Miegančio lyno gaudymas

Dabar turėčiau pasakoti, apie žuvų metabolizmą, kaip šaltame vandenyje sulėtėja žvynuotųjų medžiagų apykaita ir jos tampa vangios. Ypač tos, kurios įpratusios šiltesniuose vandenyse daugiau maitintis. Ir dar tos, kurios yra senos, nes senatvėje šis procesas irgi menkėja.

Tad logiškai galvojant – kuo didesnis tas lynas, tuo jis senesnis, o kuo senesnis, tuo ilgiau virškina, rečiau maitinasi, tad faktiškai tokiu metų laiku suvilioti bent kiek stambesnę šios rūšies žuvį galimybių yra labai nedaug. Beveik nulis.

Žodį „beveik“ aš įžangoje paminėjau net tris kartus. Tad gal visgi galima pagauti lyną net tada, kai atėjo šalčiausias metų laikas?

Surasti žūklavietę bus nelengva



Žinoma, kad galima, tačiau reikės labai pasistengti. Nors meškeriojant lyną visais metų laikais tenka nertis iš kailio, kad galėtum jį sugundyti. Galbūt išimtis būtų pavasaris, bet tas nebūdingas šioms žuvims aktyvus kibimas būna gana trumpas ir nuspėti, kada išties taip įvyks – sudėtinga. Visgi apie pavasarinį lynų gaudymą rašysiu pavasarį, dabar, primenu, jau žiema prasidėjo.

Tačiau žiemos būna kalendorinės ir tikros. Jei jos tikros ir vandens telkiniai užšalę, tuomet lyną pagauti sudėtingiau, nes iš po ledo lynų žūklė yra mažiausiai mums žinoma ir retas kuris meškeriotojas gali pasigirti tuomet sužvejojęs šią žuvį. Tad pasirinksime lengvesnį variantą, kai žiema yra tik kalendoriuje, vanduo šaltas, tačiau dar ne tiek, kad jį būtų ledas surakinęs. Na, nebent rytais priekrantės ruoželius, bet tai mums netrukdys.

Pirmas uždavinys – surasti lyną. O rasti bus tikrai sudėtinga, kadangi dabar jis lindi kur nors duobelėje ir, kaip minėjau, ten, kur gausu dumblo. Jei dar prieš kokį mėnesį lynai išlįsdavo šio bei to užkąsti ir į seklesnes vietas, atplaukdavo ežeruose arba tvenkiniuose arčiau krantų, tai dabar net ir jie nutolo. Tiesa, ne taip jau labai toli, bet sau nebūdingu atstumu nuo kranto. Paprastai tokiose duobėse yra apie 2 m gylio, o mes įpratę lynus žvejoti sekliau.

Dar viena didelė problema – šios žuvys labiausiai mėgsta gana seklius, nuolaidžiai tolyn gilėjančius stovinčio vandens telkinius, kur dugno reljefas kinta labai nežymiai, tad ten net ne lyną, o duobę rasti sunku. Visgi įmanoma, jei ne pirmąsyk žuvauji tame ežere arba tvenkinyje, nes mūsų atveju „duobė“ bus gal tik keliolikos centimetrų ryškesnis pagilėjimas. Bet, dar kartą pabrėšiu, ten daug dumblo, kuris apsunkins žvejybą. Jei vasarą lynams masalus siūlyti trukdė vandens augalai, tai dabar jie daug kur sunyko (ne visi, kadangi yra kiaurus metus žaliuojančių), tačiau nuo to pasidarė ne lengviau.

Upėse palankios vietos lynams būtų ramios, gilios ir minkšto grunto įlankos, senvagės. Beje, nebūtinai tai bus didelės upės, nes visai normalių lynų yra ir gana mažose upelėse, tik retai ten juos kas gaudo. Žiema ir paskutinis rudens mėnuo tokiuose telkiniuose, kaip nekeista, palankus metas vilioti šias žuvis, nes lynai susirinks į būrį ir ruošis žiemoti tik tam tikrose vietose. Rasi jas – gali tikėtis laimikio iki upė užšals, nes šios žuvys gana konservatyvios ir ne vienerius metus praleidžia žiemas ten pat.

Stovintis svarelis

Geriausia lynus žiemą gaudyti nedidelio užmetimo svorio dugninėmis, veikiau picker nei feeder meškerykočiais, nors tinka ir pastarieji, jei jų viršūnėlės yra jautrios. Tai būtina, nes lynas kibs neišraiškingai, tarsi kokia smulki kuojytė, galima net nesulaukti būdingo jam „galutinio“ viršūnėlės sulinkimo. Kita vertus, jis dabar labai atsargus, o gal per daug tingus, tad pajutęs, kad masalas prie kažko pririštas, išspjaus.

Yra ir dar viena bėda – dumble lynas gali nerasti masalo. Jei vasarą, užuodęs, kad kažkas gardaus prasmego į tą juodą ir minkštą gruntą, dar gali išsiknisti, tai dabar galimybė, kad jis tai darys, yra labai menka.

Tai kaip tuomet lynui pateikti masalą, kad jis būtų dumble, tačiau jame nepranyktų arba bent jau nenugrimztų per giliai?



Na, čia panašus principas, kaip ir gaudant tarp žolių arba vandens samanomis užžėlusiame grunte – reikia, kad vilioklis kažkokiu būdu laikytųsi virš dumblo sluoksnio. Vasarą naudojami įvairūs metodai, tarkim, rišami papildomi pakeliantys kabliuką plūdurai, gaudoma ant plaukiančių boilių (baltyminių kukulių) ir panašiai. Aš siūlyčiau variantą „panašiai“, t. y. panaudoti specialius svarelius, kurie sukonstruoti taip, kaip matote pavyzdyje.

Tokie svareliai atsistoja stati dugne, nes juos „pastato“ ant vielos įtvirtinti ir laisvai slankiojantys iš kamščio padaryti rutuliukai-plūdurai. Galimas variantas (irgi matote pavyzdyje) yra spiningavimui skirti svareliai, kurie turi lašo formos gramzdą ir į jį įtaisytą vamzdelį su suktuku. Visgi pastarieji – tik iš bėdos, kadangi turėtų būti labai sunkūs, kad atsistotų dumble stati, juolab kibimo metu tuoj pat links, žodžiu, ne kažin kas...

Tačiau specialūs gramzdai, kurie specialiai sukurti gaudyti žolėtose vietose, šiuo atveju bus geri. Tvenkiniuose ir ežeruose – garantuotai, o upėse tinka ne visur, nes bent kiek didesnėje srovėje jų „bumbulą“ vandens srautas gali prispausti prie dugno, tada – jokios naudos. Kita vertus, lynai rinksis ramiose įlankose, ten vanduo beveik nejuda, todėl bandyti šiuos svarelius irgi galima.

Sistemėlė bus laisvai slankiojanti. Pro virš kamštinio plūduro įtaisyto suktuko auselę prakišame pagrindinį valą, jo gale rišame kitą mažą suktuką. Kad būtų patikimiau ir vienas suktukas nestrigtų kitame suktuke, galima, prieš rišant prie pagrindinio valo suktuką, ant gijos užmauti plastikinį karoliuką (ne raudoną ar geltoną, o geriau skaidrų, neutralios spalvos) arba didesnio diametro stop mazgą.

Laisvai slankiojanti sistemėlė geresnė už paternoster tuo, kad geriau matysime atsargiai kimbančią žuvį, o mūsų būsimam laimikiui lynui masalas kels mažiau įtarimų, nes žuvis jaus mažesnį valo įtempimą. Na, tai yra dugnininkams žinomi dalykai, gal net neverta to rašyti.

Pagrindinį valą nereikėtų labai nuploninti, nes iš miegu pabudęs ir apžiojęs masalą, pakirstas stambesnis lynas gali labai nemaloniai nustebti ir susierzinęs priešinsis visai nežiemiškai. Todėl 0,18–0,20 mm monofilamentinė gija bus bene optimaliausias variantas. Ji netąsi, geriau, kuomet skirta specialiai gaudymui dugnine, nes tokia jautriau perduoda kiekvieną žuvies prisilietimą prie masalo. Ji turėtų būti skaidri arba rusvos, žalsvos, samaninės spalvos. Geras pasirinkimas būtų, tarkim, Browning Cenex Plummet Method Feeder 150 m ar kas nors panašaus.

Pavadėlį siūlyčiau rišti fluorokarboninį. Aš jau retai naudoju monofilamentinius, nes kaip-ne-kaip fluorokarbonas yra mažiau matomas arba visai nematomas vandenyje. Dabar, kai vėsus vanduo, žuvys regi geriau, jos apskritai atsargesnės, tad dėl visa ko... Juolab, kad šiuolaikinis fluorokarbonas tvirtumu praktiškai nenusileidžia monofilamentui, o gal net jį ir pranoksta.

Žinoma, pavadėliams reikėtų minkštesnio, tad soft tipo fluorokarboninė gija bus geresnė. Pasaitėlio storis – 0,15–0,16 mm diametro. Vėlgi, pavyzdys – Seaguar Reel Soft 25 m 0,165 mm būtų tikrai neprastas pasirinkimas.

Pavadėlis turėtų būti nei per ilgas, nei per trumpas. Jei pasaitėlis bus labai ilgas, lynui nuo to, faktas, kad geriau, jis tikrai drąsiau kramsnos masalą, tačiau tai gali daryti taip vangiai, kad nepamatysite net ir su jautria dugnine. Jei pernelyg trumpas – žuvis gali baidytis ant svarelio esančio plūduro, svarelis galbūt galbūt ims linguoti kibimo metu, gal tiesiog lynui tas ant vielos užmautas „bumbulas“ atrodys neįprastai.

Galiausiai – masalas ant trumpo pavadėlio gali būti svarelio įtrauktas į dumblą, nes neatmeskime prielaidos, kad toje vietoje nuosėdų sluoksnis bus labai storas. Aš čia tik teorizuoju, nes kaip parodė praktika, geriausias variantas – standartinis 50–70 cm ilgio pasaitėlis.

Geriau nei sliekas

Kabliukas rišamas atsižvelgiant į masalą. O masalui dabar siūlyčiau musės lervas. Arba musės lervų ir uodo trūklio lervų kombinaciją.

Gal kam pasirodys ne visai įprastas lynams masalas, tačiau šiuo metų laiku, manau, vienas geresnių. Visokie augalinės kilmės viliokliai jau neteko savo buvusios paklausos, žuvys labiau norį ko nors natūralesnio, gyvo. Musės lervos yra baltos, jos gerai matosi dumble, o tai irgi gana svarbu.

Kuomet lynai visiškai ožiuosis, galima dar bandyti nerti vien kelias stambias uodo trūklio lervas, gal tai padės. Bet man kažkodėl labiau sekdavosi gaudyti „dzikais“.

Faktas, net ir žiemą galioja taisyklė, kad jei žuvys metų metais pratinamos prie kažkokių masalų, jos gali net dabar kibti, tarkim ant perlinių kruopų ar tešlos, tačiau manasis variantas yra daugiau mažiau universalus.

Kai kurie žvejai sakys, jog geriausias vilioklis visais laikais lynams yra sliekas. Galbūt, bet, manding, kad toks masalas geriausias pavasarį, vasarą, rudens pradžioje. Beje, turėkite omenyje, kad ant plonavielio kabliuko užnertos musės lervos mažiau smegs minkštame dugne.

Jaukinimas, gaudant lynus žiemą, nepraranda savo vertės. Tik vėsiame vandenyje nereikia sotaus prievilo, galima pirkti paprastesnius jaukus, nors į juos vertėtų įmaišyti saują uodo trūklio ir musės lervų. Tai vėlgi visiems žinomas šalto vandens „scenarijus“, kuomet jauko imama nedaug, nesotaus, bet su gyvūninės kilmės priedais.

Dienai žvejybos pilnai pakanka standartinės 1 kg sauso prievilo pakuotės. Ir be jokių ten kvepiančių priedų, nors ir bus parašyta, kad skirta konkrečiai lynams. Tikiu, kad lynams, bet vasarą, o ne dabar.

Todėl aš imčiau Sensas 3000 Tenche+Carassin Green, juolab, kad šiuo metu geriausi yra tamsiai žali, juodi, tamsiai rudi prievilai. Pastarasis jaukas man būdavo puikiai pasiteisindavo ir šiltuoju periodu, tik tuomet dar įmaišydavau kitokių sudedamųjų dalių, tačiau dabar rašau ne apie tai.

Galima naudoti ir žiemai skirtus jaukus, kitąsyk juos irgi bandau, nors minėtas Sernsas 3000 Tenche+Carassin Green man „veikdavo“ iki užšąlant vandens telkiniams.

Jaukinimas labai saikingas – atėjęs į žūklavietę įmetu kokius 5 rutulius, po to kas valandą – dar po porą. Nesvarbu, kimba ar ne, žiemą visada išlaikau vienodą jaukinimo intensyvumą.

Tiek būtų apie tą miegantį lyną. Pasiseks – prižadinsite, jei ne – laukite pavasario.

Romualdas Žilinskas