Meknes – mažomis sukriukėmis

Kai Nemune vandens lygis nukrenta maksimaliai ir priekrančių seklumas užgožia žalumynai, meknės labai aktyviai šalia ir tarp jų ima medžioti skraidančius vabzdžius. Kartais sunku suprasti, kaip kilograminė ar dar stambesnė žuvis sugeba įsisprausti į langus ar takus tose vandens žolių raizgalynėse, bet faktas lieka faktu – meknių ten būna ir tikrai nemažai. Reikėtų akcentuoti, kad tuose žolynuose nėra visiškai seklu, bus bent jau pusė metro gylio, srovė negreita, bet veikiau vidutinė.

Tame pačiame Nemuno ruože, netgi tarp tokių pačių žolių galima pagauti ir šapalų, tačiau jie paprastai laikosi ten, kur tėkmė smarkesnė, dugnas kietesnis. O meknių sužvejotumėme ir dumblyne.

Gana keista, kad pavasarį ir rudenį smarkiau vėstant vandeniui, Neries žemupyje meknių taip pat užkimba palyginti daug, bet vasarą ir pirmoje rudens pusėje jos kažkur dingsta. Veikiausiai nuplaukia į Nemuną, nes kito varianto paprasčiausiai nematau. Nors gal pasitraukia toliau nuo upės pakraščių ir laikosi gelmėje, ten randa maisto, kas, beje, meknėms vasarą nėra būdinga, bent jau mažesnėms.

Aš spėlioju, nes vos viena kita meknytė kartais užkimba meškeriojant dugnine, rečiau – plūdine, kuomet meškerioji augaliniais masalai, ir praktiškai visada vakarais arba naktį. Toks įspūdis, kad Neries šapalai visapusiškai išstumia konkurentes iš jų mitybinių plotų.

Kodėl aglia?

Taigi imčiau sukriukes ir eičiau į Nemuno žolynus. Deja, iškrapštyti meknes iš tokių vietų labai sudėtinga – lengviau sugundyti nei ištraukti. Tiesą sakant, atsilaikyti pagundai nevilioti meknių tiesiog neįmanoma, kai pamatai jas pavakariais gana drąsiai užkandžiaujančias įvairiais mašalais. Šį laikotarpį labai našiai išnaudoja muselininkai, tačiau ir spiningautojai gali pasiekti tikrai neblogų rezultatų.

Spiningautojui, nesvarbu, žuvaus jis sukriukėmis ar vobleriais, tokiose vietose pagrindinis uždavinys bus taikliai užmesti masalą ir išlaviruoti juo siaura protaka tarp augalų. Tas uždavinys gana nesunkiai išsispręstų, jei masalas būtų sunkesnis, o valas storesnis.

Tačiau takuose tarp vandens augalų bent kiek giliau neriantis vilioklis tuojau pat užstrigs, reikia, kad jis plauktų visai negiliai. Atrodytų, kad „paviršinis“ vobleris, kurio panirimo gylis kitąsyk būna lygus nuliui, šiuo atveju yra geresnis variantas, juolab, kad sukriukės nepasižymi labai geromis aerodinaminėmis savybėmis.

Taip, kai kuriuos plaukiančiuosius voblerius tikrai taikliau tupdysi ir toliau nusviesi, tačiau sukriukės lapelio virpėjimas turi daugiau galimybių patraukti meknės dėmesį. Trumpiau tariant, sukriukės paprasčiausiai bus kibesnis vilioklis.

Tad tie mano „parypavimai“, kad masalas yra per lengvas, o valas – per plonas ne šiaip sau. Tokiomis sąlygomis meknių žūklei dažniausiai naudojamos ne didesnės kaip Nr.1 blizgutės, žodžiu, balansuoji tarp ultralight ir light kategorijų. Tai žvejojant tamsiuoju paros metu šalia augalų sąžalynų imamos vienu ar dviem numeriais didesnės sukriukės.

Dieną, rytais ar vakarėjant meknės antroje vasaros pusėje, rugsėjį, kol dar nėra šalnų, kemša į skilvį jau minėtus mašalus, o jie tokie smulkūs, kad į didesnius vilioklius tuo metu meknės beveik nekreipia dėmesio. Vėliau jos įsigeis ir kitokių „gabaritų“, bet aš kalbu esamuoju laiku.

Norint, kad tokia mažytė sukriukė skrietų bent kažkiek toliau, tenka naudoti ir atitinkamus valus. Jei tai pintukas – gija bus iki 0,10 mm storio. Suprantama, dar rišime ir pakankamai ploną fluorokarboninį arba monofilamentinį pavadėlį, didesnio diametro nei 0,16 mm nerekomenduočiau.

Bet aš spjaunu į visus pintus valus ir žuvauju su 0,12–0,14 mm monofilamentiniais – kaip kažkada. Kadangi dažniausiai braidžioju ir mėtau masalus palyginti netoli, tas pintų gijų jautrumas nueina į antrą planą. Kita vertus, monofilamentinė gija, net ir standžiausia, vis tiek bus kažkiek tąsi. O tai – privalumas, kuomet tenka varginti stambesnę žuvį.

Nes yra nutikę, kad pakerti kilograminę meknę netoliese, ji spurda, mažos sukriukės smulkūs kabliukai tiesiog iššauna iš jos gerklės – pernelyg „kieta“ visa įranga, pernelyg smulkus masalo trišakis. Beje, su itin mažais vobleriais nutinka tas pats, nematau skirtumo.

Meknės labiau kimba ant aglia, comet tipo sukriukių nei ant long. Natūralu, nes tokie lapeliai dirba agresyviau ir traukiamos blizgutės mažiau skęsta.

Kita vertus, esu labai neprastai meknes žvejojęs pasunkintomis, su volframiniu kūneliu aglia „nulinukėmis“, taip pat Nr. 1 Myran Toni, Toni-Z, Stinger, Wipp sukriukių modeliais. Sunku pastarąsias blizgutes priskirti kažkokiai kategorijai dėl neįprastų lapelio formų, kažkas vidutinio tarp aglia ir comet. Beje, Myran masalus paminėjau, nes, kaip žinote, jų išskirtinis bruožas ir yra masyvūs kūneliai. Tad veikiausiai visgi esmė lapelio sukimesi.

Kuomet meknės pradės masiškai ryti mailių, o tai bus irgi vėstant vandeniui, tada – taip, long turės pasisekimą. Vienos kibiausių gaudant meknes pastaruosius porą sezonų buvo Lucky John Shelt Blade serijos mažos tokio tipo sukriukės.

Nepavedė ir seni išbandyti, deja, net nežinau, kokios firmos long modeliai. Kažkur kažkada pirkau keletą tokių blizgučių, ant jų nėra gamintojo pavadinimo, veikiausiai koks nors Azijos šalių produktas, bet meknėms „prilipo“.

Kita vertus, šios žuvys prasčiau kimba ant greitai vedamų sukriukių. Aglia privalumas tas, kad ji „užsiveda“ vos patraukus, lapelis puikiai sukasi ir stovinčiame vandenyje. Pabrėžčiau, kad meknės mėgsta sugriebti beskęstančias blizgutes, tačiau tokie masalai turėtų būti geros kokybės, kad laisvai grimzdami bent jau minimaliai suktųsi. Aglia skęsdama dirbs visada geriau nei long, tai yra faktas.

Tačiau šis manevras žolynuose ne visur pavyks, nes viena – ką mūsų akys mato vandens paviršiuje, o kita – kas yra po vandeniu. Visiškai įmanoma, kad net platesniame take tarp žolių mes neįžiūrime pavienių augalų kuokštų arba toji protaka tik vizualiai atrodo plati. Žodžiu, tai gana rizikingas veiksmas – daug galimybių įsegti masalą į vandenžolių kupstą ir jį nutraukti arba išbaidyti atsargias meknes.

Teks bristi

Dabar reikės „apsiginkluoti“ 2,40–2,70 m ilgio, maždaug iki 7 g testo spiningu ir bristi į tuos žalius vandens plotus. Iš karto atsakysiu į klausimą, kodėl reikalingas būtent toks meškerykotis.

Sukriukės – ne vobleriai ir jų nenuplukdysi. Čia, kaip minėjau, reikia taiklių metimų į siaurus taikinius ir sugebėjimo tinkamai manevruoti greitai skęstančiu masalu. Regis, trumpesnis kotas būtų geriau. Bet vos toliau užmetus sukriukę dalis valo guls ant vandens ir kabinsis už paviršiuje esančių žolių. O be to traukiant vilioklį didesniu kampu galima lengviau pravesti laisvais nuo augalijos takais, užsikabinus už žolių – atkabinti. Todėl toks ilgis, mano galva, yra optimalus.

Masalas nusviedžiamas į reikiamą vietą ir, atsižvelgiant į gylį, traukiamas tuojau pat arba leidus jam truputį nuskęsti. Kažkokių ypatingų gudrybių čia nesugalvosi – labai ribotos žūklės sąlygos, tad tiesiog sukama ritės rankenėlė stengiantis sukriukę išlaikyti tam tikrame vandens lygyje, bet tuo pat metu leidžiant jai plaukti kiek galima lėčiau. Vedimo kryptį keičiame lenkdami į vieną ar kitą pusę spiningo viršūnę.

Tiesą sakant, tos kryptys, jei žiūrėtume apibendrintai, yra vos dvi – prieš tėkmę arba pasroviui, nes vandenžolės nutįsta savotiškomis kasomis išilgai vandens srauto. Aišku, rastum čia ir vieną kitą didesnį „langą“, bet daugumoje – tik įvairių pločių protakos. Tad ir tenka braidyti, kitąsyk – iki juosmens. Čia taktika, sakyčiau, labai paprasta – kuo toliau nuo kranto ir giliau nubrisi, tuo didesnė galimybė suvilioti stambesnę meknę.

Tačiau aklai bristi nepatarčiau. Visų pirma todėl, kad upės dugnas nebūtinai gilėja pamažu, gali būti gana gilių duobių, kurias, beje, užgožia tie nuolat šiame straipsnyje linksniuojami vandens augalai. Tai pavojinga. Antra – brovimasis pro vandenžoles pareikalauja daug fizinių jėgų, išbaidomos žuvys.

Tad dažniausiai renkiesi žolynų pakraščius, brendi šalia jų, o tada jau galima bandyti eiti dugnu pasroviui skverbiantis į žolių „mišką“. Žinoma, neskubant, tyliai, nes bet kurios žuvys junta stipresnį, staigesnį kojų prisilietimą prie dugno. Bet kokiu atveju geriausiai žuvauti ten, kur jau esi bandęs, pagavęs ar ne, tai kitas klausimas, tačiau dugno reljefą puikiai žinai. Tiesa, dar reikia turėti omenyje, kad Kauno HE gali staigiai pakelti vandens lygį, todėl eini tolyn nuo kranto paskaičiavęs ir tą variantą.

Meknės kibimas kartais juntamas kaip lengvas baksnojimas į vilioklį, kartais atrodo, kad masalas atsitrenkė į kokią menkesnę kliūtį. Bet paprastai taip blizgutę atakuoja mažos meknytės ir nereikia į tokius išpuolius kreipti dėmesio ir be reikalo stengtis pakirsti žuvį – kiekvienas „tuščias“ pakirtimas gali baigtis vilioklio strigimu žolėse. Stambi meknė „pasikabins“ pati arba griebs taip, kad rankos nevalingai įsegs sukriukės trišakį į jos gerklę.

Prioritetinės spalvos

Kaip ir bet kuris masalas, taip ir sukriukė žvejojant atitinkamomis sąlygomis turi prioritetines spalvas. Meknės, kažkodėl labai mėgsta žalsvai margintus šių blizgučių lapelius. Ypač efektyvūs yra metalu blizgantys pereinami tonai, kuomet vienas lapelio kraštas būna gelsvas, melsvas ar tiesiog kokio nors „gryno“ metalo žvilgesio ir palaipsniui „nužaliuoja“ į kitą kraštą. Ta žaluma neturi būti labai ryški, veikiau žalsva ar rudai žalsva.

Deja, tokių sukriukių rasdavau nusipirkti anksčiau, dažnai jų lapeliai būdavo tiesiog apklijuoti minėtų piešinių lipdukais. Dabar galiu nebent pats nusidažyti, nes, kaip žinote, masalai turi savybę nutrūkti, originalai išsisaugojo tik atmintyje. Kalbų apie tas margintas sukriukes, nes pereinamų atspalvių metalinių negalėčiau namuose „nusipiešti“, čia jau pernelyg sudėtinga. Tad imu žalią vandeniui atsparų markerį ir paprasčiausiai juo užspalvinu balto metalo lapelį – būna tiesiog žalia blizganti sukriukė. Tokio piešinio blizgutės geriausiai tinka gaudant būtent prie žolių, geriausiai – saulėtą dieną.

Laimei, yra ir kitų gerų spalvinių variantų. Kad ir paprasčiausio blizgaus balto metalo. Arba balto metalo lapelis su geltonais skersiniais brūkšniukais. Man tai truputį paradoksalu, kadangi tokia sukriukė gali būti vienodai kibi (arba nekibi) tiek giedriausią dieną, tiek ir apniukus.

Saulėtu oru paprastai rekomenduojama naudoti geltono metalo blizges, bet meknės kažkodėl tą taisyklę ignoruoja. Bet joms patinka dengtos geltona emale. Gal, kad neblizga geltonai. Todėl geltono metalo sukriukes padengiu permatomu laku, pataškuoju, tarkim, juodu arba žaliu markeriu, ir tas įkyrus geltonas metalo spindesys prapuola.

Neblogas spalvų derinys yra blizgutės su juodais lapeliais. Dar geriau, jei yra „pabrūkšniuotos“ ar „pataškuotos“ ryškia, sodria raudona arba geltona spalva. Beje, pastaruoju metu kai kurie gamintojai tokius spalvinius variantus įtraukė kaip firminius į savo katalogus ir tokį piešinį taiko įvairių serijų sukriukėms. Pavyzdžiui, jau minėta Lucky John firma. Beje, nuotraukoje matote du kibius variantus meknėms iš Bonnie Blade serijos ir vieną „savadarbį“ (Mepps Aglia modelis), jau aprašytą geltono metalo „prigesintą“ blizgutę.

Kuomet lapelis labai greitai sukasi apie ašį, visi tie smulkūs paryškinimai ar pagražinimai susilieja, ir kokios formos jie bebūtų, matosi tik pagrindinė fono spalva, o jų vietoje – ištisinė kitos spalvos juostelė. Bet kuo lėčiau sukriukė sukasi, tuo labiau ima ryškėti visokios papildomos detalės.

Todėl visai logiška, kad kai kurios žuvys (pavyzdžiui, salatis), kurias viliojame greitai traukdami blizgę, paprasčiausiai nesuspėja įžvelgti smulkių pagražinimų ir joms skirti masalai yra dažniausiai vienspalviai.

Meknėms patinka lėta sukriukių eiga, tad turėdamos puikią regą jos gali ir skirti taškus nuo brūkšnių, pereinamas spalvas nuo ištisinių. Juolab, kad, kaip jau sakiau, šios žuvys dažnokai griebia beskęstančius vilioklius.

Kad meknės gali būti kaprizingos spalvoms įsitikinau daug sykių. Paprastas pavyzdys. Spiningauji balto metalo sukriuke, kuri vakar buvo kibi. Žuvys ją ignoruoja. Išsitrauki geltoną markerį ir tai pačiai blizgutei užbrėži tris siaurus geltonus išilginius brūkšnius lapelio išorėje, tris – viduje. Kimba. Aš, suprantama, čia pateikiau pavyzdį kaip galima pakeisti žūklės eigą keliais markerio brūkštelėjimais, nes žinau tuos kaprizus ir turiu atitinkamų piešinių masalų pasiruošęs iš anksto.

Nepaskutinę vietą gaudant meknę užima ir sukriukės kūnelis. Jis gali būti įprasto geltono metalo, tačiau meknėms itin patinka visas arba bent iki pusės nudažytas raudona bei oranžine spalva. Šios žuvys apskritai mėgsta kažkokius akcentus, kurie kontrastuotųsi su visu kūneliu, nors gali būti ir priderinti prie lapelio. Įdomu tai, kad panašiu „skoniu“ pasižymi ešeriai.

Taip pat meknės labiau nei kitos plėšrūnės vertina spalvotomis plunksnomis puoštus sukriukių kabliukus. Blizgių „uodegėlės“ turi ir dar vieną teigiamą bruožą viliojant šias žuvis – jos lėtina blizgutės eigą ir lėtai traukiant padeda šiam masalui ilgiau išsilaikyti horizontalioje padėtyje.

Prielaida, jog plunksnelės meknėms yra kaip papildomas vilioklis – neabejotina, nes nuo jų spalvos irgi kartais priklauso žūklės sėkmė. Prie dažytais lapeliais blizgučių, trišakių papuošimai dažniausiai derinami atsižvelgiant į tai, kad bendram kontekste jie neišsiskirtų. Nors tai tikrai nėra geležinė taisyklė, kadangi, ypač pastaruoju metu, prie bet kokių lapelių ant kabliukų rišamos raudonos, oranžinės, rečiau baltos ar salotinės muselės, o, tarkim, mėlynų arba žalių nesu matęs.

Žvejojant sukriukėmis su metalinio blizgesio lapeliais dažniau siekiama priešingo efekto – jie, kaip ir raudonas kūnelis iš tolo atkreipia dėmesį. Tokiu atveju papuošimai gali būti balti, raudoni, oranžiniai, juodi ar net blizgūs.

Pabaigoje pasakysiu, kad tos mažos sukriukės neįtakoja žuvų dydžio. Bent jau kol vanduo yra šiltas. Nes tarp žolių maitinasi tiek stambios, tiek smulkios meknės, ir vienos, ir kitos su malonumu čiumpa tas nedidelių gabaritų blizgutes.

Romualdas Žilinskas