Metalinių masalų dažymas

Kažkada buvau tos nuomonės, kad geros vartiklės ir sukriukės gali būti tik daugiau ar mažiau tviskančios metalu. Bet vėliau pakeičiau nuomonę ir visai sėkmingai žuvauju emale dengtomis blizgėmis. Alternatyva – nagų laku dažytos blizgės.

Apie vartiklių „gerinimą“


Tačiau toks lakas nuo kai kurių metalų greitai nubyra. Tarkim, chromuota blizgė vargu ar ilgai išlaikys nagų laką. Tiesa, netgi nagų lakas būna įvairus, turint omenyje jo „sukibimą“ su metalu, bet apskritai – jis nelabai tinkamas tepti ant labai lygių (blizgančių) metalinių paviršių.

Tokiu atveju dažomą vietą reikėtų pašiaušti švitriniu popieriumi. Vartiklėms paprastai naudoju raudoną laką, kuriuo padengiu blizgės vidinės pusės dalį, arba lakuoju visą permatomu laku su blizgučiais. Tai dažniausiai lydekoms skirti masalai.

Visgi tokio tipo vilioklius laku perdažau labai retai, nebent nuspalvinu jiems tik kai kuriuos papildomus spalvinius akcentus. Pavyzdžiui, dėmeles, dryžius, užtepu vidinėje blizgės pusėje raudonų brūkšnių ir panašiai. Daug dažniau bandau padaryti vartikles mažiau blizgančias, bet palieku natūralią metalo spalvą.

Nenaudojant dažų tada galimi du variantai – arba vartiklių paviršinį blizgų sluoksnį nutrinu švitriniu popieriumi, arba jas pakaitinu virš dujinės viryklės. Pirmasis variantas ne toks patikimas, kadangi niekada nežinai, kas yra po tuo tviskančiu metalo sluoksniu, nes kinai blizges pradėjo gaminti iš bala žino kokių metalų lydinių. Būna, kad imi trinti baltu metalu tviskančią blizgę tikėdamasis, kad ji visa bus irgi balto metalo, tačiau po paviršine danga randi geltoną ar rudą metalą, arba atvirkščiai – nutrynus geltoną blizgesį „išlenda“ baltas metalas.

Yra pasitaikę atvejų, kad nutrynus paviršinį sluoksnį vartiklė pradėjo rūdyti. Todėl jau geriau ją pakaitinti ant ugnies. Aišku, ir čia pasitaiko, kad viršutinė danga nukrenta lyg koks plonas lukštas, bet dažniausiai tiesiog patamsėja. Šiaip jau tų kiniškų vartiklių vengiu ir renkuosi patikimą lietuvišką produkciją arba savadarbius masalus.

Su tokiomis blizgėmis gali žinoti, kas bus – jei tai nerūdijantis plienas, jis kaitinant pilkėja iki mėlynumo ir galima išgauti labai patrauklią vartiklės spalvą. Neries salačiai antroje vasaros pusėje tokias labai mėgsta, Nemune vartiklės gali būti gerokai blizgesnės. Žalvarinės blizgės paprasčiausiai patamsėja, kiek pakeičia atspalvį, tas pats atsitinka ir su variu. Galima vieną pusę vėliau patrinti smulkiu švitriniu popieriumi – išeis dvispalvis masalas, kartais tokius masalus mėgsta lydekos.

Jei ant blizgės yra atspausta žvynelių imitacija, patrynus švitriniu popieriumi pats masalas taps šviesus, o atspaudų žymės pasidarys tik ryškesnės. Beje, trinti reikėtų ne išilgai ar skersai blizgės (pradžioje galima ir taip), o ratais, tokiu būdu lengviau sukurti natūralumo iliuziją.

Galima metalo blizgesį sušvelninti užtepant permatomo, bet vos pilkšvo, švelniai melsvo ar panašaus nagų lako. Jo atspalvis pasirenkamas atsižvelgiant į metalo spalvą, nes, tarkim, melsvu negerai lakuoti geltono metalo vartikles, tam labiau tiks minėtas pilkas arba vos gelsvas, rusvas. Tik tokių atspalvių skaidraus nagų lako reta, paprastai jis būna apskritai bespalvis, bet gerai paieškoję rastume.

Atskira kalba būtų apie mini arba ultralight vartiklių dažymą. Tokioms blizgutėms itin daug reikšmės turi įvairūs dideli skersiniai brūkšniai, taškai, kurie paprastai kontrastuoja su bendru masalo fonu. Tada vartikliukė gali būti metalo spalvos, bet ant jos išorinės pusės nagų laku užtepamos, tarkim, trys ar keturios salotinės, raudonos, geltonos juostelės. Galima truputį pamarginti ir vidinę jų pusę. Gerą efektą kitąsyk duoda visiškai juodai uždažyta vidinė tokios mini blizgės pusė. Mažų vartiklių dažymas gal net labiau primena sukriukių spalvinimą.

Galimas ir visiškai kitoks spalvinimas, kuomet mažos vartiklės daromos pereinamų arba kontrastuojančių spalvų (šiuo atveju paprastai dvispalvės arba trispalvės). Deja, pereinamas spalvas padaryti labai sudėtinga, kas skaitė ankstesnius mano straipsnius apie masalų dažymą, supras kodėl. Bet apie šių vilioklių dažymą neišsiplėsiu, ruošiuosi parašyti atskirą straipsnį, ten plačiau pakalbėsiu apie žūklę mažomis vartiklėmis, taip pat ir apie jų spalvas..

Įvairūs sukriukių spalvinimo variantai


Sukriukių lapelius kaitinu ant ugnies retai, jas kaip tik dažniau bandau dažyti. Reikia visiems gerai žinomo spalvinio varianto Black Fury – prašom, nudažysiu nesunkiai. Beje, jei lapelis nechromuotas ar nepadengtas nežinia kokia itin blizgia tekstūra, nes paprastas blizgus metalas visgi užsidažys, nors, kaip sakiau, po keliolikos žūklių nagų lakas gali ir nubyrėti arba bent jau vietomis aptrupėti, todėl teks vis „restauruoti“.

Kitas klausimas, ar toji perdažyta sukriukė dirbs taip, kaip garsusis Mepps... Gal ir suksis panašiai, tačiau negalima tepti ant jos lapelio storo sluoksnio lako, čia reikia viską daryti subtiliai, kad nepakistų lapelio įgaubimas, o jo svoris padidėtų tik minimaliai. Ypač atsargiai tenka dažyti mažytes sukriukes, kaip, beje, ir smulkius voblerius, nes pakitus svoriui bei formai (sumažės sukriukės lapelio gaubimai) išsiderins ir jų žaidimas.

Pasitaiko, jog pritrūkstu kai kurių spalvinių sukriukių variantų. Tarkim, užpernai jau minėtos Mepps aglia sukriukės, kurios nudažyti kaip Vokietijos vėliava (beje, taip žūklės prekių parduotuvėse ir prašai tokių spalvinių variantų, pardavėjai žino, ką turi omeny), buvo šluote iššluotos iš žūklės parduotuvių. Patys didžiausi modeliai dar liko, tačiau Nr. 1 ir Nr. 2 – užsimušdamas nerasi. Teko dažytis nagų laku pačiam, kibumas jų buvo neprastesnis nei originalų. Žinoma, spalvinau irgi Mepps aglia modelius.

Kaltos dėl to lydekos, kadangi šis spalvinis variantas yra itin geras vėlyvą pavasarį ir vasarą, nepaisant debesuotumo, vandens skaidrumo. Mėgsta jį ir šapalai, meknės.


Kartais pats susigalvoju kažkokį lapelio piešinį. Būna, kad pataikau „į temą“, bet kitąsyk ir ne. Bandau, eksperimentuoju – įdomu. Tarkim, šapalams, jei jau prakalbau apie Mepps, vasarą labai patikdavo kitas trispalvis variantas, kuriame lapelio pradžia yra salotinė, vidurys – geltonas, o lapelio pabaiga – šviesiai raudona. Nutiko panašiai, kaip su ta „vokiška vėliava“ – artimiausiose parduotuvėse nebėra, o lakstyti po visą miestą neturiu nei noro, nei laiko. Imu laką ir nusidažau. Gaunasi identiškos sukriukės. Arba kitokios, juk sakau, kad eksperimentuoju.

Įdomu tai, kad pakeitus bent vieną spalvą arba nepataikius tikslaus atspalvio, rezultatai gali būti visiškai kitokie – šapalai net nežiūrės į tas trispalves sukriukes. Bet bandau rasti geresnius spalvų derinius nei originaluose ir tuos masalus šapalai griebia dar geriau nei originalias trispalves sukriukes. Tačiau lai tai būna paslaptis, kokie jie, patys pamėginkit dažyti, nors kelis pavyzdžius matote.


Tris sezonus iš eilės Neryje „topinė“ mano sukriukė buvo žydrai balto metalo (išorinė lapelio pusė dengta melsvu laku, vidinė palikta balto metalo), kurią tiesiog dievino ešeriai. Siūlyk kokią nori – nulis emocijų. Užsikabini šitą – kimba vienas po kito. Neblogos buvo ir geltono metalo su tamsiai mėlyna viena lapelio puse. Bet šitos tik didesnio numerio, Nr. 3 arba net Nr. 4, ir griebdavo jas stambūs dryžuočiai. O tokių spalvinių derinių sukriukių nusipirkti niekur negausi – jaučiausi labai „kietas“.

Tačiau praeitą vasarą lyg kas būtų Neries ešerius pakeitęs. Ant žydrų ir mėlynų savo dažytų blizgučių pagavau vos keletą ešerių per visą sezoną. O pasidaręs jų turėjau gal 7 ar 8 vienetus. Nieko baisaus, su acetonu panaikinau dažus, kitaip perdažiau arba palikau tik balto metalo sukriukes, kurios pernai buvo visai kibios. Va, ir suprask, kad gudrus, kodėl taip nutiko.

Pastebėjau vieną dalyką – ar bus ant lapelio užbrėžtos juostelės, ar pripiešta taškų – praktiškai nėra jokio skirtumo. Bandykite pasukti aplink savo ašį blizgutės lapelį ir įsitikinsite. Toje vietoje, kur yra taškai ar juostelė, besisukant sukriukei bus matyti tos spalvos ratas bendro platesnio rato fone, tarkim, balto metalo, iš kurio pagamintas lapelis. Galbūt nuo juostelės jis kiek ryškesnis nei nuo taškelių, bet abejoju...

Todėl, jei pastebėjote, ant sukriukių lapelių taškai išdėstyti ne padrikai, o sugrupuoti į linijas arba yra pavieniai, bet dideli. Dažydamas blizgutes savaip, į tai visada atsižvelgiu.


Vieni geresniu variantų ešeriams ir šapalams yra ant balto metalo lapelių nubrėžtos geltonos skersinės siauros juostelės. Beje, vidinėje lapelio pusėje – irgi. Sakyčiau, kad tai universalus spalvinis variantas bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku.

Ešeriams žvejoti skirtų sukriukių kūnelius kartais dažau raudonu laku, tai padeda suvilioti dryžuočius. Kai kurių sukriukių lapeliai yra iš balto metalo, tačiau jų kūneliai padaryti iš geltono. Kodėl taip? Aš noriu blizgės visumos.

Tada nutepu gelsvo metalo kūnelį sidabriniu nagų laku. Gal smulkmena, gal tikėjimas tuo masalu, tačiau vilioklis man būdavo kibesnis. Arba padarau kaip tik kontrastuojantį kūnelį. Kartais labai neprastai ešerius veikia, kai jis būna dažytas laku su blizgučiais, žodžiu, čia įmanomas ne vienas variantas, tiesiog reikia bandyti išsiaiškinti, ko plėšrūnės labiau nori.

Toks kūnelių dažymas pasiteisina visoms sukriukėms, bet ypatingai toms, kurių jis yra didelis, pasunkintas, tarkim, kai kurių Myran modelių.

Spiritinius rašiklius naudoju kitokiam metalo dažymui. Kaip sakiau, jie „nepramuša“ metalinio tviskesio, bet gali jį keisti. Elementaru – imi balto metalo vartiklę arba sukriukę ir spalvini geltonu markeriu. Tuomet metalas blizga geltonai. Ir galima išgauti net kelių atspalvių geltonumą, o tai, patikėkit, yra labai svarbu.

Kaip pavyzdys – šviesiai geltona (citrininė) metalinė sukriukė man paprastai būdavo ne kokia, tačiau sodriai geltona ir blizganti metalu – labai kibi. Taip nutikdavo dažniausiai, tačiau retais atvejais būdavo ir priešingai. Bet tik labai retais...

Beje, sodrią geltoną spalvą negausite spalvindami geltonu markeriu. Ji bus išties sodri, jei blizgę dažysite oranžiniu spiritiniu rašikliu. Tačiau oranžas irgi gali būti kelių intensyvumų, atspalvių, tad rinkitės šviesesnį ir kuris yra anei oranžinis, anei gelsvas. Na, bet čia reikės nusipirkti markerių rinkinį bent iš 24 spalvinių variantų arba apeiti tuziną kanceliarinių prekių krautuvių, kad įsigytumėte kelių atspalvių oranžinių, geltonų markerių.


Lygiai taip pat galima pasidaryti ir metalu blizgančių melsvų arba žalsvų spalvų sukriukių, tokias mėgsta meknės, o melsvas dar ir su malonumu čiumpa ešeriai. Tokios yra ir originalios Mepps, tačiau pastaruoju metu Kaune jų parduotuvėse nerandu. Aišku, kam dažyti, jei gali išsyk nusipirkti reikiamą.

Spiritiniais rašikliais nupiešti skersiniai raudoni, geltoni, rečiau juodi ar salotiniai dryžiai abipus lapelio ar bent jau vienoje jo pusėje, gali sukriukę itin geidžiamą ešerių. Arba pabandykite, jei nekimba, sukriukės kūnelį nudažyti tamsiai raudonu (vyšniniu) markeriu – gal kibimas pagerės? O jei dar ir trišakiuką nuspalvinsite raudonai – tikrai pagerės – ešeriai tai labai mėgsta.


Jau keletą metų salačius rėvose sėkmingai gaudau su balto metalo sukriukėmis. Bet jos pas mane truputį kitokios. Balto metalo lapelį spalvinu sodriai geltonu markeriu, tada suvilgau vatą spirite ir pavalau, pablankinu geltonumą, kitąsyk padarau balto metalo dryžius geltoname fone. Pabandykit, neapsiriksit...

Tokį sukriukių spalvinimą salačiams atradau visiškai atsitiktinai. Menu, nudažiau markeriu balto metalo blizgutę sodria geltona spalva. Ilgainiui ji nublanko, besidaužydamas į akmenis perdažytas lapelis vietomis pasidarė vėl baltas. Ir tokia sukriukė itin patiko salačiams. Tada pradėjau jiems skirtoms blizgutėms taikyti jau aprašytą dažymo techniką.

Retai, tačiau bandau spalvinti žiemines vertikaliąsias blizgutes, taip pat ir švytuokles. Pastarosios dažosi geriau nei blizgės, jų dažymas panašesnis į voblerių. Todėl gal jau užbaigsiu tą dažymo temą, nes reikėtų kartotis.

Romualdas Žilinskas