Meldų karalijoje. Pirma dalis
Pagaliau į mūsų kraštą atėjo rimtesnė žiema ir dalis vandens telkinių tapo prieinami meškeriotojams. Ar užšals visi, klausimas, į kurį niekas negali atsakyti. Bet kokiu atveju ledu pasidengusių mažesnių ežerų ir tvenkinių nestinga, tačiau žvynuotųjų, dėl kurių kartais trenkiamės į kitą Lietuvos galą, kibimas nekoks.
Pažvelgęs į ežerą supranti, kad esi ne vienas toks nelaimėlis, nes visi trokštantys pagauti ką nors labiau „apčiuopiamo“ šmirinėja po visą telkinį pirmyn, atgal ir vis gręžioja eketes. Tik keli vietiniai žūklautojai lyg ko bijodami įsitaisę visai netoli kranto tankiuose meldynuose. Jei ilgiau į juos pažiūrėtume, pamatytume, kad kartas nuo karto šie meškeriotojai ištraukia kokią nors žuvį, neretai ir visai padorią, o besiplūkiantys su grąžtais ežero viduryje tik skėsčioja rankomis...
Meldai, švendrai, nendrės ežeruose ir tvenkiniuose šiuo metų laiku tampa įvairių žvynuotųjų prieglobsčio vieta. Tokie žolynai aprūpina žuvis ir slėptuvėmis, ir maisto pilnomis „ganyklomis“, ir deguonimi, o nutirpus ledui būna puikios nerštavietės. Pavasariop čia suplauks didesnioji ežero ar tvenkinio žuvų dalis. Bet ir dabar būtų nuodėmė šiose vietose neišbandyti laimės ir nepamėginti nutverti keleto dėmesio vertų ešerių arba kuojų.
Nors ir labai keista, tačiau žvejai viešumoje mažai kalba apie tokias žūklavietes. Gal slepia geras vietas ir nenori išduoti meškeriojimo paslapčių, o gal retai ten žuvauja. Pabandysiu pataisyti padėtį.
Meldynai būna skirtingi
Iš pirmo žvilgsnio, ypač kada ežeras užšalęs, meldynai vienas nuo kito niekuo nesiskiria. Bet taip nėra. Vienas aiškiausių rodiklių, ar tie plotai geri žūklauti, bus telkinio krantas. Jei jis labai lėkštas ir iš po ledo kyšančių augalų juosta plati, po truputį retėjanti, labai gali būti, kad ten yra pernelyg seklu, dugnas tolyn leidžiasi tik nežymiai.
Kuomet krantas statesnis, žolynų juosta siauresnė, bet tankesnė ir labiau karpyta – beveik garantuoju, jog už sausų jų stiebų yra grunto „kritimas“ ir ten gali būti net labai gilu. Ant staigiai besileidžiančio dugno šlaitų visada apstu įvairiausių karpinių žuvų, kurios išilgai vandenžolių kursuoja gausiais tuntais.
Be abejo, jų čia tyko plėšrūnės, atplaukia smulkmės pavaikyti ir stambesnių ešerių pulkeliai. Geros žūklavietės ir ten, kur tarp pačių meldų rasite 0,8–1,2 m gylį – tiek pakanka, kad čia susirinktų ieškoti sau maisto kuojos, ešeriai, raudės ir nedideli plakiai.
Priekrantės zonoje žvejyba yra specifinė. Pakanka ant ledo susirinkti didesniam žvejų būriui, pradėti gręžioti eketes ir žuvys dingsta. Veikiausiai tai lemia palyginti menkas gylis ir išbaidytos žuvys pasitraukia į toliau nuo kranto į gilesnes vietas. Todėl čia geriausiai meškerioti skyrium ar bent jau išlaikyti padoresnį atstumą vienam nuo kito, kad po to pats nenirštum ir kolegos nekeiktų, kad neseniai puikiai kibusias žvynuotąsias tarsi vėjas nupūtė.
Gal tai ir nėra šimtaprocentinis faktas, tačiau, kiek pastebėjau, nuo ankstaus ryto čia paprastai kimba ešeriai, o įdienojus juos pakeičia kuojos. Vakarop dryžuotieji vėl ima ryti masalus.
Aišku, ne visi net ir mano nupasakoti tinkami žūklei meldynai padovanos norimus laimikius, nes žūklėje taip nebūna – kartais dėl nežinomų priežasčių ir šios žūklavietės lieka tuščios. Tuomet nėra kito varianto, kaip ieškoti laimės giliau.
Kadangi ši žiema netipinė, remsiuosi ankstesne praktika. Paprastai žiemos pradžioje žvynuotosios laikosi kiek toliau nuo žolių miško, viduržiemyje priartėja ir, priklausomai nuo gylio, vis bando lįsti į „pamiškę“, o pavasarėjant dažnai ima plaukioti tarp augalų stiebų. Tai veikiausiai susiję su sniego ir ledo tirpsmu, nes juk pirmiausiai saulėje atšunta telkinio priekrantės. Menu vieną žūklę meldynuose, nors ji buvo ir senokai, bet ką nors panašaus patirti tenka retai...
Taigi vasario pabaigoje staigiai šoktelėjo oro temperatūra, švystelėjo saulė ir į ežerą priplūdo šviežio vandens. Koks tai ežeras, tebūnie taip ir lieka mano mintyse, manau, neužpyksite. Žodžiu, meldynuose įmerktų avižėlių staiga panoro visos didžiausios to vandens telkinio kuojos ir raudės.
Gal nepatikėsit, tačiau sargelius lankstė tik rinktinės žuvys – jos svėrė po 300–400 g. Kolegai užkibo kažkas labai stambaus – nutraukė masalą. Kaip vėliau paaiškėjo, tuo smulkiu viliokliu susigundė lydeka, nes dar kitas bičiulis ją ištraukė su įsmigusia nasruose avižėle. Smaginomės meškeriodami iki vakaro.
Tačiau ten pat atvykęs po savaitės tokio žvynuotųjų šėlsmo neišvydau – pagavau vos kelias smulkesnes kuojas ir porą ešerių. Ko norėti – savaitės viduryje vėl smarkiai pašalo... Einant žvejoti į panašias vietas, derėtų iš anksto apsispręsti, kokias žuvis gaudysite, nes tiek įranga, tiek masalai turės įtakos žvejybos rezultatams. Beje, ne ką mažiau svarbus ir oras.
Kuojos
Į kuojų žūklę patarčiau orientuotis tuomet, kada atmosferinis slėgis kelias dienas iš eilės būna pastovus, o temperatūra pakyla aukščiau nulio – tai, sakyčiau, tipinės meteorologinės sąlygos, kurios palankios bet kokių karpinių žvynuotųjų viliojimui. Suprantama, oro nepasirinksi, tačiau jei jau toks pakliuvo tuo metu, kai žuvaujate, be laimikio tikrai neliksite.
Jei vasarą jaukinimas yra įprastas, tai žuvaujantys žiemą kai kurie meškeriotojai gali netgi paklausti: „O kam to reikia?“ Sudėtingas klausimas... Juokauju.
Kuomet prie ežero atvykstate visai dienai, siūlyčiau išmėginti tokią jaukinimo taktiką: pasirinkus įdomesnę meldų juostą (galbūt su nedidele įlankėle, iškyšuliu ar įtekančiu upeliu), kas 5–10 m išgręžti po eketę ir į jas visas priberti jauko. Lede padarote kokias 5–7 skyles, nes jauku derėtų „aprūpinti“ apie 20–40 m priekrantės.
Kuomet tas darbas padarytas, apsistojate ties pirmąja ekete ir į ją dar beriate prievilo. Taip, būtent beriate, nes rutuliukai neformuojami, kadangi siekiama išgauti jauko stulpą, kai smulkios prievilo dalelės leidžiasi lėtai žemyn. Nepakenks ir žiupsnelis uodo trūklio lervų. Tačiau reikia jausti saiką, nes persisotinusios žvynuotosios gali tapti įnoringos.
Avižėlėms labai didelės reikšmės neteikiu. Manau, daug svarbiau teisingai parinkti žūklės vietą ir tinkamai pajaukinti. Kadangi kuojoms labiausiai patinka plastiškesni „volframo“ judesiai, reikia rinktis ilgesnius sargelius ir virpinant masalus daryti iki minutės ilgumo pauzes. Nors paprastai meškeriodamas avižėle apsieinu su 1–2 lervomis, tai dabar jų veriu daugiau – 3–5 „matilių“ kuokštelį. Prie vienos eketės ilgai neužsibūnu, jei kibimo nesulaukiu, laimę mėginu kitoje. Taip ir judu, kol patikrinu visą ruožą.
Galima išsigręžti ir daugiau ekečių, t. y. pasidaryti kitą žūklavietę, kuri bus toliau nuo kranto, galbūt šiek tiek kitokiame gylyje.
Patikrinus abu ruožus vertėtų kas antroje eketėje vėl įmesti jauko, ypač tose, kur kibo. Jei vėl grįžtama, tarkime, po valandos ir pradedama gaudyti iš naujo, blaškytis nederėtų ir verčiau išsyk meškerioti perspektyviose eketėse. Ten galima dar pajaukinti. Taip žuvys sutraukiamos iš viso priekrantės ruožo į konkrečias vietas.
Kuomet niekas nepadeda ir žuvys porą valandų nekimba, nereikia laukti, geriau pasiieškoti naujos žūklavietės. Galimai čia žvynuotosios apskritai neužsuka arba yra netinkamas gaudymo gylis, žodžiu, likusias vakaro valandas galima išnaudoti naudingiau.
Tiesa, toks žūklės būdas turi trūkumų: reikia daug laiko sugaišti ekečių gręžimui, jų tikrinimui, tačiau garantijos, kad būtinai čia pagausi ar apskritai ką nors sužvejosi, nėra. Kadangi žiemos dienos trumpos, ne visada ryžtuosi taip meškerioti. Nors, jei viskas atlikta gerai, o kuojos ne itin apsimiegojusios, jų čia yra, laimikis paprastai džiugina ir kiekiu, ir dydžiu. Mane visada stebina vietinių meškeriotojų išmonė ir kantrybė. Kai kur galima išvysti, kaip jie ramiai sėdi nendrėse ar tarp meldų ir žiūri į eketėse sustingusias plūdes. Čia jie tyko raudžių, kurios yra dažnos tokių vietų viešnios visais metų laikais. Ir gaudo vietiniai šias žuvis panašiais masalais, kaip vasarą – duonos minkle. Gali išsėdėti visą dieną laukdami kibimo. Tačiau jei sulaukia, žuvys to laukimo būna vertos.
Bus tęsinys.
Nerijus Rimkūnas
