Lydekos gundymas vėlyvą rudenį
Artėjant žiemai dėl atvėsusio vandens nemaža dalis taikiųjų žuvų tampa pasyvesnės ir tas vangumas gerai matosi netgi jų judesiuose. Tai viena iš priežasčių dėl ko dabar atsisakau savo pamėgtų voblerių – guminukų judesių spektras gerokai artimesnis šiuo metu apatiškoms plėšrūnių aukoms.
Žinoma, yra dvinariai, daugianariai vobleriai, kurių darbas gana panašus į silikoninių masalų vinguriavimą. Bet šiuos vilioklius sudėtinga toli užmesti, srovėje ne visada pavyksta giliai panardinti ar pravesti pro norimą vietą. Trumpai tariant, jie spiningavimui upių duobėse ar vagoje nelabai tinka.
Suprantama, dar yra ir toks spiningavimo būdas, kurį mes vadiname tvičingavimu, kuomet visiškai neturinčiu savito žaidimo vobleriu galima sugundyti lydeką net ir sausio mėnesį. Bet nepradėsiu daryti palyginamųjų išvadų, šiame straipsnyje pakalbėsiu apie aštriadančių gaudymą guminukais, kuomet ruduo vis labiau artėja prie žiemos. Juolab tai būtų lyg ir anksčiau rašyto straipsnio „Antroji rudens pusė. Lydekų žūklavietės upėse“ savotiškas tęsinys, kadangi minėsiu ten analizuotas žūklavietes.
Skanūs ir skaniausi guminukai
Nors ir sakiau, kad silikoniniai masalai šiuo metu labiausiai tinka plėšrūnių žūklei, tačiau ne visi guminukai dabar yra vienodai mėgstami lydekų. Aštriadantės šaltame vandenyje daug geriau reaguoja į lėtą ir platų riperių uodegėlių lingavimą bei neskubų jų traukimą. Bet išgauti tikrai patrauklų šių masalų žaidimą galima tik su kiek įmanoma lengvesniais galvakabliais. Aš apskritai esu ne to statiško, kuomet dirbama praktiškai vien rite, o įvairiapusiškesnio džigavimo šalininkas, kita vertus, taip traukti guminukus šaltame vandenyje yra beveik privalu.
Bepigu buvo rugsėjį priekrantės zonoje gundyti lydekėles užmovus guminuką ant 5–8 g galvakablių. Tada didžiausią paklausą turėjo 5,0–7,5 cm dydžio masalai, kuriais tarp žolių įmanoma džigauti naudojant ir dar lengvesnes galvutes. Dabar universaliausias riperių dydis yra 10–12 cm, nors tikintis pačių didžiausių plėšrūnių kibimo praverčia ir 15 cm ar net didesni guminukai.
Su minėtos masės galvakabliais šitokio dydžio masalu net ir menkame gylyje stipresnėje srovėje nepadžigausi, tad ką kalbėti, jei nori patikrinti upės duobes ar vagą. Tačiau vis tiek iš visų sunkiausių galvakablių vertėtų rinktis kiek galima lengvesnį, svarbu būtų galima masalą jausti ir paskandinti iki dugno. Todėl negaliu nurodyti konkretaus galvutės svorio, juk neaišku kokia bus žūklavietėje srovė, gylis ir kokiu guminuku spiningausite.
Valas irgi turės reikšmę, nes gaudant dideles lydekas žvejai labai nesismulkina ir naudoja ne plonesnes nei 0,15 mm pintas gijas. O valo storis turi didelę įtaką gramzdinant vilioklį, kadangi esant storai gijai, juolab, kada tenka toli užmesti irt giliai skandinti, padidėja guminuko plūdrumas.
Beje, labai neblogus rezultatų pasiekdavau būtent plaukiančiaisiais guminukais. Suprantama, kalbu apie tuos, kurie neskęsta be galvakablio, bet užmauti ant jo arba ofsetinių galvučių kabliukų ramesniame vandenyje atsistoja uodegomis į viršų. Nors gelmėje ir tėkmėje vargu ar taip nutinka, tačiau galbūt silikonas, iš kurio jie pagaminti, o gal visgi masalų plūdrumas turėdavo įtakos masalų žaidimui ir lydekoms jie patiko.
Bet pabaigsiu mintį apie valą. Taigi, dabar, broli, niekur nedingsi ir teks pirkti gerokai brangesnį, tačiau daug tvirtesnį bei patikimesnį pintą valą. Ir reikėtų turėti omenyje, kad ploną giją mažiau išlenkia srovė, todėl lengviau valdyti masalą.
Valus renkuosi neutralių spalvų. Noriu pasakyti, kad pilkus, rudus, tamsiai žalius. Gal tai yra tik mano kvailas įsitikinimas, tačiau skaidriame vandenyje, manding, ryškiai dažyti pintukai bus labai matomi. Aišku, lydeka čiumpa masalą daug nesvarstydama arba jo visai neliečia, tačiau dėl visa ko... Pavadėlis, suprantama, iš storo fluorokarbono.
Kitaip nei prieš mėnesį, dabar pirmame plane atsiduria natūraliomis spalvomis dažyti guminukai. Juodnugariai baltapilviai visais metų laikais buvo pakankamai „skanūs“, o dabar tapo tikru desertu. Taip pat ir melsvų tonų riperiai. Tokia spalva kažkodėl populiari šaltame vandenyje ir dideliame gylyje. Tik yra ir dar viena tendencija. Šviesiai mėlynos nugarėlėmis riperiai geresni vaiskesniu oru, rytais, o su tamsiai mėlynomis nugarėlės patrauklesni, kuomet apniukę, vakarėjant. Šviečiant saulei guminukų šonai gali būti ir geltoni, kitąsyk tokie net geriau, bet geltonumas, kitaip nei vasarą, dabar pageidautinas sodrus, bet ne ryškus lyg citrininis.
Puikiai tinka ir fluorescuojantys guminukai, kuriais lydekos gaudomos dieną. Nežinau kodėl, bet jų spalva kažkokia ypatinga, nemanau, kad šie masalai gilumoje tokiu paros metu švyti, tačiau jų ne visai švarus baltumas patinka plėšrūnėms. Tiesa, dažniausiai brūkšteliu vandeniui atspariu markeriu per nugarėles juodai arba mėlynai, nors kitąsyk palieku originalą.
Šiuos patarimus negalima priimti už tikrą pinigą, jei lapkritį pastoviai pliaups lietūs. Kada vanduo neskaidrus, kaip ir rudens pradžioje geriausi bus ryškesni geltoni, salotiniai ir kitų iššaukiančių žuvims agresiją spalvų bei atspalvių masalai.
Apie tvisterius būtų atskira kalba. Kažkada tos rūšies guminukus vertinau labiau nei riperius. Bet trumpai, vėliau būtent žuvelės formos masalai tapo mano favoritais ir tvisteriais lydekas žvejodavau vasarą, o rudenį nebent naktimis. Po to kažkaip vėl grįžau prie „kirminų“, nors tvisteriais mūsų žvejai spiningauja vis rečiau ir rečiau. Ir, reikia pasakyti, kad visai man jie pasiteisino, ypač neriami ant ofsetinių galvučių kabliukų. Pagaudavau lydekų ir dviuodegiais tvisteriais, silikoninėmis varlėmis.
Spalvos panašios kaip ir riperių, čia jau dviračio neišrasi. Bet yra viena spalva, kuri, ir tuo net neabejoju, labai retai naudojama spiningautojų. O būtent – juoda. Visiškai juodas kaip anglis tvisteris kartais gali rodyti stebuklus. Ir net nežinau kodėl. Spėju, kad dėl to, jog toks guminukas tampa panašus į kumeldėlę, o jas lydekos labai mielai ėda.
Tiesa, yra sąlyga – juoda spalva daug geresnė skaidriame vandenyje, mažiau kibi ir ten, kur gruntas taip pat yra juodas, t. y. labai dumblėtas. Deja, nedaug firmų kažkodėl siūlo juodus guminukus. Bet juk galime nusidažyti. Veikiausiai spalva nebus suodžių juodumo, bet daugiau ar mažiau tiks. Alternatyva juodam gali būti tamsiai mėlynas, tamsus haki. Dabar tvisterių lydekoms irgi reikia didesnių, universaliausi 7–9 cm šios rūšies guminukai. Bet ne mažesni, geriau didesni. Mes juk gaudome ne smulkias lydekas...
Sudėtinga, bet pasistengti verta
Spiningaujant vagoje ar duobėje, pagrindinis žvejo uždavinys yra patikrinti kiek galima didesnį jų šlaitų plotą. Kadangi plačioje upėje permesti masalą į kitą pusę vagos vargu ar pavyks, tai suradus duobę, nusviesti vilioklį iki priešingo šlaito įmanoma. Labai vykusi taktika spiningauti tokiose vietose – traukti guminuką išilgai duobės arba vagos krašto. Jei tokia galimybė yra, reikia stengtis patikrinti įvairius šlaito gylius: jo viršutinę dalį, daubos kraštą, pravesti vilioklį šlaito viduriu.
Abejoju ar atspėti, kuri tądien riperio spalva bus kibiausia, jums iš karto pavyks, todėl vienos didelės duobės tikrinimas gali užimti pusę visos žūklės laiko. Negali žinoti ar ten apskritai yra dėmesio verta lydeka, o jei ir taip – ar ji alkana, todėl nemažai galimybių, jog žvejyba nepasiseks. Galbūt ir kelis kartus nuo upės grįšite be laimikio. Tačiau viena stambi lydeka atpirks visas nesėkmingas žūkles ir pasistengti verta.
Labai galimas daiktas, kad kibs ne tokio dydžio aštriadantės, kokio norėtųsi. Dabar vėlus ruduo ir net smulkesnės plėšrūnės lindi gilumoje. Na, bet tai tikrai nėra blogiausias atvejis.
Jei visgi pavyks permesti guminuką į priešingą vagos pusę arba skersai tėkmės į kitą duobės kraštą, traukdami jį link savęs atsiminkite vieną elementarų dalyką – tą patį gylį masalas toliau nuo meškeriotojo pasiekia per ilgesnį laiką, nes vilioklio skendimui trukdys srovės veikiamas valas. Pailiustruosiu tai skaičiais.
Tarkime, kad duobės tolimesniojo šlaito viršutinėje dalyje riperis dugną pasieks per 3 sek. Šlaitui leidžiantis žemyn, masalas artės prie žvejo, todėl trumpės ir vandenyje esančio valo atkarpa. Jei ji išliktų tokia pati, vilioklis nuskęstų dar lėčiau, nes gylis tapo didesnis. Tačiau taip nėra ir laikas, iki guminukas palies dugną, išlieka mažai pakitęs.
Žinoma, tai smarkiai priklauso nuo šlaito statumo, nes jei jis leisis žemyn labai staigiai, masalas skęs juntamai ilgiau. Visgi praėjus guminukui kažkurį atstumą, vis tiek prireiks 3,5 sek., po to – 4 sek., ir galiausiai pajusite, kad tas laikas kažkurioje atkarpoje tapo vienodas, pavyzdžiui, 6 sek. Reiškia, jog vilioklis pasiekė duobės dugną ir artėja prie artimesniojo šlaito.
Dabar viskas prasideda atvirkštine tvarka, bet riperiui nugrimztant į tą patį gylį kaip ir tolimajame duobės krašte, prireikia kiek mažiau laiko. Jei ligi tol tą patį šlaito horizontą jis pasiekdavo per 4 sek., tai dabar tam prireikia tik 3 sek. Šlaito viršuje guminukas sugaišta 2 sek., o po to prasideda daugiau ar mažiau lygi pereinamoji zona ir priekrantės dalis, kur vilioklis grimzta dar greičiau.
Džigaujant įprastiniu būdu visi šie paskaičiavimai kažin ar turi prasmę, kadangi vis tiek tenka laukti iki masalas pasiekia dugną, o pašokdinamas jis spiningo viršūnėlės trūktelėjimais ar (ir) kelis kartus pasukant ritės rankenėlę. Bet toks džigavimas duobėje, o juo labiau vagoje, pareikalauja daug „aukų“ – kartais dugno šiekštynuose arba tarp akmenų per dieną paliekame po keliolika guminukų.
Norint viso to išvengti, tenka stengtis pravesti masalą vingiuota trajektorija neliečiant dugno, bet masalą vedant maždaug iki pusės metro aukščiau jo. Štai čia ir pravers mano minėti paskaičiavimai.
Dar vienas dalykas, kurį reikėtų įsiminti. Jei priešingame duobės ar vagos šlaite, kokio statumo jis bebūtų, guminukas stringa palyginti retai, tai „lipant“ jam į „kalną“, šitas nemalonumas kartojasi žymiai dažniau. Taip nutinka, jei artimesnis šlaitas yra labai status, su išgraužomis ir galvakablis tiesiog įsiręžia į dugno nelygumus. Atkabinti masalą tuomet praktiškai nebūna jokių šansų.
Vėl reikia skaičiuoti. Įsiminę maždaug ties kuria vieta vilioklis įstringa, ją apeiname aukščiau pašokdindami guminuką arba tiesiog neleidžiame jam nukristi iki dugno ir kažkokį atstumą pratraukiame masalą pašokdindami aukščiau kliuvinio.
Suprantama, kils klausimas, kam apskritai reikia rizikuoti ir vesti guminuką laiptuota trajektorija – pakaktų pro tą vietą pratraukti riperį paprasta tiesiąja. Nerizikuosi – negersi šampano. Noriu pasakyti, kad dažnai tarp panašių nelygumų būna puikios lydekų slėptuvės ir tenka netgi taip žaisti, norint jas iš ten išprašyti.
Išmokti teisingai valdyti guminuką ekstremaliomis sąlygomis, prireikia ne vienerių metų. Patyrę spiningautojai gerai jaučia visus dugno nelygumus, be klaidų atspėja kur yra šlaito nuolydis, kur giliausioji vieta, kur pakilimas. Įgudus spiningauti upių duobėse bei jų vagose, žvejyba guminukais stovinčio vandens telkiniuose pasirodys daug paprastesnė.
Beje, kai kurie čia aprašyti dalykai puikiausiai tiks ir spiningaujant ežeruose ar tvenkiniuose...
Romualdas Žilinskas
