Meldynų karalijoje. Antra dalis

Meškeriodami mažuose gyliuose mes paprastai užžeriame eketes sniegu, kad žuvų nebaidytų po vandeniu prasiskverbusi ryški šviesa. Taip derėtų elgtis ir žuvaujant žolynų tankmėje ar netoli jos.

Kai kuriuos žvejus tokios žūklavietės atgraso būtent augalų gausa, nes jie bijo nutraukti masalus. Reikėtų pasakyti, kad tiek meldai, tiek nendrės ar švendrai turi stačius stiebus, jie po vandeniu juk nelapoja, be to iš po ledo gaudome nuleisdami masalą vertikaliai. Jei blizgutė ar juo labiau švytuoklė ir gali įsisegti į vandenžoles, tai meškeriojant avižėle taip nutinka rečiau nei to tikitės.

Visgi tokių atvejų pasitaiko, tuomet išties vargu ar ištrauksi masalą, nes tų augalų stiebai kieti, tvirti, o žvejoji labai plonu valu. Dėl šios priežasties nešiojuosi specialų atkabeklį avižėlėms, nors jis ne visada padeda išgelbėti vilioklius. Užkibusi stambesnė žuvis čia irgi turi daugiau galimybių iškrėsti kiaulystę. Tačiau rizikuoti žuvauti meldynuose verta, antraip net nerašyčiau šito straipsnio.

Apie tai, kad geriau žvejoti vienam arba, jei jau atėjote su draugais, išlaikyti solidų atstumą tarp žvejų, jau kalbėjau, kaip ir pabrėžiau faktą, jog eketes geriausiai išsigręžti iš anksto, ant ledo nevalia trepsėti, be reikalo nevaikščioti.

Beje, kitų meškeriotojų paliktos skylės lede yra gerai jau vien dėl to, kad žuvys tame plote mažiau baidysis po vandeniu sklindančios šviesos, jos prie to jau įprato. Galimai čia yra ir nebloga vieta žūklei, galbūt žvynuotąsias kažkas sėkmingai gaudė vakar ir jas jaukino. Nors dėl tokių dalykų niekada negali būti garantuotas, nes gal tik bandė žvejoti, tačiau tuščiai.

Šiuose žolių miškuose kimbančios žuvys turi ir savitus skonio prioritetus. Nors nežinau, ar tai lemia buveinė, ar rūšinė žvynuotųjų sudėtis, nes dažniau nei kitur čia apsilanko raudės, kurios labiau nei trūklio lervas mėgsta kiečio stiebuose ir varnalėšų graižuose randamus „kietukus“, kitaip „kandukus“, net viduržiemyje neatsisako augalinės kilmės vilioklių.

Kuojoms pirmieji masalai irgi labai „limpa“, net ešeriai gundosi meškeriojant tomis baltomis mažomis lervutėmis, kurias gali kabinti ir ant avižėlės kabliuko. Esu matęs tokių masalų ir žūklės prekių parduotuvėse, pačiam prisirinkti ne visada pavyksta, o ir laiko, deja, tam dažnai neturime.

Kaip pakaitalas gali būti „pinkai“, kurių visada gausite nusipirkti. Kadangi šios smulkios musių lervos būna spalvotos (paprastai baltos, rausvos ir geltonos), todėl ne itin sėkmingą dieną siūlyčiau paeksperimentuoti kabinant ant kabliuko vis skirtingų spalvų „pinkus“ – galbūt vieni jų galiausiai sugundys žuvis.

Jei meškeriojant kitose ežero ar tvenkinio vietose jūs galite pataikyti ant praplaukiančio žuvų būrio, kadangi netgi žiemą žvynuotosios migruoja iš vieno telkinio ploto į kitą, tai į meldynus, mano nuomone, žvynuotosios suplaukia konkrečiu tikslu – maitintis. Aišku, jas pavasariop pritraukia ir didesnis deguonies kiekis, kuris susidaro tirpstant sniegui ir ledui. Tačiau juk deguonis stimuliuoja žuvų apetitą, todėl galima sakyti, kad bet kokiu atveju čia rasite alkanas žvynuotąsias.

Ešeriai

Nors ešeriams ežeruose ir tvenkiniuose labiau patinka kieto dugno sėkliai ir priekrančių skardžiai, tačiau dryžuotieji pakankamai dažnai užsuka ir į meldynus. Tačiau čia jie retai susitelkia į didesnius būrius, dažniausiai pagaunami pavieniai individai. Ir tai yra vėlgi tokių vietų išskirtinis bruožas. Šįsyk aš nekalbu apie augalų miško pakraščius, kur, jei yra dugno „kritimai“, būna kone tipinės ešerinės žūklavietės.

Tiesa, viskas priklauso ir nuo konkretaus vandens telkinio. Kai kur pakliūva visai padoraus dydžio ešeriai, bet dažnesnis variantas, kai avižėlę čiumpa neūžaugos ir vien per juos neįmanoma sugundyti stambesnių kuojų ar raudžių. Nieko kito nelieka, kaip ieškoti didesnių gylių, retesnių augalų sąžalynų, kur „žoliniai“ ešeriukai ne tokie įkyrūs. Tačiau meldynuose galima suvilioti netgi labai stambių kuprių, veikiausiai pastarieji čia atplaukia ne vien parankioti vabzdžių lervų.

Mano rekomenduota jaukinimo taktika (ešerius irgi galima jaukinti, suprantama, ne augaliniu prievilu) šįsyk vargu ar bus prasminga. Daug geriau išsigręžti kelias eketes ir jas pakaitomis tikrinti. Didesnio kiekio ekečių stambesni ešeriai privengia, jie žolynuose netupi vienoje vietoje.

Galima galvoti, jog per dieną pagauti trys ar keturi svarūs šios rūšies egzemplioriai yra tiesiog Fortūnos šypsnis – pataikei laiku ir vietoje pasiūlyti išalkusiam ešeriui masalą. Tačiau kuomet iš vienos eketės, tegul ir su ilgesnėmis nekibos pauzėmis, jų ištrauki keletą, o kita eketė nepadovanoja laiminio, kyla mintis, kad galbūt šie plėšrūnai čia turi savus takus, kuriais plaukioja nuolat.

Bet kokiu atveju suki ratą po rato vis bandydamas laimę tai vienoje, tai kitoje eketėje, nepamiršdamas, kaip patariau aname rašinyje, įmerkti avižėlės į atsarginėje vietoje išbirbintas lede skyles.

Ešeriai patraukia į pakrantės zoną ir dažniau susiburia meldynuose tamsią apniukusią dieną, kuomet slėgis pamažu krenta, ima drėbti sniegas ar užeina šlapdriba. Galbūt toks oras palankus didesnių dryžuotųjų žūklei dar ir todėl, kad prastėja matomumas iš išorės, pro išgręžtas eketes nesiskverbia ryški šviesa.

Dryžuotųjų žūklei naudoju tradicines balalaikas, tik su trumpesniu sargeliu, nes reikalingi tankesni avižėlės virpinimai nei gaudant kuojas ar raudes. Valą jų gaudymui naudoju tokį pat ploną, bet elastingesnį, nes kertant tampri gija sumažina apkrovą. Kuomet žvejoji mažame gylyje, nuolat pamiršti (ypač kai ilgesnį laiką visai niekas nekimba), kad kirsti reikia staigiai, tačiau trumpu mostu, nes kitu atveju paprasčiausiai nutrauksi masalą – nesvarbu, „segs“ jį stambesnis ešerys ar avižėlė apgaulingai bakstelės į meldo stiebą.

Kitos žuvys

Pasakojant apie meldynus, vargu ar galima minėti tikslinę karšių žūklę. Sužvejoti plačiašonių čia pasitaiko labai retai, o jei ir pakliūva, tai delno dydžio jaunikliai. Didieji karšiai žiemą tupi didesniuose gyliuose, be to šiuose žolynų labirintuose jų kūno forma plaukioti tikrai nepritaikyta. Kad karšių tokiuose plotuose reta, yra nemenkas minusas, tačiau jį bent iš dalies kompensuoja faktas, jog čia mažai ir šių žuvų nuolatinių palydovų pūgžlių, nes pastarieji laikosi plačiašonių pamėgtose gelmėse.

Tačiau keletą sykių yra buvę, kad būtent meldynuose vienas po kito masalus čiupo tik pūgžliai. Tiesa, tuomet jie pasitaikė kaip reta stambūs (geriau didelis pūgžlys nei mažas ešeriukas). Kodėl taip nutiko, sunku pasakyti, nes vėliau ten pat žuvaudamas jų nepagavau nė vieno.

Netgi plakiai, kurie dažnai sudaro mišrius būrius su kuojomis, tarp meldų, švendrų ir nendrių stiebų užkimba palyginti retai. Vėlgi žiūrint kokiame vandens telkinyje, koks bus gylis konkrečioje žūklavietėje, koks ten augalų tankumas...

Tačiau lydekoms tokie žolių miškai yra tikras rojus – slėptuvių ir smulkių žuvų jos ras aibę. Nors veikiau derėtų kalbėti apie dar nesubrendusias lydekaites, kurios čia gali ir maitintis, ir pasislėpti nuo stambesnių savo sesių, nes, kaip žinote, aštriadantės yra kanibalės. Meldynai man asocijuojasi su mangrovėmis, kur paprastai „ganosi“ ryklių jaunikliai iki pasiekia tokį dydį, kad jų galimybės tapti kitų ryklių grobiu sumažėja iki minimumo.

Todėl panašiose vietose galioja viena taisyklė – kuo giliau į „mišką“, kuo jis tankesnis, tuo mažesnės ten pakliūva lydekos. „Imamų“ egzempliorių galima pagauti nebent meldynų pakraščiuose arba ten, kur jie reti. Nepaisant šio fakto, vietiniai žvejai vandenžolių tankumynuose dažnai statydavo skritulius. Aišku, pagaudavo lydekų, bet dažniausiai smulkių. Po to skųsdavosi, kad nėra ežeruose šių plėšrūnių, o anksčiau tai jų buvo ohoho kiek...

Pasitaiko, kad lydekos sučiumpa ne joms skirtą avižėlę. Tuomet neretai meškeriotojas net nesupranta, kas čia įvyko – sargelis, regis, nė nelinktelėjo, o valas atsipalaidavo ir masalo – kaip nebūta. Taip gali padaryti nebūtinai stambi lydeka, nes „peiliuko“ dantys irgi pakankamai aštrūs, kad lyg tikru peiliu nurėžtų ploną monofilamentinę giją.

Jei visgi pavyksta įkirsti avižėlę į lydekos snukio priešakį, galimybių, kad ją ištrauksi beveik nėra. Kalbu bent jau apie pusės kilogramo plėšrūnę. Čia juk žolių tankumynas (grobuonė įpainios valą), gylis menkas (varginti žuvį sudėtinga), įrankiai, valas tam netinkami.

Nerijus Rimkūnas