Meknė naktį ant sniego
Kad meknės pakankamai aktyvios ir šaltame vandenyje, galima matyti iš jų paplitimo arealo, nes šių žuvų rasi Sibire iki pat Jakutijos, tačiau neaptiksi Pietų ir Pietryčių Europos vandenyse. Beje, būtent tose šaltose Ledjūrio upėse meknės pasiekia neįtikėtinus dydžius.
Tačiau ne apie meknės biologija šis straipsnis, o apie tai, kad kol dar neužšalo Nemunas ir Neris, meknių galime pagauti ir šiose mūsų upėse. Galbūt ir kituose Lietuvos vandenyse, bet, atvirai pasakius, tokiu metų laiku aš jų ten neviliojau, o jei nemeškeriojau, tai ir nesivadovausiu tik gandais arba kitų žvejų pasakojimais.
Tą patį galėčiau pasakyti ir apie meknių gaudymą žiemą spiningu. Teoriškai šios žuvys turėtų kibti, bet praktiškai nesu bandęs, labai tikėtina, kad kažkas jas visai sėkmingai žvejoja ir Naujųjų Metų išvakarėse, jei tik, suprantama, upių neaptraukė ledas.
Meknių žvejyboje žiemos sezonu išryškėja vienas paradoksas, kuris nelabai būdingas mūsų vandenų karpinėms žuvims – jos dabar mielai kimba ant augalinės kilmės masalų, ko ankstyvą pavasarį netgi šiltesniame vandenyje nepastebėjau. Beje, būtent meknės neretai būdavo pirmosios žuvys, kurias pagaudavau plūdine meškere tik nuslinkus ledams. Tačiau tuomet jos pageidaudavo sliekų, uodo trūklio arba musės lervų, o dabar...
O dabar yra du būdai, kaip pagauti meknę natūralios kilmės masalais, tačiau prieš tai pažiūrėkime, kur galima jų rasti.
Žuvys mieste ir už miesto
Kiekvienas Kauno miesto ar to rajono žvejys, žino, kad kol neužšalo Nemunas, bet kokių karpinių žuvų galima nesunkiai sumeškerioti aukščiau Aleksoto tilto nuo betoninių krantinių ir kanale, kuris prakastas ties „Žalgirio arena“. Ten kartais taip kimba, kad be problemų per kelias valandas pritrauksi kelis kilogramus kuojų, plakių, raudžių, žiobrių, karosų, šapalų, taip pat ir meknių. Dauguma žuvų nedidelės, bet pasitaiko ir pakankamai svarių egzempliorių.
Tačiau gal nekišime nosies į tą žvejų „turgų“, kur vieną sykį apie 200 m ilgio krantinės tiesiojoje priskaičiavau 75 meškeriotojus. Labai patogu skaičiuoti – atsistoji gale krantinės ir matai meškerių galus.
Geriau jau pasirinkti nuošalesnę vietą ir bandyti žvejoti ten. Bent jau aš taip elgiuosi – mažiau pagausiu, kibimas bus gal ne toks intensyvus, tačiau ramiai pasėdėsiu prie Nemuno vienas.
Tačiau čia ne taip lengva surasti vietą, kur galima sugundyti meknių. Iš pirmo žvilgsnio tos „mekninės“ žūklavietės nelabai kuo skiriasi viena nuo kitos. Tiesiog ramiai, vienodai tekanti upė, nes vanduo šiuo metų laiku pakilęs, kai kur apsėmusi ir pakrančių krūmus.
Geriausias rodiklis, jei esi arčiau miesto – labiausiai ištrypta žemė laisvuose praėjimuose tarp tų krūmų, įbestas ir paliktas iš karklo padarytas dvišakis. Faktas, jog čia tupėjo koks nors vietinis meškeriotojas, kuris irgi nesiveržia į minėtą žvejų „turgų“ ir ramiai sau gaudė žuvį.
Meknės dabar nebūna labai giliai, kas, beje, šiek tiek prasilenkia su visomis teorijomis apie karpines žuvis žiemą. Labiau joms patinka vienoda, neskubi tėkmė, minkštesnis dugnas, geriausiai kada žūklavietėje būna žvyras su dumblo sluoksniu ir šalimais yra vadinamieji „atvajai“, kas, išvertus iš žvejų žargono, būtų grįžtanti tėkmė.
Bet toji grįžtanti tėkmė geriausiai, kuomet susidaro pakilus Nemuno vandeniui, kada ji tampa itin ryški. O ir šiaip meknių bei apskritai visų karpinių žuvų kibimas staiga suaktyvėja kylant upės vandeniui.
Vietiniai žvejai tai puikiai žino ir esant žemam vandens lygiui kitąsyk net neina meškerioti. Aš kalbu apie vandens pakilimus dėl Kauno HE įtakos, taip gali nutikti ir porąkart per dieną.
Todėl netgi paros laikas dabar beveik neturi reikšmės. Aš mėgstu žuvauti naktį, todėl visai smagiai pameškerioju ir sutemus, tamsu gruodį arba sausį gali būti jau 17 val. Tamsoje kibimas irgi gal kiek menkesnis nei dieną, tačiau žuvys visgi kimba, o meknės – juo labiau, jos nelabai paiso apšvietimo. Aišku, pačiame mieste plieskia gatvių, tiltų žibintai, čia tikros nakties niekada nebūna, bet dabar juk ne apie tai...
Dar nebaigiau apibūdinti žūklavietę. Ten paprastai yra apie 1,2–1,5 m gylio, kaip sakiau – srovė neskubi, bet reikalingas bent šioks toks išilginis upei dugno nuolydis, o ne visiškai lygus gruntas. Esmė tame, kad nusekus vandeniui Nemuno srovė prie tų šlaitų priplaka ką nors „ėdamo“ žuvims, o staiga pakilęs vanduo ir pasisukusi, sustiprėjusi atbulinė tėkmė vėl nuo šlaitelių pakelia lengvesnius nešmenis – tai, ką buvo pati neseniai čia atnešusi.
Kartais meknių gali aptikti ir upės tiesiojoje. Svarbu nelabai greita srovė, minėtas gruntas, atitinkamas gylis. Kuo šias žuvis patraukia šitos vietos – neturiu jokio paaiškinimo, nes panašių ir identiškų Nemune apstu. Bet žuvys kažkodėl laikosi tik nedideliame plote konkrečioje atkarpoje.
Šias vietas visada verta įsidėmėti, kadangi kitais metais tokiu pat laiku čia vėl bus didelė tikimybė rasti meknių, nes jos maitimviečių atžvilgiu yra konservatyvios. Aišku, jei dugno pobūdis, tėkmė dėl ledonešio ar kitų priežasčių čia pakis – dings ir meknės.
Įtakos meknių kibumui turi ir oras. Kuomet yra atlydys – žuvys maitinsis geriau. Tad „supliusuokime“ du pagrindinius faktorius: vandens lygį bei oro temperatūrą ir, manding, kad pasirinkus tinkamą vietą be laimikio neliksi.
Jaukas ne pagal taisykles
Na, taip, masalai... Jau pradžioje rašinio akcentavau, kad jie – augalinės kilmės. Nebūtinai, kitąsyk paprastas sliekas arba kombinacija iš uodo trūklio bei musės lervų gali būti labai geras vilioklis. Bet dažniau tokius masalus šalčiausiuoju metų laiku mieliau graibo kuojos.
Dabar jau kelinti metai stebiu tendenciją, kaip meknės vis dažniau žiemą čiumpa konservuotus kukurūzus arba šutintus kviečius. Tiesa, kukurūzus, pasitaiko dienų, kad visiškai ignoruoja, bet jei kimba – tik stambesnės, nuo kokių 300 g svorio. Tačiau kviečius ragauja praktiškai visada.
Tik nereikia ant kabliuko kabinti dviejų arba trijų kviečio grūdų, nes dėl tokio kąsnio laimikio gabaritai nepadidės, o kibimo galbūt ir visai nesulauksite. Reikia vieno mažo kviečio, galima bandyti šalia ant kabliuko užnerti ir musės levą. Aišku, kabliukas irgi bus atitinkamo dydžio.
Šiuo metų laiku, kaip ir ankstyvą pavasarį geras masalas karpinėms žuvims – batonas. Bet meknės juo retokai gundosi, dažniau griebia šapalai ir kuojos. Beje, šapalai savo gyvenimo būdu yra tarsi meknių antrininkai, bet dabar jų skoniai išsiskiria – šapalams geriau duok „Sostinės“ batono gabalėlį, o menėms siūlyk kvietį...
Karpines žuvis labai retai gaudau nejaukindamas. Todėl ir dabar meknėms pilu prievilo. Nedaug, iki kokių 1,5 kg jau paruošto jauko. Nors dažniausiai ir dar mažiau – priklauso, kiek ilgai žvejoju. Jaukas žieminis, kurį perku parduotuvėje ir perpus maišau su tais pačiais kviečiais, kukurūzais, skaldytais žirniais, perlinėmis kruopomis, žodžiu, verdu vegetarišką „asorti“. Išsyk pasiruošiu didesnį kiekį, likutį dedu į šaldytuvą, nes tingiu kiekvienąsyk vis iš naujo laiką gaišti virtuvėje.
Gal ir kvailai atrodo – žieminis jaukas ir augalinės kilmės priedai, bet mano logika ir čia paprasta. Jei meknės bus aktyvesnės – praris ir grūdus, jei vangios – galbūt „pales“ tik smulkių jauko dalelių.
Geriausias, bent jau man, būdavo žalsvo dumblo spalvos Deepex šaltam vandeniui jaukas, kuriame yra raudonų ir gelsvų truputį stambesnių dalelių. Mūsų atveju labai lipnaus jauko nereikia, todėl Deepex bus kaip tik.
O ir kainuoja šis prievilas pigiau grybų, reikėtų dar centų primesti, kad nusipirkčiau už keturių jauko pakelių kainą vieną pakelį cigarečių „Camel“ (rūkyti nerekomenduoju!). Tiesa, pakelis Deepex yra normuotas žiemai, tad nenustebkite, jog jis tik 150 g svorio. Bet už tai grūdai sunkūs...
Kibimai – labai atsargūs
Meknės gaudomos palaidyne meškere. Čia kalbu apie jų totalų meškeriojimą ir vietas, kur renkasi pusė Kauno plūdininkų. Nuošaliau jas irgi taip žvejoju, bet dar dažniau bandau laimę lengva dugnine. Ir sekasi ne ką prasčiau, svarbu, kad dugninė būtų jautri.
Meknių kibimą su dugnine neretai vos įžiūri – viršūnėlė vos, vos suvirpa, kitąsyk palinksta ir ilgesnį laiką taip išlieka. Nereikia delsti – kerti. Ir tai normalu šių metų laiku, nes žuvys vangiai judina masalą, traukiamos į krantą irgi ne taip smarkiai spurda.
Svarelį imu slankiojantį, iki 10 g, kadangi srovė nedidelė, pagrindinis valas – 0,15–0,16 mm. Pavadėlį rišu maždaug 20–30 cm, jo diametras – 0,12–0,14 mm. Ilgesnio neverta rišti, nes gali nematyti kibimo. Beje, meknės kažkodėl kviečius ragauja atsargiau nei gyvūninės kilmės masalus. Kartais bandau visgi ilginti pavadėlį, tada kai meknės visai atsisako kibti. Pasitaiko, kad tokia taktika ir padeda.
Žiemą labai praverčia nedidelio užmetimo svorio jautrios dugninės. Nebūtinai picker tipo, gali būti ir skirtos „visiems atvejams“, bet pageidautinos jautrios ir plonos viršūnėlės, testas neturėtų viršyti 40 g. Ir nereikia ilgų, nes paprastai tokio nedidelio užmetimo svorio ilgi meškerykočiai būna pernelyg lankstūs, o pasitaiko sugundyti ir kilograminę ar didesnę meknę. Nors žuvys ir vangios, tačiau pačios į krantą nelipa, su standesniu kotu lengviau suvaldyti laimikį.
Kadangi jau užsiminiau apie naktį, tai būtent naktimis dažniau ir bandau laimę dugnine. Priežastis paprasta – temstant ima vėsti oras ir laikyti meškerę rankose pasidaro nemalonu. Suprantama, ant dugninės viršūnėlės tvirtinu švieseles, kaip ir prie plūdės, jei jau visgi sugalvoju tamsoje žuvauti palaidyne.
Plūdinei naudoju irgi panašaus storio valus. O ir pati sistemėlė niekuo nesiskiria, nes svarelį ant pagrindinio valo veriu slankiojantį ir tik vieną. Nors gaudymo principas jau kitoks – dabar žvejoju aktyviai, prilaikydamas plūdę leidžiu ją pasroviui. Kibimas neretai būna taip pat vos įžiūrimas: regis, kad svarelis užkliuvo už dugno kupstelio, nes plūdė tik vos „pritūpė“. Kerti, o ten – meknė.
Todėl didesniu nei 3 g plūdrumo plūde nežvejoju. Paprastai meškerioju 2.0–2,5 g plūdėmis, kurios turi lašo formą ir yra pakankamai jautrios, bet kartu nenyra dėl menkiausio kliuvinio lėtoje tėkmėje.
Vėlgi, pavadėlio ilgis palyginti nedidelis, tie patys minėti 20–30 cm, nors, kaip ir gaudant dugnine, pasaitėlį kartais ilginu. Bet taip nutinka retai.
Viena iš didžiausių blogybių tokiu metų laiku žūklėje – ima ledyti valas ir užsikemša siauros match tipo meškerių ir dugninių viršūnėlių žiedelių ertmės. Laimei, kad naudojamas monofilamentinis arba fluorokarboninis valas, nes su pintu būtų dar didesnės problemos, tai nesyk patyriau spiningaudamas. Tik spiningų žiedeliai nepalyginamai didesnį, jei būtų tokie kaip meškerių arba dugninių – nepažvejotum.
Kita vertus, staigus atšalimas neretai prasideda tuomet, kai kyla oro slėgis. O tada meknės praranda apetitą, nepadeda nė pakilęs Nemuno vanduo...
Romualdas Žilinskas
