Lydekos, metaliniai masalai, panašumai ir kontrastai
Rugpjūčio antra pusė, rugsėjis lydekų gaudytojams turėtų asocijuotis su šių plėšrūnių gaudymo sezono pradžia. Aš taip kalbu turėdamas omenyje faktą, kad šios plėšrūnės, kaip ir gegužės mėnesį, vėl teigiamai ima žiūrėti į metalinius masalus.
Dar daugiau – sukriukės ir kai kurios vartiklės lydekoms tokiu metų laiku gali būti bene geriausi viliokliai tiek ežeruose ar tvenkiniuose, tiek ir upėse.
Gal aš čia pernelyg drąsiai teigiu ir koks nors voblerių fanas pateiks aibę mano mintis „triuškinančių“ pavyzdžių, tačiau negaliu ginčytis su siauros specializacijos profesionalais, nes žūklėje visada galioja geležinė taisyklė, kuri teigia, kad kokiu masalu dažniausiai (ar tik juo) žuvauji, tokiu daugiausiai ir pagauni.
Kita vertus, straipsnius rašau ne itin toli pažengusiems spiningautojams, kurie turi savas teorijas apie žūklę, tačiau didžiajai žvejų masei ir apibendrintai, tad panašių prieštaravimu buvo, yra ir bus.
Kas tinka lašišoms, tiks ir lydekoms
Neieškosiu priežasčių, kodėl dantytosios plėšrūnės tokiu metų laiku ima labiau maitintis, nes mano pasvarstymai užimtų daug vietos ir laiko, tiesiog pasakysiu, kad jos pradeda kur kas geriau kibti, nei tai buvo prieš mėnesį ar du. Tas „gerumas“ visų pirma išryškėja pailgėjus jų medžioklės laikui, kuomet lydekas galima našiai gaudyti ne tik anksti ryte, tačiau ir iki popietės, ne tik besileidžiančiai saulei siekiant medžių viršūnes, tačiau dar ir gerokai nepriartėjus iki jų.
Antras lydekų aktyvumo intensyvėjimo rodiklis yra prasiplėtęs žuvų masalų asortimentas, teigiama reakcija į stambesnius vilioklius. Jei vidurvasarį šiaip ne taip galima buvo įsiūlyti plėšrūnėms kokį nors mažą voblerį ar mikroguminuką, tai dabar jos gal net mieliau čiups kelissyk didesnį voblerį, trečio ar ketvirto numerio sukrę, normalaus dydžio vartiklę. Na, taip, suprantama, ir silikoninį vilioklį, bet šio straipsnio tema bus metaliniai masalai.
Jau esu minėjęs, kad vartiklės ir sukriukės lydekų žūklėje tampa vis mažiau populiaresnės, nors tokių masalų pardavimai šalies mastu gal net ir išaugo. Tačiau juos rudeniop perka lašišautojai savo mėgstamų žuvų gaudymui. Jei dar prieš penkerius metus šie spiningautojai lašišoms ir šlakiams šalia voblerių pasiūlydavo besivartančias blizges, tai pastaruosius porą sezonų vis dažniau bando žvejoti ir sukrėmis.
Įdomu tai, kad būtent tokios vartiklės ir sukriukės puikiai tinka ir lydekoms. Turiu omenyje jų žaidimo braižą, spalvas, bet ne masę. Lašišautojai paprastai naudoja labai toli užmetamus ir sunkius tokio tipo masalus, kurie gerai dirba greitesnėje tėkmėje, lydekoms reikėtų panašių, tačiau lengvesnių blizgių.
Net ir stambios šios rūšies plėšrūnės minėtu metų laiku maitinasi gana sekliai, na, bent jau vidutiniame gylyje, jei lyginsime su vėlesniu rudens laikotarpiu, ir teigiamai reaguoja ir agresyviai judančius masalus. Tačiau jos – ne lašišos, ir vilioklius puola suderinę savo jutiminių organų visumą, t. y. šoninės linijos bei regos parodymus. Todėl pageidautina, jog lydekoms siūlomas masalas nors ir judėtų agresyviai, tačiau ne itin greitai, kad plėšrūnės turėtų laiko jį identifikuoti kaip „auką“ ir savotiškai „prisitaikyti“.
Aišku, žvejojant lašišas arba šlakius irgi labai gerai, kada vilioklis kuo ilgiau šmėžuoja lašišažuvių akyse, tokie dalykai yra vienas iš esminių teigiamų faktorių gaudant bet kokias žuvis. Bet juk sakiau – lydekos kibs ramesniuose vandenyse, kur tėkmė ne tokia greita, todėl tokio tipo sunkų masalą ilgiau išlaikyti vertikalėje įmanoma tik greitai jį vedant, o mums (veikiau lydekoms) to mažiausiai reikia.
Nors gal tai labiau liečia vartikles, kadangi šie masalai stiprioje srovėje ant įtempto valo vandens masės yra keliami į viršų, kuomet juos traukiame net ir nedideliu kampu prieš tėkmę, o juo labiau – visiškai prieš srovę, tada net ir būdami labai masyvūs gali judėti lėtai (nepainiokit masalo vedimo greičio su jo animacijos braižu). Sukriukės yra visai kas kita, jas net ir labai stengiantis sudėtinga pravesti giliai, nebent tai bus tos vadinamosios pasunkintos sukrės, kurios turi labai masyvų kūnelį ir palyginti nedidelį lapelį.
Apie spalvas „ne iš lemputės“
Lašišų ir šlakių žūklėje itin perspektyvūs iššaukiančių spalvų deriniai. Masalai, kurie dažyti oranžinėmis, ryškiai geltonomis, salotinėmis spalvomis, derinant jas tarpusavyje arba kontrastuojant su juoda, balta, yra kone klasika spiningaujant šias žuvis. Dabar tai puikiausiai tiks ir lydekoms. Kažkada mano peiktos, nors gal veikiau vertintos su tam tikru skepticizmu, dažytos emale vartiklės ir sukriukės bus puikus pasirinkimas gaudant dantytąsias plėšrūnes.
Kodėl persigalvojau? Nes nesu neklystantis, gal net kiek konservatyvus, ir ilgainiui pagaudęs tokiomis spalvomis dažytais masalais, galiausiai įsitikinau, kad buvau neteisus. Tai pripažinti man – jokia problema, tačiau turėjo praeiti kažkiek laiko, kol galiausiai įsitikinau tuo, ką dabar ir rašau.
Kita vertus, jau labai seniai esu minėjęs, kad lydekoms patinka geltonų ir raudonų tonų blizgės. Ir turiu omenyje ne geltono metalo at vario (geros ir tokios), tačiau dažytas emale. Bet tai ne naujiena, nes netgi lietuviškų blizgių gamintojų vartiklės, ypač Zumpės gaminiai, dažnai turi raudona emale paspalvintą vidinę blizgių pusę. Taip pat ir įprastos metalinės sukriukės būna su raudonų siūlų šluotelėmis. Į raudoną spalvą teigiamai reaguoja praktiškai visos plėšriosios žuvys.
O geltona yra tarsi lydekų firminė spalva. Net nežinau kodėl, tačiau tuo jau daug sykių įsitikinau. Bet ne šviesi geltona ar ryški citrininė, nors tinka ir jos, o veikiau sodri vidutinio intensyvumo. Beje, tai liečia ir raudoną – geresnė sunokusios vyšnios nei rūgpieniu skiestų šaltibarščių.
Labai neblogas pasirinkimas yra tarpinė, t. y. oranžine emale dengta sukriukė. Faktiškai visų trijų spalvinių variantų besisukančias blizges galite rasti Lucky John sukriukių spalvyne Lucky John Bonnie Blade ar Lucky John Shelt Blade serijose. Na, bent jau kataloginėse versijose, nes parduotuvėse veikiausiai dalis šių sukriukių išpirktos, kadangi ne aš vienas matau, kurie spalviniai variantai yra puikūs gaudant lydekas.
Tų sukriukių lapeliai būna „subrūkšniuoti“ originaliais skersiniais brūkšniais, tai yra firminis Lucky John apipavidalinimas. Brūkšniai gali būti metalo spindesio arba spalvoti, taip pat ir minėtų ryškių spalvų. Tiesa, labai panašias gamina ir Pontoon 21, mažiau patyrę spiningautojai, jei neatkreips dėmesio į išorinėje lapelio pusėje esančius firminius įspaudus, gali supainioti šių firmų gaminius.
Mepps sukriukių gamintojai jau nuo kažin kada žvejams siūlo dvi Mepps Aglia spalvines variacijas, kurios pakaitomis arba abi išsyk sezono pradžioje ir šiuo laikotarpiu vargu ar praslys pro lydekų akis. Kalbu apie trispalves sukriukes, jų žūklės prekių parduotuvėse – nuolatinis trūkumas. Laimei, kad tam yra ir pakaitalų, nes jau minėta Lucky John firma taip pat daro panašias.
Visiškai skirtingų spalvų derinimas turi prasmę, kadangi spalvos tik dar labiau išryškėja. Tai būna itin agresyvus spalvinis variantas, net nežinau ar įmanoma sugalvoti ką nors labiau rėžiančio akis. Nebent kažkurią ryškią spalvą, tarkim, raudoną, oranžinę, geltoną ar salotinę derinti su juoda arba balta. Pirmasis variantas bus geresnis, nes baltame fone ne visos ryškios spalvos vienodai išraiškingai „atsimuša“, čia jau daug dėmesio tenka skirti atspalviams.
Beje, toks spalvų derinimas neturi būti „iš lemputės“ jau vien todėl, kad „perdozavus“ minėtų ryškių spalvų, juoda arba balta jas nugesins tiesiogine ta žodžio prasme. Ryškių spalvų turi būti nedaug, jos privalo tapti juodo ar balto fono intarpais. Beje, tai liečia vartikles.
Kaip pavyzdį matote Tomo Mykolaičio laimikį su blizge dantyse. Ši lydeka sužvejota jau liepos mėnesį, nors ir prieš trylika metų. Tomą kauniečiai, o ir daug kitų Lietuvos žvejų, žino kaip puikų visapusišką meškeriotoją, tad jei jis sako, kad tokios blizgės yra geros žvejoti lydekas, tais žodžiais niekada nesuabejočiau.
Kaip vadinasi laimingoji vartiklė, negaliu pasakyti, jau esu minėjęs, kad svetimų paslapčių neišduodu, pasakysiu tik tiek, jog ji yra itin kibi ir ne ši vienintelė stambi lydeka sužvejota tokiu masalu. Beje, turiu archyvinius interviu įrašus, apie tai reikės kada nors parašyti išsamiau.
Kad nereikėtų atlikinėti seklio darbą bandant identifikuoti Tomo blizgę, pasižvalgykite po Zumpės ar Aisės asortimentą. Ten tikrai rasite visą gamą lydekoms skirtų vartiklių, jos daug kartų sėkmingai bandytos mūsų vandenyse. Aš ir pats turiu tokių masalų begalę, kiekvienam jų galima būtų parašyti po atskirą straipsnį. Nuotraukoje keli pirmi po ranka pasitaikę pavyzdžiai...
Tiesa, reikėtų pridurti, kad mūsų blizgių gamintojai itin mėgsta dažyti žolines arba kitaip neužsikabinančias vartikles. O jos juk ir pritaikytos lydekų gaudymui.
Sukriukėse kontrastuojančių spalvų derinimas kitoks, nes jų veikimo principas smarkiai skiriasi nuo vartiklių. Vartiklės juk juda nuo šono ant šono, jos vartosi, o sukriukių lapeliai sukasi apie ašį.
Todėl čia galimi variantai, kada kontrastuojančios tarpusavyje spalvos taškų ar brūkšnių pavidalu tarsi „kryžminamos“ – gali būti fonas, tarkim, raudonas ar geltonas, o brūkšniai juodi, bet gali būti priešingai, kuomet fonas juodas, tačiau taškai ar brūkšniai ryškūs. Labai geras pavyzdys yra visiems žinomas Mepps Black Fury spalvinis variantas...
Jei pasuksite sukriukės lapelį, pamatysite, kad abiem atvejais gaunamas panašus efektas, nes taškai ar brūkšniai susilieja į vieną juosta, kuri aiškiai matosi bendrame fone.
Pasunkinta sukriukė jau būtų tartum vartiklės ir sukriukės derinys. Aš taip kalbu, kadangi pasakoju apie spalvas, bet ne apie masalo veikimo principą, nes jis niekuo nusiskiria nuo įprastinių sukriukių. Tačiau pasunkintos sukrės „šerdis“ arba kitaip kūnelis nesisuka, jis vandenyje plaukia kaip neišlenkta, neišgaubta vartiklė arba kaip pilkeris, todėl ir dažomas vartiklei būdingu principu. Beje, viliojant lydekas, o ir lašišažuves, jei jau straipsnio pradžioje pradėjau tas žuvis lyginti, derėtų atkreipti dėmesį į kūnelio dažymą.
Pasunkintų sukriukių tinkamų lydekų gaudymui spalvinių derinių galima rasti Lucky John Trian Blade Round ar Lucky John Trian Blade Long serijose.
Minėdamas pasunkintas sukriukes tarsi prieštarauju išsakytai minčiai, kad lydekoms reikia lėčiau traukiamų masalų. Visgi aštriadantės ir savo aktyvumo pike kitąsyk labiau nori sukriukų, o ne vartiklių, nors tupi kelių metrų upės gelmėje, kur tėkmė pakankamai greita. Tad įprastinę sukrę palei dugną vargu ar galėsi traukti, belieka kažkaip išlaviruoti su pasunkintais sukriukių modeliais...
Romualdas Žilinskas
