Kuoja, kuriai reikia tvirto pavadėlio

Dauguma meškeriotojų, kurie pageidauja būtent tokių žuvų, dažniausiai vyksta žuvauti į didesnių upių aukštupius, mažesnių upių vidurupius arba upelius. Logiška, kadangi kuojos traukia neršti ir pakeliui užkandžiauja. Nors veikiau gerai užvalgo, paprastai jų apetitas po neršto būna netgi menkesnis, todėl žvejai ir naudojasi proga.

Viskas kaip visada arba tautinė kuojų žūklė

Pagauti į netoli nerštaviečių arba net ir pačiose nerštavietėse susibūrusias kuojas dažniausiai bandoma plūdinėmis meškerėmis. Taip žvejoti sekasi tikrai neblogai, sakyčiau, netgi gerai, ir kuojų laimikiu būna patenkinti tiek patyrę žūklautojai, tiek visiškai „žali“ naujokai. Žinoma, pagautų žuvų kiekis skiriasi, tačiau, įvertinant meškeriotojų galimybes, nukabinusių nosį mažai tesurasi.

Tuose tuntuose yra visokiausio „kalibro“ kuojų. Žinant, jog kuojos subręsta 3–5 metų, kai pasiekia vos 12 cm dydį, jų būriuose mažylių paprastai rastume daugiausiai. Vėlgi paprasta logika – kuo ilgiau žuvis gyvena, tuo ji užauga didesnė (beje, žvynuotosios nenustoja augti visą savo gyvenimą), tačiau tuo augimo laikotarpiu jai žvejai vis pasiūlo ką nors skanaus pamautą ant kabliuko, todėl didesniųjų žuvų skaičius vis mažėja.

Yra šioks toks būdas meškerioti selektyviai, bet meškeriotojai jį pavasarį taiko retai. Manau, kad užuominą supratot – didelis masalas bus skirtas didelei žuviai. Tarkim, naktinis sliekas.

Bet neretai nutinka, kad to didelio vilioklio stambi kuoja purtosi, ji mieliau čiumpa musės arba trūklio lervas. Todėl žvejai gaudo tuo, kas kuojoms tuo metu skaniau, bet, kaip sakiau, iš dešimt ištrauktų pasitaiko vos viena kita didesnė. Aišku, taip būna ne visada, bet labai dažnai.

Yra ir kitas variantas sužvejoti stambių kuojų. Jis netgi paprastesnis – nevykti žuvauti į upelius arba mažas upes, kur susirinkę būriai ne tik kuojų, bet ir meškeriotojų, o gaudyti šias žuvis didesnių upių žemupiuose arba vidurupiuose. Apie Nevėžio ir Nemuno žemupius daug nekalbėsiu, nes tai išties legendinės stambių kuojų „gaudyklos“ ir jos žinomos visiems.

Įdomu tai, jog masalai šiose upėse skiriasi iš esmės. Nevėžio stambiosios kuojos, nepaisant, kad ankstyvas pavasaris, gali puikiai kibti ant manu kruopų tešlos, musės ar trūklio lervų, konservuotų kukurūzų. Joms kaip „užplaukia“: vieną savaitę mieliau renkasi vienus masalus, kitą – kitus, gali ir dvi savaites labiau kibti tik ant kai kurių vilioklių.

Pasitaiko, kad kažkoks sezonas būna išskirtinis ir vietinės bei atmigravusios iš Nemuno žuvys prioritetiniu masalu pasirenka irgi kurį nors iš išvardytų. Tiesa, Nevėžio žemupyje šalia stambių kuojų kimba ir smulkesnės, bet jei palygintume tai, kas nutinka kitose panašaus dydžio upėse, čia didelių kuojų yra tikrai daug.

Tačiau „pačios pačiausios“ kuojos visgi sugaunamos Nemuno žemupyje ir to žemupio intakuose. Apie tai vertėtų rašyti atskirą straipsnį, nes vietinė žūklavimo specifika ypatinga, pirmąsyk atvykusiems atrodo kažkokia „kosminė“, kas liečia įrangos, žuvų ir masalų standartus. Nemune kuojos nenusisuka ir nuo naktinių sliekų, gana nemažai jų sužvejojama ten gaudant karšius dugninėmis. Ir ne tik pavasarį, o visais metų laikais. Dar reikėtų pasakyti, jog Nemune kuojos užauga stambiausios, tai irgi natūralu – platūs bei gilūs vandenys, todėl ir ten gyvenančios žuvys nemenkos.

Nemunas – ilga upė, bet man visada keista, kad žvejai lekia net ir kuojų meškerioti būtent į jos žemupį. O vidurupis, o aukštupys (na, jei aukščiau Kauno HE Nemuno atkarpa Lietuvos teritorijoje galima vadinti aukštupiu)? Dzūkai prisižvejoja į valias didelių kuojų ir nemato reikalo trenktis į kitą Lietuvos pusę.

Tačiau tie, kurie negyvena šalia Nemuno arba jei ši upė yra už kokių dvidešimties kilometrų, vis tiek mieliau važiuoja į žemupį. Aš ir pats anksčiau taip darydavau. Tiesa, dabar kuras gerokai pabrango ir meškeriotojų išvykos retėja, tad šis straipsnis bus tik aktualesnis.

Kuojų migracija Neryje ir išskirtinės žūklavietės

Mano supratimu, didžiausios kuojos į Nerį atplaukia iš Nemuno. Jos migruoja į Neries aukštupį nerštui panašiai kaip žiobriai, bet anksčiau nei jie ir ne tokiais dideliais būriais. Yra ir Neryje stambių kuojų, bet ne tiek daug. Kodėl ne tiek daug – neatsakysiu, nes nesu ichtiologas.

Tačiau kaip žvejys konstatuoti faktą galiu – maždaug nuo gegužės iki rudens Neryje užkimba gerokai smulkesnės šios rūšies žuvys negu Nemune arba, tarkim, Nevėžyje. Teoriškai grįžtančios iš nerštaviečių stambios kuojos irgi turėtų kibti, bet kažkodėl nekimba. Gal nemoku meškerioti, jei pagaunu tik smulkesnes, bet pažįstami žvejai didelių kuojų irgi beveik nesužvejoja.

Kuomet Nerimi kyla stambios kuojos, jos masalus ryja panašiai kaip žiobriai. O tai reiškia, kad užkimba kokios dvi arba trys viena paskui kitą, po to valandą gali sėdėti ir spoksoti į dugninių viršūnėles, bet jos nesulinksės. Žvejai tokį žuvų kibimą dažnai vadina kibimu „bangomis“.

Geriausiai kovo mėnesį kuojos kimba, kuomet pučia pietų ir vakarų krypčių vėjai ir būna giedra. Jei dangus be debesų, tada saulė pašildo vis dar šaltą vandenį, o kylant vandens temperatūrai, kyla ir žuvų apetitas bet kokiame vandens telkinyje. Nesu aš ir biologas, tačiau tikrai žinau, kad žuvys šaltakraujės, todėl spėju, jog visgi didesnę įtaką geram kibimui anksti pavasarį turi ne tiek vėjo kryptis, kiek upės vandenį sušildanti saulė.

Dar labiau vanduo įšyla tose vietose, kur tuo metu būna kimbančios kuojos, nes jos sukinėjasi netoli dumblėto dugno, kur gylis yra apie 1,8–2,0 m, kartais atplaukia ir sekliau. Dumblas juodas, o juoda spalva pritraukia saulės spindulius, todėl tokiose žūklavietėse ir tampa šilčiau nei visame vandens telkinyje.

Tikslesnę kuojų žūklavietę apibūdinčiau taip: po vandeniu yra apsemtas vasarą buvęs seklus dumblynas, kuris tuo metu būna tankiai apaugęs nendrėmis, ajerais. Šalia to dumblyno išilgai upės tįsta savotiškas griovys, tai yra srovės padaryta dugno išgrauža, kur pavasarį pakilus vandeniui susidaro ir mano nurodyta gelmė. Tačiau tai ne pagrindinė upės vaga. Griovys nėra platus, nematavau, todėl tikslaus pločio nepasakysiu, gal kokie trys metrai. Virš to griovio teka lėta ir tolygi srovė. Tolygi, tai reiškia beveik be sūkurių, vandens paviršiuje nesisklaidanti.

Už to griovio dugno reljefas vėl kyla, ten jau bėga smarki srovė, dugne paprastai būna daug žvyro arba akmenų. Norint pagauti kuojų reikia užmesti masalą į griovį arba bent ant jo šlaito. Sviesti toliau masalo neapsimoka, nes kuojų ten nėra, jos dabar tik be reikalo eikvotų jėgas plaukdamos smarkiame vandens sraute.

Kas nemoka „skaityti“ upės, tokią vietą sunkiai ras, nebent yra buvęs šalia nupasakotos Neries atkarpos vasarą. Mokantys pažinti upės dugną ir gylį iš vandens paviršiaus bangavimo, srovių ir kranto reljefo nelygumų veikiausiai susigaudys, kur reikėtų užmesti meškerę, kad užkibtų migruojančios kuojos. Deja, nesu aš ir dailininkas, todėl upės paviršiaus nepiešiu, o jei kas nesuprato, kaip žodžiais apibūdinau kuojų žūklavietę, vadinasi esu ir prastas rašytojas.

Ankstesniame savo straipsnyje esu rašęs, kad ankstyvą pavasarį karšiui arba meknei veikiau siūlyčiau mažą slieką. Bet didelės kuojos labiau kimba ant didelių sliekų. Kad suprastumėte kokius sliekus turiu omenyje, pasakysiu, kad jų dydis yra kaip žūklės prekių parduotuvėse parduodamų lenkiškų „Dendrobena“ Nr. 3.

Paprastai ant kabliuko kabinu ne vieną, bet du arba net tris tokio dydžio sliekus. Jei turite didesnių – pakanka ir vieno kirmino.

Dugnine žvejoti patogiausiai

Suprantama, kad čia plūdine meškere žuvauti bus sudėtingiau. Galima, įmanoma, tačiau tėkmė stums plūdę, o kuojos nori dugne gulinčio arba bent jau virš jo ramiai plevėsuojančio masalo. Kita vertus, pravesti plūdę išilgai kranto tuo grioviu ne kiekvienas sugebės, o ir reikėtų krante išsirinkti atitinkamą poziciją.

Todėl daug nesukęs galvos imu dugninę ir metu masalą stengdamasis pataikyti į numatytą vietą. Sekasi man tai neblogai, nes upės atkarpą, kurioje žvejoju, pažįstu kaip savo kišenę.

Svarelį naudoju maždaug 30-40 g, paprastai sunkesnio nereikia, nebent bandau laimę su lengvesniu, nes užmetimo nuotolis nėra labai didelis ir tėkmė ne itin smarki. Paprastai kovo pabaigoje, kada tokia žiema, upė nuo pasroviui nešamo šlamšto išsivaliusi, todėl nereikia nuolatos permetinėti masalo. Nors kaip čia pasakius...

Būna, kad sėdi, sėdi, bet nekimba, išsitrauki dugninę, sliekai net nenučiupinėti (beje, didelis pliusas tokiu metų laiku – masalo neapkramto aukšlės), tačiau ir supuvusiomis žolėmis neapkibę. Permeti meškerę ir išsyk – kibimas. Reiškia, kad pataikei vilioklį pateikti tinkamoje vietoje, praeitą kartą jis veikiausiai gulėjo ne griovyje, o kur nors šalia jo. Nebūtinai nuo dumblyno visur yra staigus pagilėjimas, kitur dugnas leidžiasi gana nuolaidžiai, todėl gylių skirtumų ir nejunti.

Masalus stambios kuojos griebia, jei apskritai griebia, labai azartiškai, nevirpina ilgai viršūnėlės, bet lenkia juntamai. Gal, kad tokios didelės, nes sliekai kartais atsiduria giliai jų skrandžiuose. Trys stambūs sliekai ir praryti be jokių „palauk“ – turbūt supratot, kokio dydžio kuoja...

Todėl ir straipsnio pavadinimas toks. Aš kažkada, kaip įprasta ankstyvo pavasario žūklei upėse (bet ne Nemune), rišdavau 0,12–0,14 mm diametro pavadėlius. Patikėkit, tekdavo žuvį varginti, nes kitu atvejui gali valą nutraukti. Ir taip kalbu apie kuoją. Man gana keista, kad ji ne tik stambi, bet dar ir neįtikėtinai energinga.

Dabar jau rišu 0,16–0,18 mm pavadėlius. Nes kitąsyk gali ir nemenkas karšis arba meknė, šapalas tose vietose masalu susigundyti. Galiausiai, kam man žaisti su kuojomis, jei galiu jas traukti be problemų, nes storesnių valų dabar jos nesibaido. Ir tai man irgi keista.

Tiesa, kartais, kai nustoja kibusios, padeda pavadėlio pailginimas. Paprastai rišu apie 0,7 m valo atkarpą, o „pailgintas“ pavadėlis jau siekia net iki 1,5 m.

Bandžiau jaukinti. Gal ir gerai, o gal labiau tik psichologiškai teigiamai nuteikia, nes kuojos paprastai iki balandžio Neryje vangiai reaguoja į jaukus. Vėliau taip – net labai mėgsta, bet apie „vėliau“ ir straipsnį rašysiu vėliau.

Kaip ir viską pasakiau apie didelių kuojų gaudymą dugnine. Neprilupsite jų kaip Nemuno žemupyje, tačiau pagausite. Žinoma, jei tinkamą vietą rasite ir kantrybės užteks, nes jau minėjau – kimba kuojos dabar bangomis.

Romualdas Žilinskas