Lynų jaukinimo ypatumai

Deja, nors ir daug lynų turime, tačiau labai stambiais jų laimikiais pasigirti negalime. Ir visų pirma todėl, kad daug kas nemoka lynų jaukinti arba parenka netinkamus prievilus, nes lynas jiems yra gana išrankus. Ir tą išrankumą sąlygoja ne tik tai, kad šios žuvys yra atsargios ir įtarios, bet dar ir faktas, jog lynų skoniai gali iš esmės kisti priklausomai nuo vandens telkinio. Apie metų laiką nė nekalbu, kadangi turbūt ir pradedantiesiems meškeriotojams žinoma, kad šaltame vandenyje karpines žuvis sėkmingiau gaudysime gyvūninės kilmės masalais, todėl ir jauko sudėtyje pageidautina dalis ko nors, kas juda ar judėjo. Arba bent jau naudoti atraktantus su gyvūninės kilmės kvapais. Mano nuostabai, lynams tinka krevečių, vėžių kvapas, bent jau ten, kur aš žvejodavau.
Akcentas, į kurį siūlyčiau atkreipti dėmesį. Jei meškerioti ruošiatės tik naktimis, labiau orientuokitės į pavasarinius – rudeninius jaukus lynams. Noriu pasakyti, kad tamsiuoju paros metu auksašoniai pirmenybę atiduos net ir karščiausią vasarą prievilui, kuriame yra bent jau kažkoks gyvūninės kilmės kvapas. Masalai lynams tiek dieną, tiek tamsiu paros metu gali būti ne iš sudedamųjų jauko dalių. Sakau „gali“, nes kiekvienoje baloje savi niuansai, juolab neaišku kuo jaukinsite.
Gal be reikalo taip nuteikiu žvejus, nes jie gali sakyti, kad mūsų kaime visada lynus šerdavo šutintais kviečiais arba perlinėmis kruopomis ir dar nuo senelio laikų juos dabar labai sėkmingai gaudo. Tikiu ir net neabejoju, nes lynai įprato prie to jauko per kelis dešimtmečius ir iš tiesų jį ryja pasigardžiuodami. Bet taip yra toje baloje arba ežere, kurių vandenyse ten esančių žuvų žvejybos niuansus puikiausiai žino tik vietiniai meškeriotojai.
O ką daryti tiems, kurie čia niekada dar nemeškeriojo, su kaimo žvejais nesikonsultavo? Arba jei niekas niekada kažkokiame vandens telkinyje apskritai lynų nejaukino arba tai darė tik pripuolamai? Galiu nuraminti ir pasakyti, kad nors ir šimtą metų vietiniai meškeriotojai šias žuvis šėrė savais metodais ir tik kažkokiais jaukais, lynus vis tiek galima pripratinti prie kito prievilo. Kur jie mažai šeriami, tuo greičiau rasite jiems tinkamą jauką.
Tačiau yra ir kai kurių kitų niuansų. Lynas gali puikiai jaustis (ir jaučiasi) labai dumblėtuose ežeriukuose, tvenkiniuose, kur augalijos devynios galybės, kitų žuvų mažai, bet gali lygiai taip pat sėkmingai gyventi bei daugintis gana giliuose, šaltuose, dideliuose ežeruose, jų nemažai yra ir upėse. Ir skirtingomis sąlygomis reikės vis kitokio jauko.
Yra dar vienas svarbus dalykas, kuris iš esmės gali keisti ne tik jauko sudėtį, bet ir jo frakciją (šiuo atveju akcentuočiau sudėtinių dalių stambumą). Vienuose telkiniuose (labiau būdinga stovintiems vandenims) gali būti daug smulkių lynukų, dar kitų panašiai besimaitinančių žuvų, tarkim, karosų, raudžių, kurie sučiaumos mūsų prievilą, o didesni bei atsargesni lynai, kurių čia gal irgi yra nemažai, nespės įjunkti mūsų žūklavietėje. Gal net apskritai neatplauks, nes nebus jiems jokios prasmės knaisiotis tuščiame dugne. Tuomet reikalingas selektyvus jaukinimas, kuris orientuotas būtent į tuos didesniuosius auksašonius. Paprastai sakoma, kad telkinyje, kur yra įvairaus dydžio lynų, mažesnieji mėgsta būriuotis, renkasi vienas vietas, didesnieji – kitas, plauko pavieniui arba tik po kelis ir laikosi atokiau savo vaikučių, giliau, bet taip būna ne visada.
Man toli ieškoti nereikia, nes šalia Kauno esančiame Lampėdžių karjere yra gausybė lynų, nors vanduo jame šaltas, o šios žuvys – šiltamėgės. Žinoma, lynai čia pagaunami tik tam tikrose vietose, kur karjeras ima dumblėti, daug augalijos ir nelabai gilu – tipinės jų vietos. Tačiau noriu pasakyti visai ką kita – vienoje žūklavietėje galima suvilioti ir delno dydžio lynuką, ir tokį, kurio... neištrauksi. Kalbu tiesą, nes ten gana įprastas dalykas: įkirtai ir pasileido, nė nuo dugno nepakelsi... Bandai storesnius valus rišti – nesužvejosi nieko. Gal kas nors sakys, kad tenai ne lynai, bet karpiai. Ne, lynai, visi kibimo požymiai rodo, kad būtent šios žuvys. Beje, ichtiologai karjere atliko tyrimus ir patys negalėjo patikėti, kokio dydžio lynų ten esama.
Bet tęsiu mintį apie jaukinimą. Kiek rodo mano praktika, lynui, kad jis tikrai įjunktų į žūklavietę, reikia maždaug penkių dienų. Savaitė – dar geriau. Bet čia tuo atveju, kada išsirauname dalį vandenžolių, pasidarome patogius traukimui takus, žodžiu, pakeičiame aplinką. Jei to nedarome, manau, dviejų – trijų dienų pakanka, ypač jei lynai tame vandens telkinyje jaukinami kitų žvejų, tegul ir kitokiu prievilu.
Galimas ir trečias variantas – atėjote į kažkokią vietą, kur kiti žvejai pastoviai jaukina, pripylėte savo pašaro, jis patiko, lynai kimba. Tačiau įmanomas momentas nesusijęs su jaukinimu – tam, kuris čia nuolat šeria žuvis, tai gali labai nepatikti...
Pagalvosite, kad gal tada nė neverta jaukinti, jei išsiruošėte pusdienio žūklei. Verta ir dar kaip. Nes yra ir ketvirtasis variantas – laimė arba patirtis, kada gerai pataikėte išsirinkti žūklei vietą ir papylėte jauko ant lynų takų ar visai šalia jų. Jei šioms žuvims pritvirtintume ką nors panašaus į GPS įrenginį, pamatytume, kad jos juda labai tiksliais maršrutais ir nuolat ilgiau užtrunka tam tikruose ploteliuose. Veikiausiai nerastume mūsų vandenyse nė vienos tokios žuvies, kuri taip tiksliai laikytųsi savo susigalvotų povandeninių kelių ir dienotvarkės. Suprantama, kad didelę korekcija daro orai, bei jei imtume lyginti, ką ir kokiomis valandomis lynas veikia po vandeniu saulėtu šiltu oru ir apsiniaukusiomis lietingomis dienomis, naktimis, vėl galėtume sau susirašyti to vandens telkinio šių žuvų kibimo kalendorių su tiksliais gyliais, nuotoliu nuo kranto ir panašiai. Ir kuo stambesnis bus lynas, tuo konservatyvesnis, nes mažyliai dar tik mokosi maitinimosi gudrybių.

Romualdas Žilinskas