Lydekų gaudymas per darganą
Kada ima bėgti paskutinės lapkričio dienos (tokios trumpos, kad kitaip ir nepasakysi) meškeriotojams sapnuojasi pirmasis ledas. Deja, išties dažniausiai tiktai sapnuojasi, nes per pastarąjį dešimtmetį bent truputį didesnius vandens telkinius jis dažniausiai padengia sausį ar vasarį. Žodžiu, tada prasideda laikotarpis, kurio neįvardysi rudeniu, bet tai nėra ir žiema.
Bjauresnio oro šiuo metų laiku, turbūt, nė nesugalvosi: lyja, sninga, krenta šlapdriba, vėjas lanksto medžius, kelia bangas, o jei trumpam ir nurimsta, tik tam, kad po to dar labiau įsisiautėtų. Pasitaiko, kad saulė bando reikšti pretenzijas ir kyšteli nosį pro murzinas debesų užuolaidas. Tačiau tokia šventė tęsiasi vos kelias valandas ir ne kasdien, dėl ko mūsų šalies piliečių organizmai jaučia didelį vitamino D stygių – žmones kamuoja depresija, nemiga, sloga ir visokie kitokie blogi dalykai.
Su blogiu reikia kovoti arba nuo jo bėgti, todėl siūlau tūkstančius kartų patikrintą metodą, kuris padės įveikti minėtas negandas – imti į rankas meškerę ir bandyti pagauti žuvį. Nebūtinai auksinę, pakaks ir paprastos margos lydekos – visų norų neišpildys, bet nuotaiką tikrai pataisys. Tiesa, nepamirškite tinkamai apsirėdyti, nes atlapa krūtine kovojo tiktai Pavlikas Morozovas, o tai jau yra iš tarybinės tautosakos repertuaro, kuri mums, kaip žinia, „neprilipo“.
Ropinėjanti temperatūra ir lakstančios nendrės
Po lyrinės įžangos pereisiu prie rimtų reikalų ir mėginsiu papasakoti apie lydekų žūklę spiningu. Tačiau dar norėčiau grįžti (iš tiesų visai nenoriu, bet reikia) prie to šuniško oro. Žuvys šiaip ar taip plauko vandenyje ir lietaus, sniego ar darganos nejaučia. Netgi, sakyčiau, priešingai – krituliai šiuo metų laiku dažniausiai susiję su atmosferinio slėgio kritimu, o krentant slėgiui lydekoms apetitas pradeda kilti.
Puikiai suprantu, kad žvejui stovėti prie vandens daug mieliau tomis retomis saulėtomis valandomis, tačiau apčiuopiama nauda tuomet bus žymiai mažesnė, kadangi giedrą dieną stambiosios lydekos kimba gerokai prasčiau nei smulkios. Paaiškinimas labai paprastas – kaip jau sakiau, šios plėšrūnės būna aktyvesnės, kuomet slėgis mažas, be to senės aštriadantės gerokai atsargesnės, labiau patyrusios, todėl, esant geram apšvietimui, skaidriame vandenyje daug įtariau žiūri į joms siūlomus masalus.
Kadangi dabar aplinkos temperatūra ropinėja kažkur apie nulį laipsnių (naktį vos tūptelėti į minusą, o dieną žengia žingsnelį į pliusą), didesnis jos sumažėjimas gali turėti nemenką reikšmę lydekų aktyvumui ir žūklės vietų pasirinkimui. Paprastai dieną ar dvi prieš smarkiau atšąlant orams dantytosios patraukia į seklesnius vandenis, jų galima tada rasti vos metro gylyje. Na, ir kimba geriau, nes kitaip ko ten plauktų.
Beje, geriausias lydekų kibimas dar ateityje, nes plėšrūnės masalus ypatingai aršiai atakuos prieš pat užšąlant vandens telkiniams, tokius dalykus lydekos jaučia instinktyviai. Todėl nepraleiskite šios progos – ji būna tik kartą metuose.
Dar vienas turintis įtaką žūklei meteorologinis veiksnys yra stiprus vėjas, kurį galima laikyti ir teigiamu, ir neigiamu faktoriumi. Kadangi dabar vanduo yra šaltas ir skaidrus (o skaidrus, nes šaltas), sukeltos bangos šiek tiek menkina šviesos prasiskverbimą į telkinio gilumą, dėl ko grobuones lengviau apgauti. Beje, apniukusi, tamsi diena dar labiau slopina šių žuvų regą, tai vėlgi prasto oro privalumas.
Stiprus vėjas, nesvarbu, kokios krypties jis bebūtų, turi reikšmę žuvų koncentracijai, nes šiltesnį vandenį nustumia į kurį nors telkinio kraštą. Jei vėjas pučia, tarkim, iš pietų ar vakarų ir yra šiltesnis nei vanduo, smulkios žuvys, kurios net ir dabar nelenda į didžiausius gylius, paprastai suplaukia į pavėjinę ežero ar tvenkinio pusę. Upėje tokiu atveju tai bus priešingas vėjui krantas.
Kada staiga pūsteli kandus šiaurys arba rytys – nutinka atvirkščiai. Aišku, čia nėra kažkokia geležinė taisyklė, tačiau dažniausiai būna būtent taip. Reikėtų turėti omenyje ir faktą, kad upės vingiuotos, kai kur jų krantų skardžiai aukšti, statūs, ežerai ir tvenkiniai taip pat gali turėti tankiai medžiais apaugusius krantus, kurie užstoja vėją. Į tai dera atsižvelgti.
Kur plaukioja karpinės žuvys, ten paprastai yra ir jomis besimaitinančios lydekos. Nereikia galvoti, jog šios plėšrūnės-pasalūnės begaliniai kantriai tupės kokioje nors vietoje ir lauks iki pasikeis vėjo kryptis. Iš tiesų jos nėra tokios sėslios, kaip mes neretai galvojame, be to, sunykus vandens augalijai, aštriadantėms mažėja pasalai tinkamų vietų.
Dar vienas pastebėjimas – vėjuotą dieną lydekos nutolsta nuo nendrynų, švendrynų, šalia kurių, jei yra pusėtina gelmė, mėgsta tūnoti net ir šiuo metu. Kai kurie žvejai sako, kad plėšrūnes paprasčiausiai išgąsdina vėjyje siūbuojantys, besilankstantys ilgi augalų stiebai. Galbūt ir taip.
Tačiau man regis, jog nuolat smarkiai judantys vandenyje augalai „gesina“ grobuonių šoninės linijos jautrumą, kas gali turėti neigiamą įtaką jų medžioklės rezultatams, todėl lydekos neria tolyn ir gilyn į atviresnius vandenis. Deja, ten grobuones spiningautojams rasti sudėtingiau. Ir apskritai šaltame vandenyje šios plėšrūnės žymiai prasčiau aptinkamos, nes jos tarsi susigrūda nedideliuose plotuose, o didesnėje vandens telkinio dalyje neaptiksi nė vienos. Sunku pasakyti kodėl, bet veikiausiai tai lemia jau minėta karpinių žuvų koncentracija.
Vėlgi smarkus vėjas (nebent sviesi masalą pavėjui) trukdo toli bei taikliai užmesti vilioklį, kontaktas su masalu irgi būna prastas. Žuvaujant iš valties vėjo stiprumas ir kryptis mažiau aktualūs. Bet spiningaujant nuo kranto tai gali tapti rimta problema, ypač kada masalui naudoji giliau neriančius ilgaliežuvius voblerius arba lydekas vilioji ant palyginti menkos masės galvakablių kabliukų užnertais dideliais guminukais.
Tepalai, samanos, murziai ir visa kita
Absoliučios daugumos meškeriotojų nuomone, besibaigiant rudeniui, žiemą lydekos yra itin prisirišusios prie tam tikrų vietų, tupi duobėse ir dažnai keisti žūklavietes nėra prasmės. Teoriškai viskas lyg ir teisingai, bet, jei įdėmiai skaitėte ankstesnes mintis, praktiškai būna ne visai taip. Bet kokiu atveju vienoje vietoje ilgai užtrukti nepatarčiau, pakanka dešimties ar penkiolikos užmetimų, ir, jei aštriadantės ten nekimba, ieškoti kito spiningavimui tinkamo ploto. Aišku, kuomet lydeka griebė masalą, reikia bandyti laimę dar ir dar, tačiau, jei daugiau margašonės nesigundo, po poros valandų nerezultatyvaus vilioklių svaidymo derėtų keisti žūklavietę.
Kita vertus, tokiu metų laiku margašonės plėšrūnės labai kaprizingos net ir tada, kai užsimano ėsti. Turiu omenyje tiek masalų modelius, tiek jų animaciją, tiek ir vilioklių spalvinius variantus. Ir nors yra tam tikri dėsningumai, tačiau to maža, kad spiningautojas per trumpą laiką atrastų joms tinkamą masalą – vakar gerai kibusios ant kažkokio vieno voblerio ar guminuko, šiandien jį jau ignoruoja...
Žvejai sutartinai teigia, jog kuo arčiau žiema, tuo didesni ir vangiau judantys masalai patinka lydekoms. Negalėčiau nieko pridurti, nebent tai, kad joms geriausi viliokliai šiuo metu būtų nuo 4 colių dydžio guminukai ir ne mažesni nei 9 cm dydžio vobleriai.
Įvairūs metaliniai masalai netenka savo buvusio kibumo. Ir ne todėl (ar ne vien todėl), kad jie pagaminti iš metalo, yra kita priežastis. Paprastai įvairios vartiklės, sukriukės, pastaruoju metu vis populiarėjantys spineriai yra arba pernelyg sunkūs, arba (ir) pernelyg judrūs. Sukriukes mes galime traukti lėtai, tačiau šių masalų vibracija itin stipri, kas tokiu metu ir tokiomis sąlygomis aštriadantėms neįprasta. Be to jų giliai nepravesi, o jei taip, nes juk yra pasunkintų besisukančių blizgių, tuomet sukres teks traukti greitai. Panaši situacija ir su spineriais. Pauzėse ir vieni, ir kiti minėti viliokliai elementariai nedirba, žuvys jiems abejingos.
Vartiklių galbūt visiškai nederėtų atsisakyti, bent jau iki lapkričio vidurio jos gali būti pakankamai geri masalai upėse, kur nėra didelių gelmių. Tačiau vėliau tampa tik „atsarginiais“ viliokliais, kadangi sunkesni modeliai, kuriais galima bandyti žvejoti giliose telkinių vietose, reikalauja greitesnio traukimo. Pauzių metu dauguma jų skęsta pernelyg greitai.
Nenoriu daug plėstis kalbėdamas apie visus tinkamus lydekauti silikoninius masalus, nes pastarųjų yra daug įvairių rūšių, tačiau ne visi šios grupės viliokliai dabar tiks. Spalvinė gama, jei lyginsime su buvusia prieš mėnesį, irgi gerokai susiaurėja. Tai galima vertinti kaip privalumą, nes lengviau pasirinkti tinkamus vilioklius. Nepraloš tie žvejai, kurie spiningaus su „gumine klasika“ – riperiais ir tvisteriais. Kai kurios silikoninės lervų imitacijos irgi gali būti kibios, bet žadėjau nesiplėsti...
Artėjant tikrai žiemai lydekas labiausiai gundo blankūs natūralių atspalvių silikoniniai masalai – rusvi, pilkšvi ar nenusakomų spalvų, tarkim, šviesūs „tepaliniai“, „samaniniai“, įvairūs „murziai“ ir panašiai. Tiesa, kalbu apie žūklę šviesiuoju paros metu, naktimis aštriadantėms patrauklios jau kitos spalvinės variacijos. Visa tai galioja tiek riperiams, tiek tvisteriams. Beje, antrieji dabar neretai netgi geresni už pirmuosius.
Lydekoms „skanūs“ riperiai, kas mane šiek tiek stebina, gali būti dviejų visiškai skirtingų rūšių. Vieni jų yra su labai plačiais uodeginiais pelekais, o tai reiškia, kad lėtai traukiami uodegomis mojuoja didele amplitude. Tokius judesius išgauname žuvaudami su įprastinės formos (Lucky John LJ Minnow, Lucky John 3D Basara Soft Swim, Lucky John 6D Kubira Swim Shad, Lucky John 3D Red Tail Shad) arba turinčiais rantuotus siaurus kūnelius (Keitech Swing Impact, Lucky John Joco Shaker, Lucky John Tioga, Lucky John Tioga Fat, Lucky John S-Shad Tail) riperiais.
Kitų riperių žaidimas kardinaliai priešingas, nes jų uodegėlės apskritai be peleko – siaurėjančios į galą arba dvišakės. Tokio tipo guminukai paprastai naudojami spiningaujant drop shod metodu arba žuvaujant carolina rig sistemėle. Tai bus, tarkim, Lucky John Log Hama, Lucky John Pro Unagi Slug, Lucky John 3D Slick Shad-V, viena iš SG 3D LB Fry modifikacijų, ir panašūs masalai.
Nors kai kurie jų neretai vardijami kaip slug ar worm, bet, mano akimis, šitokie viliokliai veikiau yra tarpiniai tarp silikoninių sliekų ir riperių. Todėl ir tinkami mauti ant galvakablio ar ofsetinės galvutės kabliukų. Visgi geriau ant pastarosios, nes, kaip rodo praktika, būtent toks montažas dabar perspektyvesnis už įprastinius galvakablius. Ir dėl dviejų dalykų – traukimo metu masalas turi daugiau „laisvės“ ir atrodo natūraliau, be to galima naudoti mažiau šiekštynuose kliūvančius ofsetinius kabliukus. Tiek galvakabliai, tiek ofsetinės galvutės parenkamos kiek įmanoma mažesnės masės, tai jau minėjau.
Apie voblerius būtų atskira istorija. Faktas, kad geriausi (ar vieninteliai?) minnow tipo, labiausiai pageidautini neutralaus plūdrumo arba lėtai skęstantys modeliai. Bet gal šiam sykiui užteks, nes spiningavimo sezonas tęsiasi...
Romualdas Žilinskas
