Lašalų tuoktuvės

Rytas dar labai ankstyvas, todėl rasa stambiais perlais žiba ant sodrios žolės ir, kol ji neišgaruos nuo kaitrių saulės spindulių, tol virš vandens pasirodys vos vienas kitas vabzdys. Tad upė alma po juodalksnių lajomis, kaip traukinys tuneliu, susimasčiusi ir nebyli, ir tik po geros valandos pasigirsta pirmasis muselininko ausiai gerai pažįstamas bulktelėjimas. Tai kiršlys pakilo iš savo slėptuvės ir pastvėrė ant vandens paviršiaus nutūpusį lašalą.

Masalo parinkimas

Kai užfiksuojamas pirmas pradėjęs maitintis kiršlys, prasideda stebėjimo fazė, nes pirmiausia muselininkas turi nors apytikriai nustatyti, kuo šiandien maitinasi tauriosios žuvys. Paprastai tai nėra toks lengvas darbelis kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Virš vandens nuolat zuja įvairių rūšių vabzdžiai, todėl pats geriausias informacijos šaltinis – pirmojo sugauto kiršlio skrandis. Jo turinį galima skaityti kaip knygą, bet svarbiausia, kad jame aiškiai atsispindi kiršlių mitybos tendencijos, todėl, iš akies nustačius kokios rūšies vabzdžių suryta daugiausiai, reikia ieškoti juos imituojančios ar bent primenančios muselės. Kiršlių mitybos prioritetai gali keistis kelis kartus per parą, todėl nereikia užmigti ant laurų. Vabzdžių rūšis, kuria maitinasi kiršliai gali keistis kelis kartus per dieną.

Bet šiandien viskas kitaip, šiandien viskas aišku iš karto, kai išskrenda didieji lašalai ir pradeda šokti vienintelį savo gyvenime vestuvinį šokį, kiršliai į nieką kitą nebekreipia dėmesio, o upė užverda nuo veržlių žuvų šuolių. Tada gerokai nustembi, kad upėje tiek daug žuvų, kurių visus metus nematai ir negirdi. Lašalai skrenda ir krinta į vandenį, o žuvys nepaliaujamai puotauja, kol baigiasi lašalų šokiai. Paskui visą savaitę upė atrodo lyg išmirusi, nes žuvys ilsisi po nepaliaujamos puotos.

Tikroviška imitacija

Gerai, jei po kiršlio skrandžio revizijos masalinėje atsiranda reikiama muselė, o jei tokios nėra, tenka verstis su kažkuo panašiu ir keiksnoti likimą, kai prie pat muselės pakilusi iš gelmės žuvis pamato neatitikimą ir žaibiškai neria atgal į gelmę. Tad iš vienos pusės gerai, kai skrenda lašalai, nes aišku, kad reikia žuvis vilioti jų imitacijomis, tačiau labai dažnai būna taip, kad ypač sunku parinkti žuvims įtinkančią lašalo imitaciją.

Lietuvoje gyvena dešimtys lašalų rūšių, kurios skiriasi vienos nuo kitų įvairiais morfologiniais požymiais, sparnų ir kūnelių atspalviais. Kartais menka, vos matoma dėmelė ant sparno gali turėti lemiamą reikšmę. Todėl laukiant kartą per metus vykstančios didžiosios didžiųjų lašalų savaitės, patartina pasirūpinti ne viena ar dviem imitacijomis, o geromis dvejomis dešimtimis muselių. Tada tikimybė, kad tarp jų atsiras reikalingoji, bus dešimteriopai didesnė.

Masalo pateikimas

Lašalų imitacijomis kiršliai viliojami dvejopai: grimzliomis muselėmis - nimfomis, imituojančiomis lašalų lervas, kylančias į vandens paviršių, arba jau suaugusių vabzdžių imitacijomis. Pirmuoju atveju masalai plukdomi nugramzdinti į 10-20 cm gelmę. Nimfoms leidžiama plaukti pasroviui, retkarčiais prilaikant valą, kad masalas imtų kilti link paviršiaus, kaip tai daro lašalo lerva.

Antruoju atveju, viskas daug sudėtingiau: muselė turi plaukti vandens paviršiumi, kaip tikras lašalas, dedantis į vandenį kiaušinėlius. Jei masalas ims grimzti, kiršlys jo nestvers, nes tokia imitacija – netikroviška. Po tuoktuvių lašalai miršta, o jų kūnelius tėkmė neša pasroviui. Negyvi lašalai taip neskęsta. Anapilin iškeliavusių lašalų imitacijos vadinamos „spiner“. Kai kiršliai maitinasi kiaušinėlius dedančiais arba mirusiais vabzdžiais, juos galima suvilioti tik vadinamosiomis sausomis muselėmis. Tokias museles puošia iš gaidžio plunksnų sukomponuotas stangrus akuotas, imituojantis sparnelius.

Šiame akuote „užsikonservuoja“ oro burbuliukai, padedantys muselei laikytis vandens paviršiuje, tačiau kad masalas nepermirktų ir neimtų grimzti, muselė apipurškiama specialiu purškalu, kuriame yra besvorio silikono. Jei muselės su akuotais, imituojančios kiaušinius dedančius lašalus, ir pačios – gana plūdurios, tai  „spiner“ tipo museles, imituojančios mirusius vabzdžius ir primenančios vabzdžių aplikacijas išplėstais į šoną sparneliais, prastai laikosi vandens paviršiuje, todėl jas būtina ypač kruopščiai apdoroti masalo plūdrumą padidinančiu purškalu, nes muselės, nuplaukusios metrą ar geriausiu atveju du, ima grimzti.

Lašalų imitacijos užmetamos ypač lengvais valais, jomis meškeriojama įsibridus, kad distancija iki bulkuojančio kiršlio būtų minimali ir muselę galima būtų patupdyti žuviai tiesiai į panosę. Pavadėliai, kad negrimztų, taip pat apdorojami purškalu, tačiau, kad ir kokias inovacijas galima panaudoti lašalų meškeriojimui museline, tačiau pats geriausias būdas – taiklus metimas, kad masalo nereikėtų plukdyti iki žuvies slėptuvės kelis metrus ir jis nespėtų peršlapti ir nugrimzti.

Viktoras Armalis


Lašalų imitacijos turi dideles „apykakles“ iš stangrių gaidžio plunksnų, imituojančias vabzdžio kojas ir sparnelius ir neleidžiančias masalui grimzti