Meškeriojimas plūdine, kur gilu ir sraunu. Antra dalis
Kuomet upėje žvejoji daug metų, ją išmoksti „skaityti“ kaip atverstą knygą. Pasakiau gal labai banaliai, bet taip iš tiesų ir yra. „Ežeriniam“ meškeriotojui srūvantis vanduo, jei jis nemato iškilusių akmenų, žolynų ar nuo kranto neįžvelgia visiškai seklių dugno vietų, yra vienodas – tiesiog teka...
Tačiau tie, kurie turi daugiau patirties meškeriojant upėse, gali neklysdami pasakyti, kur yra gelmė, kur gylis tik vidutinis ar visai menkas, kur dugnas lygus, o kur jis akmenuotas, net jei vanduo tekės drumstu vienodu srautu, tik vos sūkuriuodamas, raibuliuodamas nuo paviršinių srovių. Kuomet pūs vėjas ir prapuls sūkuriai bei raibuliai, jie vis tiek sugebės atskirti gylį, dugno pobūdį, nes bangų dydis, jų forma įgudusiai akiai yra kitokie. Giedrą dieną matomi vandens atspalviai (tamsesnės ir šviesesnės vandens paviršiuje esančios dėmės), gali suteikti reikiamos informacijos. Upės vingiai, kranto konfigūracija, krantų pobūdis, tarkim, jie yra statūs ar nuolaidūs, netgi krantų augalija ir gruntas yra skiriamieji gylio požymiai. O ką jau kabėti apie minėtus virš vandens iškilusius akmenis ar vandenžoles. Žodžiu, visa tai bus ženklai, kurie leis pasirinkti tinkamą žūklavietę ir pagauti daugiau žuvų.
Trumpai apie žūklavietę
Šiame straipsnyje rašau apie meškeriojimą giliausiose upės vietose, faktiškai vagoje ir ant jos šlaitų. Visgi net ir ten patyręs žvejys daugiau ar mažiau orientuosi, koks yra gylis, nes vaga gali būti seklesnė arba gilesnė, jos dugnas lygus arba ne, galimai dugne vešės augalija, o gal gruntą bus padengę akmenys, kriauklynų kolonijos.
Aš suku link to, kad ne bet kuri upės atkarpa tiks gaudant plūdine meškere gilumoje. Jei ten yra daugybė kliuvinių, kuriuos sudaro dugne išsimėtę stambūs akmenys ar vandenžolių guotai, vargu ar bus galima normaliai pažvejoti. Tokiuose upės ruožuose nepameškeriosi ir su dugnine, tad paprasčiausiai čia negaišini laiko ir taupai nervus, nes tektų kas metimą rišti naujas sistemėles.
Žinoma, smulkesnių kliuvinių negali matyti net ir pusšimtį metų upėje žuvaujantis meškeriotojas. Juos pajunta, pamato tik tada, kuomet užmeta masalą. Ir tai yra bene bjauriausios žūklavietės, nes iš dugno grunto kyšantys armatūros strypai, nuskendusių medžių, krūmų šakos dažnai gadina puikias žūklavietes. Blogiausia, kad medžius, krūmus gali atnešti vanduo, taip dažniausiai nutinka po pavasarinio polaidžio. Nors kitąsyk jie, kaip ir visokios buitinės, statybinės atliekos dugne „apsinuogina“ po didesnės liūties pakilus vandeniui arba nusekus upei ir pakitus jos srauto, atskirų srovių krypčiai.
Trumpiau tariant, žuvaujant srovėje plūdine, reikėtų rinktis vietą, kur yra lygesnis dugnas. Kita vertus, visiškos lygumos, jei jos tįsta keliasdešimt, šimtą ar daugiau metrų irgi nieko gero, nes žuvys tokių vietų nemėgsta. Idealus variantas žvejybai – lygus (suprantama, sąlyginai, nes dabar turiu omenyje tik gruntą) dugno ruožas, kai netoli jo yra augalijos, akmenų, rąstų ir panašiai. Toksai „takas“ išsiskiria bendrame dugno fone ir čia tikrai bus pačių įvairiausių žuvų.
Jus veikiausiai glumina, kad, kalbėdamas apie sraunias vietas, minėjau karšių gaudymą. Tačiau jie ir bus pagrindinis laimikis arba vienas iš pagrindinių, kadangi upės tėkmė turi vieną ypatumą, apie kurį daugsyk pasakojau – didžiausias jos stiprumas juntamas viduriniuose vandens sluoksniuose, o mažiausias – paviršiuje ir palei dugną. Papūtus stipriam vėjui pasroviui, paviršinis vandens srautas gali pagreitėti ir savo tekėjimo greičiu viršyti vidurinį sluoksnį, tačiau priedugnio zonoje tėkmės greitis visada būna stabilus. Čia upės srovę prilaiko dugno nelygumai.
Todėl žuvaujant vagoje ar ant jos šlaitų (tai dažnesnis variantas) galima pastoviai meškerioti ne vien karšius, šapalus ar meknes. Neturėtų stebinti ir toks laimikis, kaip sazanai, karosai, netgi lynai. Visi jie kaip taisyklė bus nemenki. Neryje kadaise radau ruožą, kur toli nuo kranto didelėje tėkmėje ir maždaug 2,5 m gylyje porą sezonų kibo... unguriai. Galite tikėti, galite netikėti. Tiesa, tai buvo seniai. O ir unguriai masalus čiupdavo ne kasdien, nesikabindavo ant kabliuko tuzinais, bet 2–3 vienetus kartais pagaudavau per vieną žūklę.
Jaukas – būtinas
Karšių, kuojų žvejyba be jaukinimo niekada nebus tokia sėkminga, kaip jaukinant. O jaukinimas taip pat turi ryšį su vietos pasirinkimu. Bėda ta, kad lygus ir kietas dugnas tarsi ledo aikštelė, kur numestas jaukas slys tolyn iš žūklavietės, nes juk srovė ten bus vis tiek ne visiškai menka. Yra du būdai, kaip prievilą kuriam laikui galima sulaikyti dugne norimoje vietoje. Beje, šiuo atžvilgiu žūklė feeder dugninėmis turi neabejotiną pranašumą, jei lyginsime su meškeriojimu plūdinėmis.
Pirmas būdas – pasirinkti atitinkamą žūklavietę, kas yra gana sudėtinga. Ta prasme, kad tokią rasti ne visada pavyksta – pernelyg daug reikalavimų idealiam variantui. Daugumą jų paminėjau, bet yra ir dar vienas pagrindinis – tas sąlyginai lygus „takas“ turėtų kilti į viršų. Noriu pasakyti, kad labai gerai, kada žvejybinis ruožas pamažu seklėja. Nedaug, tarkim, žuvaujate 3 m gylyje, ir nuo užmetimo taško iki galutinio masalo pravedimo taško (tarkim, tai bus 15–20 m nuotolis) gelmė sumažėja 20–30 cm. Tiek pakanka, kad stambesnės jauko dalelės ilgiau išsilaikytų dugne.
Išduosiu paslaptį – paprastai tokios vietos yra ties upės posūkiu, kur vaga pasisuka greičiau nei paviršiniuose ir viduriniuose vandens sluoksniuose esantis vandens srautas. Vizualiai čia vanduo vis dar teka tiesiai, bet palei dugną jis jau būna nukreiptas į vagos šlaitą gana dideliu kampu. Nežinau, ar supratote, ką noriu pasakyti...
Dugno palyginimas su ledo aikštele irgi yra tik sąlyginis. Nes išties dugnas labai retai būna visiškai lygus, paprastai jame yra viena kita, kad ir nedidelė įduba, kalniukas, auga koks nors žolynas, guli keletas bent kumščio dydžio akmenų ir panašiai. Ir to kartais visiškai pakanka, kad jaukas neslystų kaip čiuožykloje. Bet daug kas priklauso ir nuo prievilo sudėties.
Apie smulkios frakcijos jauką, žuvaudami tokiose vietose, pamirškite. Tie visi prievilo dulkių „debesėliai“, kuriuos dažnai galima rasti jaukų aprašuose, bus nupūsti tolyn akimirksniu. Kita vertus, jie nelabai čia ir naudingi, nes gaudome stambias žuvis, o ne piršto dydžio kuojas ar aukšles. Na, gal ir turi kažkiek racijos, nes kvapas, skonis sklinda tolyn, bet labai greitai, kaip sakiau, pradingsta.
Todėl jaukas turėtų būti sudarytas ir pakankamai stambių bei sunkesnių ingredientų. Tai esantys „pirktiniame“ prievile didesni džiūvėsių trupiniai, rupiai malti grūdai ir panašios sudėtinės dalys. Visgi didelę jo dalį turėtų sudaryti, tarkim, šutinti ar konservuoti kukurūzai, šutinti žirniai, perlinės kruopos ir panašiai. Tą patį mausime ir ant kabliuko.
Nors nebūtinai, nes galimas variantas, kad jaukiname augaliniu jaukų, o žuvys nori, pavyzdžiui, sliekų. Šioje vietoje nesiplėsiu, tai būtų atskira tema. Pasakysiu tiek, kad netgi žiemą (jus, suprantama, tai stebina) toks jaukas ir masalas gali būti tinkami.
Kaip būtinas jauko priedas yra juodžemis arba molis. Jei tokio prievilo „pasunkinimo“ nepakanka, galima dėti ir truputį žvyro. Tik ne smėlio, jis visiškai netinka. Beje, ši arba šios dalys gali sudaryti iki 2/3 viso bendro jauko kiekio. Tai gana daug, aš paprastai tiek nededu, geriau jau primaišau didesnį kiekį stambiagrūdžių kultūrų. Kita vertus, kuomet srovė labai stipri, o jaukinti reikia labai koncentruotai – niekur nesidėsi, lipini kietesnius sunkius jauko rutulius.
Kažkur teko skaityti, kad geriausiai dugne laikosi... kampuoti „rutuliai“. Na, iki tokio lygmens dar „nepriaugau“, nedarau prievilo kaladėlių. Bet faktas, jog idealiai apvalus rutulys gali ridentis dugnu kaip bilijardo šratas. Teoriškai. O gal ir praktiškai, tad rutulius šiek tiek suploju.
Būtina atkreipti dėmesį, kad į upę numestas jaukas nenuskęs, kaip ežere. Nors ir ten jis nenugrimzta idealiai toje vietoje, kur nukrito, bet srovėje nukrypimas nuo „tekštelėjimo“ į vandens paviršių iki dugno gali būti labai didelis. Kuo didesnė gelmė ir stipresnė tėkmė – tuo didesnis. Vėlgi teko skaityti, kad jauko rutulys per sekundę nuskęsta 1,0–1,3 m. Tačiau šita teorija be jokio tikslumo, nes neparašyta, nei kokios masės, nei kokio dydžio tokiu greičiu skęstantis yra prievilo rutulys.
Bet kokiu atveju jaukas metamas aukščiau numatytos vietos. Jei meškeriojama toli leidžiant plūdę, tuomet tai nėra būtina. Gal net, sakyčiau, priešingai – netikslinga, nes juk užmestas masalas irgi kurį laiką skęsta, o į tą faktą teoretikai kažkodėl visai neatkreipia dėmesio.
Nors dabar ir žiema, bet upės neužšalusios, todėl bandykite meškerioti. Deja, šiuo metų laiku žuvys labiau susikoncentravusios, bus sunkiau jas rasti. Tačiau praktiškai visos žvynuotosios tupi dideliame gylyje...
Romualdas Žilinskas
