Mažas mailius – didelei žuviai
Nemažai žvejų nori, kad žūklė gyva žuvele būtų uždrausta. Argumentai yra maždaug tokie: kai kuriose (beje, tikrai ne visose) išsivysčiusiose Vakarų šalyse gaudymas gyvu masalu yra draudžiamas, kadangi taip palyginti lengva suvilioti plėšrūnes, o be to užkabinta ant kabliuko žuvelė jaučia skausmą, ji kankinasi. Nenagrinėsiu moralinių aspektų, nes, mano nuomone, jie nevisiškai pagrįsti, o tai, kad gyva žuvele suvilioti plėšrūnę paprasčiau nei dirbtiniu masalu – faktas. Bet yra ir kitas faktas – gyvomis žuvelėmis nėra jau taip lengva žvejoti, kaip mano niekada taip nežvejojusieji. O straipsnio tema – įvairių plėšrūnių gaudymas dugnine, kuomet masalas yra iki 5 cm dydžio mailius.
Prieš pradedant dalintis savo patirtimi (beje, nuraminsiu kai kuriuos skaitančius – taip nemeškerioju jau senokai, bet patirtis niekur nedingo), iš karto noriu atkreipti dėmesį į Mėgėjų žūklės taisyklių punktus, kuriuose nurodytas minimalus kai kurių pagautų žuvų dydis. Turėkite omenyje, kad masalui naudojant net ir mailių, tos mažos žuvelės irgi gali būti, tarkim, smulkūs salačiukai, šapaliukai arba kitos taisyklių punktuose įvardytos žvynuotosios, kurių dydžiai ribojami, todėl aplinkos apsaugos inspektorius jus nubaus netgi už neleistiną masalą.
Atskirti mailių mažiau patyrusiems žvejams gana sudėtinga, todėl, kad nebūtų bėdos, imkite masalui gružliukus, šlyžius, juos tikrai atpažinsite. Beje, tai yra bene geriausias vilioklis iš visų smulkių žuvelių, juolab ir palyginti gajus, nes užkabintas ant kabliuko ilgai išbūna gyvas. Labai geras masalas saulažuvės, kurių nesunku prisigaudyti tvenkiniuose, bet karosiukai, kurie šiaip jau gajūs, nelabai tinka, skaitykite ir suprasite kodėl, nebent žvejosite stovinčio vandens telkiniuose. Nes upėse vargu ar įsiūlysite juos šapalui ar ešeriui – plėšrūnės irgi skiria žuveles, jos ryja tas, prie kurių yra įpratusios.
Prisigaudyti smulkių žuvelių nesudėtinga. Galima bandyti graibštu braidžiojant ir, padrumstus vandenį, kaišiojant jį tarp upės ar upelio akmenų. Yra specialių mailiui gaudyti įrenginių ir jie parduodami žūklės prekių parduotuvėse. Aš kitąsyk netgi gaudydavau polietileniniu maišeliu. Įstatau į jo atvirą dalį du pagaliukus, prismeigiu prie dugno toje vietoje, kur plaukioja gružliai, drumsčiu vandenį ir veju mailiaus pulką „spąstų“ link. Svarbu, kad apatinė maišelio dalis prisispaustų prie dugno, kadangi šios žuvelės plaukia padugne. Todėl į maišelio priekį įdedu kelis akmenukus.
Laikyti mailių geriausiai dideliuose plastikiniuose buteliuose nuo mineralinio arba specialiose tam skirtose plastikinėse talpose, kurios irgi parsiduoda žvejybinėse parduotuvėse. O į plastikinį butelį reikia pribadyti daug skylučių ir panardinti į vandenį – bus cirkuliacija ir mailius nepritrūks deguonies. Beje, badykite įkaitinta vinimi, nes kitu atveju skylutės „užaks“. Žvejojant stovinčio vandens telkiniuose ieškokite pavėsio, gilesnės vietos, kur vanduo yra vėsesnis, upėje – stipresnės tėkmės, ten laikysite masalą.
Sudėtingiausia dalis – atgabenti mailių į žuklavietę. Čia gali padėti specialūs maisto produktams saugoti krepšiai, į kuriuos įstatome indą su vandeniu, juose bus stabili vandens temperatūra. Atnešę į žūklavietę masalą, vandenį iš indo neišpilkite, o nardinkite su žuvelėmis į telkinį, kad mailius nejaustų staigios vandens temperatūros ir cheminės sudėties kaitos. Tiesa, nelaikykite mailiaus namuose vandenyje iš vandentiekio – jis chloruotas, žuvelės kaipmat nusigaluos. Žūklė dugnine masalui naudojant mailių, turi savų niuansų, nors patyrusiam dugnininkui tai nesudarys didesnių problemų. Naudojama įprastinė paternoster sistemėlė, kada svarelis rišamas pagrindinio valo gale, o virš jo tvirtinami pavadėliai. Juos galima rišti tiesiog prie valo (tvirtinimas „kilpa į kilpą“) arba panaudojus trišakius suktukus. Pastaruoju atveju suktukai turėtų būti smulkūs, kad smarkiai neapkrautų visos sitemėlės ir valas galėtų laisvai įsitempti. Paprastai žvejodamas dugnine rišu vieną arba du pavadėlius, bet dabar geriau – tris. Logika čia elementari – kelios žuvelės, kurias užmausite ant kabliukų, imituos mailiaus būrelį, masalas atrodys natūraliau. Kita vertus, viena žuvelė gali greitai nusigaluoti, tad kuo daugiau jų bus, tuo daugiau galimybių, kad kažkuris mailiukas vis tiek liks gyvas.
Pavadėliai naudojami 15–25 cm. Ilgesni yra geriau, bet jie labiau painiojasi. Kad to išvengtume, reikia pavadėlius išdėstyti taip, jog tarpas tarp jų ant pagrindinio valo nebūtų mažesnis nei pačių pavadėlių ilgis. Todėl kuo daugiau bus pavadėlių, tuo ilgesnis turėtų būti meškerykotis, nes tokiu lengviau užmesite masalą.
Kad žuvelė ilgiau būtų gyva, ją reikėtų verti per „nosies“ skylutę. Taip pat rinkitės lengvesnio metalo kabliukus, kurie mažiau varžys mailiuko judesius. Labai plonos vielos kabliukai netinka, nes jų užkarpėlės yra smulkios ir žuvelės gali nusimauti. Taip pat negeri ir ilgakočiai kabliukai – bus papildoma masė, jie trukdys laisvai plaukioti žuvelei, netgi baidys atsargius plėšrūnus. Kabliuko spalva neturi didesnės reikšmės.
Kadangi jau užsiminiau apie plėšrūnus, reikėtų pasakyti, jog šitaip dažniausiai gaudydavau ešerius ir šapalus. Plačianugariai po pirmųjų šalnų itin godūs mailiui ir mielai jį griebia. Kaip nepageidautinas laimikis yra lydekos. Žinoma, smagu, kada jos kimba ir dar smagiau, kada aštriadantes ištrauki. Bet devyniais atvejais iš dešimties lydekos tiesiog nukanda pavadėlį, nes jis yra plonas (žvejodavau 0,15–0,18 mm gija) ir iš monofilamentinio arba valo, tiks, suprantama, ir fluorokarboninis. Yra pavykę ištraukti net iki 3 kg sveriančių lydekų, nesvarbu, kad masalas smulkus – jos griebia ir tokį, visgi tai labai reti atvejai. Beje, meškeriojant plūdine, ištrauktų lydekų skaičius visada būna didesnis net ir nenaudojant metalinių pavadėlių, nes dugninės sistemėlėje yra sunkus svarelis, kuris, traukiant laimikį, spaudžia valą prie apatinio plėšrūnės žandikaulio. Neretai lydekos tiesiog vienu truktelėjimu nurėžia pavadėlį nespėjus žvejui net sureaguoti į kibimą.
Gaudant mailiumi nenustebkite sugundę stambias raudes, nes raudonakės, ypač rudeniop, taip pat neatsisako „mėsiškų“ patiekalų. Kaip retas, bet visiškai įmanomas laimikis, bus meknės. Pasitaiko, kad užkimba ir sterkai, bet paprastai – smulkūs egzemplioriai, kuriuos reikia tuojau pat paleisti. Normalaus dydžio šios rūšies plėšrūnams derėtų parinkti bent 1,5 karto didesnes žuveles. Vasarą šitaip gaudyti galima ir ungurius, tačiau tada siūlyčiau rišti storesnius ir tvirtesnius pavadėlius.
Kaip supratote iš laimikių rūšių vardijimo, toks žūklės būdas taikomas tiek stovinčio vandens telkiniuose, tiek ir upėse. Visgi geresnių rezultatų pasiekdavau srovėje. Galbūt todėl, kad upėse yra didesnė galimo laimikio įvairovė, o gal tiesiog dėl to, kad labiau mėgstu žvejoti tekančiame vandenyje.
Keli žodžiai apie įrangą. Dugninės geriau tiks „minkštesnės“, bet ne visiškos „karvės uodegos“. Elementaru – plėšrūnės (ypač šapalai) smulkų mailių atakuoja plačiai išsižiojusios ir ryja išsyk. Tačiau, kuomet jaučia didelį pasipriešinimą, o taip nutinka, jei valas labai įtemptas, pavadėliai trumpi, meškerykotis standus – paprasčiausiai numuša žuveles nuo kabliuko arba jas išspjauna. Todėl čia nereikia kažin kokių brangių dugninių, nors, ką jau minėjau, ilgi kotai bus pageidautini. Užmetimo svoris priklausys nuo naudojamų svarelių – upėje reikalingas didesnio testo meškerykotis, o stovinčiame vandenyje gerai ir lengvesnės dugninės, gali būti feeder tipo arba ne – tai nesvarbu, nes kibimas paprastai matomas puikiai.
Romualdas Žilinskas
