Meknės įpusėjus rudeniui
Visai neseniai rašiau, kaip rudenį nukritusi vandens temperatūra stimuliuoja žuvų aktyvumą. Tačiau šaltas rugsėjis daro savas pataisas ir staigus temperatūrinis šuolis neigiamai atsiliepia kai kurių žuvų kibimui. Ypač taikiųjų, ypač tų, kurios nemėgsta didelių gelmių, nes vanduo, kaip žinote, pirmiausiai ima šalti nuo žemesniųjų sluoksnių ir seklumose.
O ir apskritai įpusėjus spaliui daugelis taikiųjų žuvų vis vangiau ragauja masalus. Tačiau meknės yra maloni išimtis ir kimba netgi geriau nei šiltesniais metų mėnesiais. Todėl dabar puiki proga tiems, kurie dar nėra pagavę tokių žuvų ir šitaip praturtinti savo laimikių rūšinį asortimentą, juolab, kad meknių Lietuvos vandenyse nėra itin daug.
Gana keista, kad mūsų vandenyse ši žuvis yra apyretė, nes esame meknės paplitimo arealo centre. Bent jau klimatiniu požiūriu, kadangi meknės gyvena Juodosios ir Kaspijos jūros baseino upėse, o šiaurinė arealo riba baigiasi visai netoli Arkties vandenyno, nemažai jų yra daugumos Europos šalių upėse.
Aišku, kiekvienos žuvų rūšies vietinė populiacija prisitaiko prie tam kraštui būdingų klimatinių ypatumų, bet iš visko sprendžiant meknės yra itin „plastiškos“ žuvys. Ir visaėdės, kadangi jų racionas priklausomai nuo metų laiko įvairus – pradedant smulkiais vėžiagyviais, moliuskais ir baigiant augaliniu maistu bei žuvų mailiumi. Šios žuvys, palyginus su kitomis mūsų aborigenėmis karpinėmis, iš tiesų suėda nemažai žaliosios masės, didesni vegetarai už jas yra nebent raudės ir bebaigia išnykti skersnukiai.
Tas prieštaringas meknės charakteris
Apie meknių gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos sąlygų byloja ir tas faktas, kad jos gali gyvent ir veistis pratekančiuose ežeruose, ir srauniose upėse. Nors ichtiologinėje literatūroje rašoma, kad meknės nemėgsta šalto vandens, bet kaip tuomet jos gyvena Žeimenoje? Kita vertus, ką ten ta Žeimena, kada šios žuvys puikiausiai jaučiasi ir Sibiro šaltavandenėse upėse. Aš ne be reikalo pasukau kalbą apie vandens temperatūrą, kadangi spalį, kuomet dauguma mūsų karpinių žuvų vis pasyviau kimba, meknės, atrodo, tik pajunta tą apetito pakilimą. Taip atsitinka ir ankstyvą pavasarį, nes paprastai pirmosios meškere pagautos žuvys upėse būna meknės, kurias žvejai ima vilioti tik nuėjus ledui.
Visada stebėdavausi prieštaringu meknės būdu. Ji yra tartum ir sraunumų mėgėja, kai kas linkęs ją vadinti tiesiogine šapalo konkurente dėl maisto ir gyvenamosios vietos, tačiau ne visiškai taip, kadangi tose sraunumose pageidautinas minkštesnis (dumblėtas, molėtas) dugnas ir gausesnė augalija. O ir putojant tėkmė meknėms nelabai prie širdies, geriau vandens tekėjimas vidutiniškas arba apygreitis, gali būti ir visai lėtas.
Gylį šios žuvys mėgsta irgi kiek didesnį nei šapalai, vidurvasarį netgi dieną, bet dažniau pavakariais jos mėgsta sulįsti it kokie karosai į seklius žolynus, tad sprendžiant pagal viską, šapalų ir meknių interesai tose pačiose upėse nelabai kur susikerta. Na, nebent renkant vasarą nuo vandens paviršiaus vabzdžius. Tai mėgsta ir vienos, ir kitos žuvys.
Taigi, būtų tiek apie tą prieštaringą meknės charakterį temperatūriniu ir gyvenamųjų vietų požiūriu. Tačiau šios žuvies „dviveidiškumas“ tuo dar nesibaigia.
Šiltuoju metų laiku atrodo, kad meknės yra tartum lūpas užsisiuvusios – joms geriau viskas smulku, delikatu. Vasarą gaudant spiningu kelių kilogramų gražuolės vargu ar griebs didesnį nei 3–4 cm dydžio vobleriuką, Nr. 1 sukriukę.
Bet meškeriojant jas natūralios kilmės masalais galima matyti visiškai kitokį vaizdą. Net per karščius, kai naktimis, ankstyvais rytais Nemune gaudau karšius, meknės neretai susigundo stambiais, kartais net naktiniais sliekais, ypač kada juos veri ant kabliuko kartu su kukurūzu. Toks kąsnis tikrai nemenkas, jei lyginsime su mažojo piršto nago dydžio sukriukėmis.
Vėl kitaip yra gaudant tik augaliniu masalu. Tada meknei geriau siūlyti gerokai mažesnį kąsnį nei šapalui. Palyginimui: norėdamas suvilioti stambų plačiaburnį kitąsyk ant kabliuko kabinu 5–6 kukurūzus, juos nusmaukiu net ant valo, o didelė meknė į tokią „dešrą“ vargu ar žiūrės, jai duok vieną grūdelį...
Panašiai yra ir pavasarį. Kada dauguma karpinių pageidauja vieno mažo sliekučio, musės lervų, meknėms kažkodėl skaniausi stambūs dirviniai sliekai. Ir tai ne joks mitas, tai tikra tiesa.
Kita vertus, galimos išimtys. Ypač dabar ir ypač spiningaujant. Niekas iš patyrusių žvejų nenustebs, jei įpusėjus rudeniui meknė užkibs ant lydekoms skirtos vartiklės. Bet ne apie spiningavimą noriu pakalbėti ir ne apie išimtis, nes kaip matote iš to, ką parašiau, ši žuvis pilna dviprasmybių. Juk vadovaujantis tik išimtimis vargu ar būtų galima tikslingai žvejoti bent vieną žvynuotąją, reikia rasti kažką, kas būtų dėsninga.
Veikiausiai tikrasis dėsningumas yra tas, kad jau nuo rugsėjo vidurio, kuomet vanduo upėse juntamai atvėsta ir meknės tampa kaip niekada ėdrios, jos jau nebežiūri į smulkius augalinės kilmės masalus, nors žirnio gal ir neatsisakys, visgi labiausiai nori didelio ir riebaus slieko. Netgi naktinio. Ir tai gali patvirtinti vėgėliautojai, kurie naktimis sėdi prie Nemuno dambų.
Aš nesu tas vėgėlių gaudymo fanas, nors, suprantama, jas žvejoju, tačiau svarių meknių pagaudavau betykodamas ūsorių, kai masalui naudojau naktinius sliekus arba Nr. 4 dydžio sliekų kuokštą. Rudenį šių žuvų galima pagauti ant mailiaus, mažų varlyčių. Beje, vis dar siūlyčiau bandyti meknes pajaukinus gundyti žirniais, tai vienas geriausių masalų meknėms vasarą ir rudens pradžioje, galbūt spalį šios žuvys dar nebus praradusios noro jų paragauti. Tačiau ant kabliuko reikia verti tik vieną žirnį, kiek bebandydavau meknėms siūlyti daugiau – rezultatas būdavo nulinis. Ak, aš ir vėl apie kraštutinumus, o kodėl jos negriebia 2 ar 3 žirnių? Gal čia taip tik man nutikdavo?
Palaidyne nuo dugno
Meknes rudenį galima vienodai sėkmingai meškerioti plūdinėmis ir dugninėmis, tačiau kokį įrankį beišsirinktum, šias žuvis jau reikės vilioti palei dugną.
Palaidyne šiltesniu metų laiku meknes paprastai žvejoju lengvą plūdę leisdamas pasroviui ir prilaikydamas ją tėkmėje, bet rudeniop pereinu prie mažiau aktyvios žūklės. Šiuo metų laiku meknės nors ir nevengia palyginti greitos srovės, bet masalą čiumpa jos pakraščiuose, kur tėkmė lėtėja, sukasi. Kaip taisyklė čia yra ir dugno pakilimai, tokioje vietoje viskas, ką neša padugniu tėkmė, ties jais užsilaiko. Todėl į srovę aukščiau žūklavietės numestų jauko rutulių turinys ar bent jau stambesnės prievilo dalelės nustumiamos į sąlyginai ramesnio vandens plotelį. Ten ir reikia užmesti masalą.
Sistemėlę darau iš vieno slankiojančio pagrindiniu valu svarelio arba kelis mažesnius svarelius sukoncentruoju prie pavadėlio ir gylį nureguliuoju taip, kad gramzdas (gramzdai) vos liestų dugną. Sistemėlė panaši kaip gaudant karšius vasarą Nemune, bet meškeriojimo taktiką lemia vietos pasirinkimas.
Užmetu masalą į greito srauto pakraštį ir žiūriu, kur tėkmė nustums plūdę. Po kiek laiko ji atsiduria šalia greitos tėkmės ir pusiau vertikalioje padėtyje sustoja, nes juk dugnas – ne stalas. Plūdė ne visiškai sustingsta, nes ir čia vanduo juda, bet jaučiasi, kad svarelis ar svareliai guli vienoje vietoje.
Kada po keleto užmetimų tai pasikartoja, tampa aišku, jog šioje vietoje yra grunto pakilimas, čia galima tikėtis ir laimikio. Tik dabar pradedu jaukinti. Kaip ir sakiau, jauką metu maždaug ten, kur užmesdavau plūdę iki ją nuplukdydavo į vietą tėkmė. Taip pat atsitiks ir su prievilu. Galbūt smulkesnės jo dalelės nukeliaus kažkur tolyn pasroviui, tačiau tai tik gerai, nes iš toliau privilios žuvis, jos nepasisotins, o ieškos padoresnio kąsnio, be to visiškai smulkios dalelytės nusėdusios dugne pritraukia vis dar zujančias aplink aukšles, mažas kuojytes.
Meknių kibimas matysis puikiai – dabar jos plūdę skandina arba tempia be jokių įžanginių patrūkčiojimų, pavirpinimų. Masalą nuryja giliai, kartais net pačios pasminga ant kabliuko.
Tiesa, apie jauką. Jei gaudau vis dar žirniais, tai ir beriu tuos pačius žirnius, tačiau juos maišau lygiomis dalimis su parduotuvėje pirktu specializuotu jauku, santykiu 1:3. Na, daugmaž, nematuoju miligramais. Vasarą viskas paprasčiau, tada – tik žirniai, o dabar, kiek pastebėjau, nors gal tai vien mano įsitikinimas, šis savotiškas „miksas“ būna perspektyvesnis.
Praktiškai visada ieškau parduotuvėse Sensas 3000 Gros Gordons Big Roach prievilo. Jis geras tuo, kad turi stambias sudedamąsias dalis. Nėra labai lipnus, bet man to ir nereikia, toli nesvaidau rutulių, o jie visgi susilipina net ir kartu su žirniais. Beje, tas jaukas skirtas kuojoms, karšiams, taip bent jau užrašyta ant pakuotės, tačiau puikiausiai tinka ir meknėms. Suprantama, kad kuojų su tokiu mano naudojamu masalu retai pagaudavau, nors tiesa: jei jau užkimba, tai tikrai stambios. Bet veikiau pakliūdavo koks nors „papildomas“ karšis. Nemanau, kad tai blogai...
Trys dugnine gaudymo strategijos
Dugninėmis žvejoju trimis būdais, kurį jų pasirinksiu priklausys nuo žūklavietės ir meknių įgeidžių. Nematau prasmės rišti ir fotografuoti arba piešti naudojamų sistemėlių, nes jos yra itin elementarios.
Kuomet žvejoju didesnėje tėkmėje, imu slankiojantį valu sunkų svarelį, tokios masės, kad jis sugebėtų išsilaikyti srovėje. Žinoma, ne slyvos didumo slyvele, paprastai pakanka iki 40 g gramzdo. Pavadėlį su pagrindiniu valu jungiu suktuku. Pavadėlio ilgis maždaug 0,7–1,0 m. Kartais meknės nutolsta nuo kranto ir minėtų ramesnių vietų, tad toks gaudymas taip pat turi racijos.
Gali būti ir mišri sistemėlė, kada ant pagrindinio valo 40–50 cm aukščiau svarelio rišamas dar vienas maždaug 0,6–0,7 m ilgio pavadėlis. Čia tam atvejui, jei žuvys užsigeistų pakilti nuo dugno į vidurinius vandens sluoksnius. Esu bandęs antruoju variantu žvejoti, turiu omenyje su dviem kabliukais, mano pažįstami meškeriotojai taip gaudo ir dabar.
Visada buvau vieno kabliuko šalininkas, tiesiog pabandžiau – taip, gal ir geriau, o gal tik taip atrodo, bet esu linkęs, jei prisireiks, pasikeisti sistemėlę ir bandyti labiau man priimtiną su vienu kabliuku.
Tad jei jau meknės panoro masalo, kuris smarkiau atsiplėšia nuo dugno, tada gelbsti elementari paternoster sistemėlė, kur maždaug 10–15 cm aukščiau svarelio rišamas iki metro ilgio pavadėlis. Aš daug galvos nesuku ir svarelį bei pavadėlį su pagrindinio valu jungiu naudodamas trišakį suktuką.
Dugninę užmetama pasroviui, apie 30–45° krantui. Rudeniop meknės dugninės viršūnėlę krato labai aktyviai, kibimą vargu ar pražiopsosi. Šiuo atveju nejaukinu, masalui paprastai naudoju sliekus. Paprastai ant kabliuko taip gaudant veriu ne mažesnių sliekų kuokštą, bet vieną didelį riebų kirminą.
Trečiasis būdas labai panašus į žūklę plūdine, skirtumas tas, jog nėra plūdės. Svarelis imamas irgi slankiojantis pagrindiniu valu, toks, kad tėkmė jį ridentų dugnu kaip aprašytu atveju gaudant palaidyne, o masalas atsidurtų ties greitos tėkmės kraštu. Pavadėlį reikėtų rišti ilgą, net iki 1,2 m ilgio.
Veikiausiai pasakysite, kad koks čia skirtumas tarp pirmojo būdo ir trečiojo? Didžiulis, kadangi žvejoju jau ne greitesniame vandens sraute, o jo pakraštyje ir naudoju dvigubai lengvesnį gramzdą. Kita vertus, dabar taktika tokia pati, kaip žūklaujant plūdine – masalas nustumiamas ten, kur, mano manymu, galėtų būti meknių. Ir dar vienas skirtumas – šįsyk jaukinu. Šėryklėlių, beje, nenaudoju, nors veikiausiai jos netrukdytų, bet tada jau reikėtų naudoti didesnio užmetimo svorio kotus.
Tokiai žūklei renkuosi mažesnio testo jautresnę dugninukę. Ne todėl, kad meknė atsargiai ragaus masalą – anaiptol, bet su subtilesne įranga paprasčiausiai yra maloniau meškerioti, juk svarelis bus nedidelis – iki 20 g, valas – 0,18 mm, pavadėlis – 0,16–0,17 mm. Nors meknė pakankamai stipri žuvis, bet tokios įrangos man ligi šiol pakakdavo net ir dviejų kilogramų gražuolei ištraukti. Jei žinote, kur yra stambesnių meknių, tikitės suvilioti, tada, aišku, vertėtų apsidrausti.
Rašydamas straipsnį užsiminiau apie vėgėles. Manysite, kad kažką painioju ir tokiu metų laiku meknės nekimba. Nieko panašaus, menu 2012 m. sausį, kuris, tiesa sakant, buvo gana šiltas. Pagal nuotraukose esančią informaciją galiu pasakyti, kad tai nutiko dvyliktą to mėnesio dieną, krito šlapias sniegas. Spiningavome su draugu Nemuno ir Neries santakoje. Grįžtant namo dėmesį patraukė ant Neries kranto sėdintys dugnininkai. Net aš, šiaip jau daug matęs savo gyvenime, išsižiojau pamatęs vyrų laimikį – didžiuliai karšiai ir ne menkesnės nei 1,5 kg sveriančios meknės...
Romualdas Žilinskas
