Naktį su plūdine. Antra dalis

Praeitame rašinyje apie ungurius pasakiau ne viską. Nors visko veikiausiai nepasakysiu niekada, nebent savo žinias papildysiu praktiniais pastebėjimais, pasvarstymais, nes tai patys paslaptingiausi mūsų vandenų gyventojai, kurių mįslių negali įminti netgi mokslininkai. Kita vertus, jie yra vieni retesnių žuvų, labai viliojantis laimikis, tačiau ungurių meškeriojime specializuojasi labai nedaug žvejų, juo labiau tekančiame vandenyje, dėl to ši žūklė tampa itin intriguojanti.

Ir dar apie ungurį

Jau minėjau ramias, dumblėtas ir žolėtas upių įlankas, kuriose galima rasti ungurių. Tačiau tie užutėkiai yra ypatingi, ne visai tipiniai. Paprastai liepos, rugpjūčio mėnesiais vandens lygis upėse nukrenta labiausiai, dėl ko daugumoje tokių įlankų būna vos iki metro gylio, smarkiai sužėlusi vandens augmenija visiškai sustabdo srovę.

Lynams, karosams, kartais net karšiams tai visai neblogos sąlygos, bet ungurių čia negaudau. Jiems reikia didesnio gylio ir, kaip nekeista, bent jau šiokios tokios tėkmės. Tačiau ji neturėtų būti smarki, o veikiau mažesnė už vidutinę, gerai, kuomet plačiu ratu sukasi grįžtamoji tėkmė.

Dar vienas keistas dalykas, kuris, regis, prasilenkia su ungurio įvaizdžiu, – geriau, kuomet tuose sąlyginai giliuose dumblynuose masalas pateikiamas ne gulintis dugne, bet laisvai judantis kartu su lėtai tekančiu vandeniu. Tiesa, ne pakeltas virš dugno, tačiau šliaužiantis gruntu.

Ir tuomet susiduriama su tam tikrais žūklės nesklandumais – vilioklis greitai užsikabina už vandenžolių ir kitų kliuvinių. Tenka pasirinkti tolimesnį ir atviresnį įlankos kraštą, kur ramus vanduo susiduria su greitesniu upės srautu, arba kliautis atsitiktinumu, tikintis, kad, užutėkio viduryje, arčiau kranto, plaukdama kartu su grįžtamąja tėkme ar tiesiog pasroviui, sistemėlė išvengs kliuvinių.

Tiesą sakant, tai dar vienas paradoksas, nes jei jau ungurys aktyviai ieško maisto, tai koks skirtumas – masalas judės ar gulės ramiai ant dugno, juk ši žuvis turi neeilinę uoslę ir vilioklį susiras. Ir taip nutinka išties, kadangi kitu atveju ungurys nekibtų arba beveik nekibtų, kuomet žuvauji dugnine. Visgi man sėkmingesnė žūklė būdavo meškeriojant plūdine. Vienintelis labiau į tiesą panašus paaiškinimas – lėtai judantis masalas gyvatžuvei atrodo natūraliau.

Ungurys – neišranki žuvis. Bet taip sakydamas turiu omenyje ne masalą, tačiau sistemėlės konstrukciją, valo storį, netgi kabliuko dydį. Jei unguriui vilioklis patiks, jis praris net ant storiausios gijos esantį masalą. Ką kabinsime ant kabliuko? Paprasčiausią slieką – mėšlinį, naktinį...

Galbūt pastarasis geriau, nors pasitaikydavo, kad unguriai labiau norėdavo kuokšto mažesnių kirminų arba vieno nedidelio slieko. Aš jau esu pasakojęs apie tai, kada aprašinėjau ungurių žūklę dugnine. Ežeruose – kiti prioritetai, bet nenukrypsiu nuo temos...

Ungurio kibimas labai išraiškingas. Plūdė plaukia, plaukia, staiga – niurkt – nėra. Kerti, o ten – ši žuvis, ir dar labai giliai prarijusi masalą. Keista, nes ungurio žabtai siauri, regis, kada taip greitai spėjo susigrūsti sau į pilvą naktinį slieką. Apie pilvą kalbu rimtai, be perkeltinės prasmės, nes kabliuką po to iškrapštyti problemiška.

Kita vertus, pakliūdavo pakankamai stambių ungurių, tad gal tokie, palyginti nedideli masalai, dėl to ir atsidurdavo giliai jų ryklėse. Kai kurie žvejai vis skundėsi, kad jiems kimba maži unguriukai. Na, nežinau, ar man jau taip sekdavosi, ar žūklavietės ypatingos, bet smulkesnių nei 0,8 kg nepapuldavo, paprastai masalus rydavo sveriantys daugiau nei kilogramą.

Jei atkreipėte dėmesį, kalbėjau būtuoju laiku. Ir tam yra priežastis – mano geriausios žūklavietės jau nemažai laiko, kaip atsidūrė žūklės taisyklėse „uždraustoje zonoje“ Neryje, kur naktinis meškeriojimas dėl lašišų migracijos nuo liepos mėnesio nebeleidžiamas. Kaip sakiau, našiausia žvejyba būdavo nuo liepos vidurio iki rugsėjo pabaigos, tad ungurių teko ieškoti kitur. Bet kitur – jau ne tas...

O gal ungurių sumažėjo. Sunku pasakyti, taip galėčiau teigti, jei žuvaučiau ten, kur juos gaudydavau daug metų iš eilės. Paskutinius ungurius Nemune sumeškeriojau prieš penkerius, Neryje, bet jau kitoje žūklavietėje – prieš tris metus. Tiesa, pastarąjį laimikį galiu priskirti prie atsitiktinių, nes tąsyk naktį žvejojau visai kitas žuvis.

Faktiškai prieš penkerius metus ir nustojau tikslingai gaudyti ungurius. Toji Nemuno žūklavietė randasi toli, nuo „važiuojamo“ kelio tenka eiti kokius du su puse kilometro gervuogynais apaugusiais laukais, po to brautis pro tankius durnaropėmis apvytus karklų krūmus, kur takus išmynę nebent keli panašūs į mane entuziastai ir šernai.

Kuomet išeini žvejoti naktį ilgesniam laikui, tenka neštis ir daugiau mantos. Stengiesi visko imti minimaliai, tačiau žūklei reikalingi daiktai, geriamas vanduo, sumuštiniai, papildomi drabužiai (gal lyti pradės, atvės), žibintas ir panašūs dalykais tampa juntama našta. O metai bėga ir nė vienas mūsų nejaunėja.

Labai gaila, kad Neris tapo „tabu“, ten ungurinės vietos buvo ranka pasiekiamos. Na, bet gal dar rasiu ką nors panašaus, reikia tik tam pasiryžti, užsispirti...

Kitos nemiegančios naktį žuvys

Kita ne mažiau „naktinė“ žuvis yra šamas. Tačiau ūsuotus plėšrūnus reikėtų gaudyti dugnine arba spiningu, o ne plūdine. Aišku, galima ir taip, bet nematau prasmės, juolab, kad tektų darytis kažkokį „surf tipo“ pusiau plūdinės, pusiau dugninės hibridą. Nors šamai užkimba ir taip, jei masalui naudoji sliekus. Ir dažniausiai – žvejojant ungurius. Tačiau ten veikiau ne šamai, o tik jų jaunikliai. Didžiausias, kokį ištraukiau, svėrė gal keturis kilogramus, tiksliai net nežinau, nes vis tiek šiuos plėšrūnus paleisdavau.

Kartais per naktį užkimba ir tuzinas smulkių šamukų. Jie neretai atplaukdavo į „ungurines“ vietas ir laikydavosi kaip tik ties anksčiau minėta įlankos ir pagrindinės tėkmės riba, kur juntamas dugno pagilėjimas. Jei ne šių žuvų menkas dydis, žūklė būtų net labai azartiška.

Įsivaizduokit, laikai rankose meškerę, plukdai tolyn plūdę, staiga – bumt – net ranką pakrato. Kerti, o ten... poros sprindžių šamo vaikas. Įdomiausia, kad jie net ne visada pasikerta, kartais čiumpa, nukanda naktinio slieko galą, darsyk „kala“, ir darsyk...

Laimei, kad šitokia žūklė aktyvi, todėl godūs jaunikliai, kitaip nei unguriai, dažniausiai giliai neįrydavo masalo, tad išimti iš gerklės kabliuką nebūdavo sudėtinga. Stebėdavausi, iš kur tiek pas mus daug šamų, nes žvejojant dieną jie užkimba itin retai.

Ką kalbėjau apie šamą, tą patį pasakysiu ir apie ūsorių. Meškeriodamas plūdine naktį aš šitų žuvų pagavau gal dvi ar tris per visą savo gyvenimą, kai dieną, bent jau anksčiau, tai nebūdavo kažkoks išskirtinis įvykis. Kas kita, kuomet gaudai dugnine – tada naktis yra tas paros metas, kada ūsoriai masalus ragauja dažniausiai. Ir vėl tenka apgailestauti, kad geriausios jų vietos Neryje ir Šventojoje liko už žūklės taisyklių „ribos“.

Aišku, yra Nemunas. Bet čia savi niuansai – žemiau HE dabar jis nuolat knisamas žemsiurbių ir tinkamos žūklavietės virto „dykuma“. Aukščiau Kauno šioje upėje, prisipažinsiu, vietų ūsoriams gaudyti nežinau, tik daugmaž nutuokiu, o to nepakanka, kad galima būtų leisti naktis prie vandens tikintis, kad paklius ūsoriai, kurių ten galbūt net nėra. Nors čia galima rasti ir savų pliusų, nes upė juk keičiasi, šios žuvys irgi prisitaiko prie jos kaitos, todėl galima susirasti žūklaviečių, kur kiti žvejai net nebandys žuvauti.

Iš karpinių žuvų būtina paminėti karšius. Bet jų gaudymas reikalautų atskiro aptarimo, tai viena iš dažniausiai plūdine naktimis meškeriojamų žvynuotųjų. Kalbu apie tą variantą, kuomet žvejojami būtent jie ir nenukrypstama į šalį su mintimis „gal dar kas nors užkibs“. Faktas, kad užkimba, tai gali būti bet kokia kita žuvis. Tačiau noriu pasakyti, jog ir naktinėje karšių žūklėje jaukinama, neretai žuvaujama augalinės kilmės masalais, tai yra specifinis tikslinis meškeriojimas ir tam reikia atskirų straipsnių. Esu parašęs ne vieną, dar rašysiu.

Karšiai naktį paprastai daro pertrauką, geriausias laikas sutemose juos gaudyti iki vidurnakčio ir prieš švintant. Nors, kaip ir šapalai ar meknės, giedromis naktimis galimos išimtys. Sąlyginai šviesios naktys tikrai neretos rugpjūtį, liepą, rugsėjo pradžioje, tada mūsų platumose dažniausiai dangus būna giedras.

Visiškai kitaip elgiasi plakiai. Jie nenurimsta visą naktį, net nesvarbu, koks metų laikas, oras bebūtų. Netgi vėlų rudenį šitos žuvys gali puikiai kibti. Tačiau toks užsiėmimas nebent fanatiškai nusiteikusiems naktiniams entuziastams, lunatikams arba nemigos kamuojamiems žvejams (aš vienas jų), kadangi nėra prasmės tamsoje meškerioti menkavertes žuvis, jei jos ne ką prasčiau kimba ir dieną.

Kuojos naktį irgi gerai kimba. Ir būtent žuvaujant aktyviai, kuomet masalas prilaikomas tėkmėje. Deja, panašiai kaip karšiai, pastarosios žuvys neištveria iki vidurnakčio. Geriausias laikas, jei jau kalbu apie tamsųjį paros metą, kuojas žvejoti prieš švintant. Tai, sakyčiau, išskirtinis jų bruožas, nes absoliuti dauguma „naktinių“ žuvų masalus aktyviau stvers pirmoje nakties pusėje.

Dar vienas sunkiai užmiegantis vandenų gyventojas yra žiobris. Kalbu apie pasilikusius upėje, o ne migruojančius, nes žiobriai masalus čiupti tamsoje paprastai pradeda tik nuo vasaros pabaigos. Kodėl taip yra, negaliu atsakyti, bet faktas, kad rudenį jų naktį sužvejosite, o pavasarį – ne. Gal paklius koks atsitiktinis, bet visumoje yra būtent tokia tendencija.

Tačiau tik ne Šešupėje. Čia gyvena niekada į jūrą nemigruojantys smulkūs rudai gelsva spalva nusidažę žiobriai, kurie kimba be išlygų visą vasarą tiek dieną, tiek naktį. Ne visose šios upės atkarpose vietinių žiobrių rasite, bet kur jų yra, ten kibimas garantuotas. Dar viena keistenybė – šie žiobriai čiumpa ir augalinės kilmės masalus. Aišku, geriau sliekas ar „matiliai“, ypač vertina raudonos spalvos musės lervas, nors neatsisako ir baltų.

Rašinį pradėjau norėdamas papasakoti apie visas tamsoje kimbančias žuvis, bet galutiniame rezultate didesnioji jo dalis teko unguriui, kitoms – tik „trupiniai“. Nemėgstu rašydamas savęs įsprausti į rėmus, mintys turi ateiti pačios, jei lauk išvarysi – nebegrįš...

Tiek to, nefilosofuosiu tema, kuri jums neįdomi. Laukite kitų rašinių.

Romualdas Žilinskas