklavietėse buvo bent šiek tiek arba labai daug vandenžolių ir vyravo minkštas su nuosėdomis gruntas, silpna tėkmė. Ir visose be išimties – dugno kliuviniai: tai akmenys, tai kokie nors tėkmės sunešti medžiai-paskenduoliai, tai neaiškios kilmės šiekštai, kur esu nutraukęs ne vieną kabliuką...
Čia reikėtų įterpti, kad kalbu apie gaudymą plūdine, nes žvejojau ungurius ir dugnine. Bet tuomet dažnai kone upės vagoje ar šalia jos akmenimis nusėtuose upės plotuose, kur jie kibdavo netgi geriau nei priekrantės įlankų dumblynuose.
Visgi tie akmenynai būdavo netoli nupasakotų žūklaviečių. Todėl galima daryti išvadą, kad unguriai ne tokie jau ir „lėtapėdžiai“, kaip dauguma meškeriotojų įsivaizduoja. Ieškodami maisto jie išnaršo aplinkinius plotus, bet ilsisi kažkur labai ribotoje vietoje, neretai ir po kelis vienas šalia kito.
Beje, tokius dalykus pasakojo ir žvejai povandenininkai, tad tai visiškai sutapo su mano mintimis. Taip pat jie sakė (o tai matyti narų darytose nuotraukose), kad unguriai labai arti prisileidžia žmogų, galima juos paliesti ranka.
Manau, kad tuo metu šios žuvys snūduriuoja ir vargu ar reaguotų į siūlomus masalus. Nes vėlgi, žinant, kad ungurys mėgsta tūnoti pasislėpęs, logiška būtų galvoti, kad tik taip ir medžioja. Manyčiau, kad ne, arba bent jau ne visada laukia, kol varlė, dėlė, vėžys ar žuvis įlįs kone tiesiai jam į gerklę. Tai juntama ir žvejojant.
Daugiau apie ungurių ir kitų žuvų gaudymą naktimis skaitykite straipsnio tęsinyje.
Romualdas Žilinskas
