Mikrodžigas ir ne tik
Nesu ultralight pradininkas Lietuvoje. Bet tikrai nesuklysiu teigdamas, kad pradėjau žvejoti šiuo būdu dar tada, kai mūsų šalyje tinkamos įrangos žūklės parduotuvėse nebuvo ir tekdavo perdirbinėti muselines meškeres, siųstis spiningus iš užsienio, galvakablius gamintis pagal užsakymą arba spiningauti žieminėmis avižėlėmis, o apie pintas arba specialias tam skirtas gijas galėjome tik pasapnuoti.
Nepradėsiu ilgai ir nuobodžiai pasakoti apie tai, kaip man sekėsi, kaip tobulėjau, galbūt savo prisiminimais pasidalinsiu kitąsyk. Taip pat nepostringausiu sau įprastu stiliumi apie teorinius dalykus. Visgi keletą įžanginių sakinių teks parašyti ir tai liečia ne vien ultralight entuziastus, bet visus spiningautojus be išimties, kadangi ruošiuosi trumpai ir aiškiai aprašyti keletą masalų traukimo būdų.
Pasakysiu tik tiek – kuo subtilesnė bus spiningautojo įranga, kuo plonesnis valas, mažesni guminukai ir lengvesnės galvutės, tuo didesnę sėkmę šie traukimo būdai atneš. Nekalbu apie laimikio gabaritus čia jau yra antraeilis klausimas, kadangi didesnei burnai bus reikalingas ir didesnis kąsnis. Be to, siūlyčiau paeksperimentuoti su netradicinių formų galvakabliais, naudoti ir sistemėles, kuriose švininė arba volframinė galvutė bei kabliukas yra dvi atskiros sudedamosios dalys. Kalbu apie karoliniškąją bei teksasietiškąją, jas aprašysiu kituose straipsniuose. Kita vertus, būtent gaudant smulkiais guminukais itin daug reikšmės turi masalo animacija, juolab kai tie masalai yra ne vien tradiciniai riperiai arba tvisteriai, o įvairios sliekų, vėžiukų, šoniplaukų imitacijos ir panašiai.
Klasikinis guminuko traukimas paprastai apribojamas dviem ritės apsuktomis ir pauze. Galimas kitas variantas, kuris, beje, labiau populiarus Amerikos žemyne – meškerykočio viršūnėlės kilstelėjimas aukštyn ir pauzė nuleidžiant spiningą į buvusią padėtį. Iš principo tai yra tas pats, visgi antruoju atveju jaučiamas glaudesnis kontaktas su masalu, jei tik jam leidžiantis laiku susukamas laisvas valas.
Riperiai bei tvisteriai turi savo žaidimo braižą, kadangi jau pačioje jų formoje užkoduotas tam tikras judesių spektras netgi viliokliui laisvai krentant vandens storymėje, todėl paprasčiausias džigavimas jiems yra visiškai tinkamas. Tačiau minėti mums dar vis egzotiški masalai gali neturėti savojo žaidimo braižo. Tokiu atveju plėšrūnai dažniausiai reaguoja į vilioklį tik palyginti trumpu momentu – tada, kai jis šokteli nuo dugno arba (ir) pirminėje laisvo kritimo fazėje.
Tokią padėtį galima ištaisyti ir tam tikrai nereikia kažkokių itin sudėtingų techninių variacijų. Pradėjus masalui kristi siūlyčiau virpinti spiningo viršūnėlę. Nereikia jos krėsti it drugiui ištikus – pakanka judinti viršūnėlę tankia, tačiau ne plačia amplitude. Faktiškai kuo lengvesnė yra galvutė, kuo mažesnis bus masalas, tuo tas virpėjimas turėtų būti tankesnis, o amplitudė – mažesnė.
Kitas gana perspektyvus viliojimo (ypač ešerių) būdas yra masalo šokdinimas liečiant dugną. Čia galimos kelios variacijos.
Pati paprasčiausia yra dvigubas guminuko pakėlimas. Tiesa, reikia iš karto pasakyti, kad tokie techniniai elementai atliekami tik manipuliuojant meškerykočiu, šįsyk ritė atlieka tik pagalbinį vaidmenį susukant valą. Dvigubas pakėlimas – tai tiesiog masalo šokdinimas kilstelint spiningo viršūnėlę du kartus, kai pirmuoju sykiu guminukas atplėšiamas nuo dugno, o antrą kartą, dar jam besileidžiant, bet nepasiekus grunto, masalas vėl pakeliamas į tą patį arba truputį aukštesnį horizontą. Naudojant lengvesnius vilioklius, galima tiesiog daug kartų guminuką pakelti nuo dugno ir daryti ilgoką, iki 5 s trunkančią pauzę. Pageidautina viską atlikti nuosekliai ir ritmingai, t. y. išlaikyti vienodą skaičių šoktelėjimų bei tos pačios trukmės pauzę. Plėšrūnė paprastai atakuoja masalą jam esant ramioje būsenoje, tad nepražiopsokite šio momento. Pastarasis būdas taikomas pasyvioms žuvims gundyti.
Kai plėšrūnės kimba aktyviai, efektyvesni yra stipresni (aukštesni) guminuko pakilimai nuo dugno ir trumpesnės pauzės. Taip gaudoma ne tik įprastiniais tvisteriais bei riperiais, labai neblogą efektą duoda silikoniniai sliekai bei tie masalai, kurių uodegos dalis yra ištįsusi, netgi be vadinamojo „peleko“, tokius vilioklius dažniausiai naudoja drop shot entuziastai.
Kai plėšrūnai maitinasi išimtinai tik visai prie pat dugno, yra pasyvūs, juolab laikosi akmenynuose, labai nelygaus, tarsi išarto, dugno vietose, kriauklynuose, neblogo efekto susilaukia masalo tempimas bei traukimas dugnu. Faktiškai šie du pavadinimai yra tartum sinonimai, bet gaudant jie skiriasi iš esmės.
Tempimas yra palyginti agresyvus masalo traukimas. Tai atliekama maždaug tokiu principu: spiningo (trumpo!) viršūnėlė nuleidžiama žemyn ir trimis keturiais staigiais, bet trumpais judesiais vilioklis patraukiamas dugnu. Stengiamasi jo neatplėšti nuo grunto, nors, atvirai pasakius, nelygiame grunte tai ne visada pavyksta, tačiau, bet kokiu atveju, masalas aukštai nepakyla. Po to daroma apie 3 s pauzė ir viskas kartojama iš naujo. Vėlgi – labai svarbu cikliškumas, vienodas patraukimų ilgis ir pauzės trukmė. Tai galima atlikti ir naudojant ritę, nejudinant spiningo viršūnėlės, o tik ją stebint, kad spėtume laiku pakirsti kimbančią žuvį.
Tiesiog traukimas apsiriboja elementariu lėtu guminuko vilkimu dugnu. Visgi labiau plėšrūnus sudomina dar ir tai, kad bandome lėtai traukdami drebinti spiningo viršūnėlę, kaip jau esu apie tai rašęs. Patys geriausi masalai traukti bei tempti yra įvairūs dirbtiniai vėžiukai, šoniplaukos, vabzdžių lervos bei panašūs į juos, galbūt netgi egzotiniai silikoniniai gyviai.
Ten, kur tiksliai žinome, kad žuvų yra, bet jos galbūt nenoriai maitinasi, galima panaudoti amerikiečių siūlomą Shaky Head techniką, kuri puikiai tinka basų žūklėje. Vėlgi, nieko sudėtingo čia nėra. Tiesiog leidžiame guminukui nuskęsti iki dugno ir nedideliais spiningo viršūnėlės kilstelėjimais jį šokdiname. Tiesa, amerikiečiai tokiai animacijai naudoja specialius galvakablius, kurių forma pritaikyta šiam būdui, taip pat juose įtaisytos spyruoklės. Bet galima bandyti ir su mums įprastomis „šratininėmis“ galvutėmis, nors tai patogiau atlikti iš valties arba metant masalus netoli, kur yra didesnis gylis. Atkreipkite dėmesį – valo nesusukame, vilioklis šokdinamas viename taške. Tokie judesiai daromi apie 10 s be pauzių, po to pavelkame masalą metrą ar du arčiau savęs ir tęsiame „šokį“.
Spiningautojai, kurie yra gerai įvaldę tvičingavimą vobleriais, puikiai gali išnaudoti savo patirtį ir gaudydami guminukais. Iš principo galima naudoti visus tuos pačius tvičingavimo metodus atsižvelgiant į konkrečių silikoninių masalų žaidimo ypatumus bei, o tai labai svarbu, galvakablio arba galvutės svorį. Tvičinguoti lengvesniais viliokliais sėkmingai įmanoma netgi viduriniuose vandens sluoksniuose ir įgudus išlaikyti juos viename horizonte, kaip kitąsyk būna pageidautina viliojant pakilusius nuo dugno ešerius arba gaudant ten, kur dugne yra daug vandenžolių. Netgi tvičingavimas prie dugno arba dugne turi racijos, tereikia išbandyti visą savo sukauptą techninį arsenalą.
Romualdas Žilinskas
