Kodėl kitiems kimba, o man – ne

Bet nei ryt, nei poryt vis tiek nieko nepagauna. Galbūt pagalvotų, kad informacija neteisinga ir tas masalas pernelyg sureikšmintas, tačiau kitiems juo žuvaujant kimba. Kur šuo pakastas?

Bandysiu pagvildenti tą klausimą, nors veikiausiai vargu ar aprėpsiu visus įmanomus variantus, kodėl iš tiesų geras vobleris kartais būna nieko vertas. Išsyk pasakysiu, jog masalo (straipsnis bus tik apie voblerius) kibumas neperdėtas, tačiau yra ne vienas niuansas, dėl ko jis nesuvilios žuvų arba jos kibs daug prasčiau nei tikėtasi.

Kalbėsiu labiau plačiąja prasme, t. y. apie tą paprastą spiningavimą, kada meti ir trauki, nesigilinsiu į specifinius animavimo stilius, tokius kaip tvičingavimas, stop&go ir panašiai.

Kaip įranga įtakoja voblerio darbą

Pradėkime nuo turimos įrangos. Regis, koks skirtumas, koks yra spiningo ilgis, juk jis labiau reikšmingas užmetimo nuotoliui, jautrumui arba jei reikia tvičinguoti, kitaip įmantriai pravesti voblerį. Bet dabar mes tiesiog metame masalą ir sukame ritės rankenėlę, t. y. žvejojame tuo paprastuoju būdu, kurį naudoja dauguma spiningautojų, o pradedantieji meškeriotojai – praktiškai visi.

Kuomet masalą nusviedžiame toli ir labai toli, traukiant voblerį spiningo ilgių skirtumai praktiškai išnyksta. Bet kada tenka šį masalą pravesti vidutiniu nuotoliu, nedideliu atstumu, koto ilgis bus labai svarbus faktorius. Ir taip yra todėl, kad smarkiai skirsis traukimo kampas, kuris gali įtakoti voblerio animaciją – tiek greitį, tiek panirimo gylį, kas atsilieps to masalo judesių dažniui, jo žaidimui apskritai.

Kai kurie negiliai neriantys modeliai, jei juos trauksime ilgu spiningu aukštai iškėlę kotą ar stovėdami ant upės skardžio, gali net iššokti iš vandens, ypač, kuomet žuvaujama smarkioje tėkmėje ir vilioklį tenka vesti prieš srovę. Reikia turėti omenyje ir faktą, kad tėkmė stipriausia aukščiausiuose savo sluoksniuose, o jei dar pučia „pasrovinis“ vėjas, ji tik labiau sustiprės.

Į voblerio „kaktą“ atsimušantis stiprus vandens srautas privers masalą virpėti maksimaliai pagal jo galimybes. Ir nors vilioklio liežuvėlio forma, ilgis, kūno forma, svoris savaip koreguos judesius, tačiau visumoje stipri priešpriešinė tėkmė bet kokiu atveju sutankins voblerio judesių amplitudę.

Bėda ta, jog ne visi modeliai pritaikyti tokiai didelei „apkrovai“ ir kai kurie jų, ką jau minėjau, gali iššokti iš vandens, virsti ant šono arba paprasčiausiai žais ne taip, kaip yra užprogramuoti gamintojų.

Jokiu būdu nereikia galvoti, kad ilgas spiningas prastesnis nei trumpas, nes tokiu atveju ilgų kotų gamintojai nė nesiūlytų. Primenu, kad aš dabar kalbu tik apie voblerio animaciją.

Tarp masalo ir spiningo viršūnės juk yra valas, o giją, kaip ir patį masalą, irgi veikia upės tėkmė. Kada voblerį metame skersai srauto, dalis valo gula ant vandens, jei pučia smarkus šoninis vėjas – gijos ant paviršiaus nukrenta dar daugiau, ją papildomai tempia srovė ir vėlgi vobleris būna priverstas dirbti maksimaliu režimu iki valas išsitiesina.

Tokiu atveju ilgas kotas gali būti patogesnis, nes mažiau valo būna vandenyje. Beje, žuvaujant ežere tai irgi aktualu, nors tėkmės čia ir nėra.

Kadangi užsiminiau apie valą, reikėtų pasakyti, kad jo diametras, plūdrumas, netgi svoris veiks voblerio darbą. Faktas, jog storesnis valas bus sunkesnis, tačiau skirtingų gamintojų, net skirtingų serijų gijos gali skirtis savo mase, čia daug ką lemia gamybos technologijos, gijos specifinė paskirtis ir panašūs niuansai.

Nekartosiu, ką jau sakiau apie žūklę upėje, srovę, vėją, nes valo diametras, plūdrumas, masė su šiais pašaliniais veiksniais susiję. Tačiau ir įvairūs individualūs gijos parametrai masalo žaidimą įtakos papildomai.

Pavyzdžiui, sąlyginai stora sunki skęstanti gija privers nedidelį voblerį judėti giliau nei maksimalus jo panirimo gylis, o plūdri ir stora – kels į aukštesnius vandens sluoksnius, kai kurie maži plaukiantys modeliai su tokia gija negalės panirti, jie apskritai nežais. Arba, tarkim, naudojant labai ploną valą, kai kuriuos voblerius galima panardinti giliau nei užrašyta ant masalo pakuotės.

Ne ką mažiau masalo žaidimui reikšminga ir ritė. Visų pirma – ritės valo susukimo greitis. Jei perdavimų santykis yra didelis, nereikia nė aiškinti, kad net ir lėčiau sukant ritės rankenėlę vobleris bus traukiamas greičiau nei naudojant ritę su mažesniu perdavimo greičiu.

Tas pats nutiks naudojant nevienodo dydžio to paties modelio rites – ant didesnių būgnelių giją užvyniosite greičiau, reiškia, masalas taip pat judės sparčiau. Nepasakiau nieko naujo, bet straipsnyje šiuos faktorius paminėti būtina.

Net įpročiai gali pakišti koją

Jei atkreipėte dėmesį, ilgainiui spiningautojai įgyja tarsi savitą spiningo laikymo stilių. Vieni žvejai laiko kotą stačią tarsi vėliavą, kiti jį rankose turi palenkę priešais save, treti mėgsta laikyti taip, kad meškerykočio viršūnėlė būtų šone (dešiniarankiams – dešinėje, o kairiarankiams – kairėje).

Visa tai susiję su jau minėtu spiningo ilgiu, o tiksliau – kampu, kuomet valas nuo koto viršūnės tįsta iki masalo. Dabar įsivaizduokite, kad vienas meškeriotojas žuvauja ilgu spiningu, stovi ant aukšto kranto ir laiko kotą aukštai iškėlęs, o kitas žvejys įsibridęs gaudo trumpu spiningu ir vynioja valą kotą nuleidęs prie pat vandens...

Kam visa tai pasakoju? Nes spiningo padėtis galiausiai įtakos masalo animaciją. Kaip ir įprotis greičiau arba lėčiau sukti ritę. Ir tai ne nesąmonė, o faktas, atkreipkite dėmesį į žvejojančius kolegas.

Kaip išsivysto tokie įpročiai, galiu tik spėlioti, bet aš pats save kartais „nutveriu“ laikant spiningą ne taip, kaip reikia tuo metu, o kaip esu įpratęs, ritę sukant pernelyg greitai. Ir tokie dalykai yra blogai, kadangi visada reikia orientuotis pagal situaciją.

Aišku, gana sunku išsyk teisingai žvejoti nauju įrankiu, kai, vėlgi kalbu apie save, man labiau patinka ilgesni, kone trimetriniai kotai, jais dažniausiai žuvauju, o, tarkim, tik vakar įsigijau vos 2,10 m ilgio spiningą...

Nežinau prie ko priskirti faktą – prie įpročių ar savotiško apsidraudimo, kai vieni spiningautojai naudoja storesnius, o kiti – plonesnius valus. Turiu omenyje gijos diametrą „proto ribose“, kuomet valo storis yra ties žemiausia arba aukščiausia galimybių riba žvejojant vienais ar kitais masalais atitinkamas žuvis. Tą patį galima pasakyti ir apie pavadėlius. O juk pavadėliai netgi labai smarkiai gali veikti masalo darbą.

Pavyzdžiui, gaudom šapalus lengvais plaukiančiais 3 cm dydžio vobleriais, bet yra tikimybė, jog užkibs ir lydeka. Kai kurie spiningautojai riš 0,40 mm storio fluorokarboninį pasaitėlį ir žuvaus be baimės, kad aštriadantės plėšrūnės nukąs masalą. Storam pavadėliui reikia ir stambesnio suktuko, didesnio karabino, juolab plonavielį segtuką stambi lydeka gali ir „ištiesinti“. Vobleris veikiausiai dirbs (ar tik judės gale pavadžio?), tad viskas lyg ir tvarkoje.

Kiti žvejai riš 0,25 mm ar dar plonesnį fluorokarboninį pavadėlį su mažesniu suktuku, smulkesniu ir lengvesniu karabinu, nors gana smarkiai rizikuos, jei voblerį sugriebs stambus lydys. Įdomiausia, kad pastariesiems būtent taip dažniau ir nutiks...

Štai šioje vietoje pradedu reziumuoti lig šiol išsakytas mintis. Esmė tame, kad antrųjų spiningautojų masalas žais taip, kaip privalo žaisti, jo animacija bus optimali ir patiks ne tik specialiai gaudomiems šapalams, tačiau ir atsitiktinėms grobuonėms. Storas, standus pavadėlis varžys nedidelio voblerio judesius, didelis, sunkus suktukas irgi nepridės masalo judesiams pliusų, o storavielis masyvus karabinas gali visiškai išbalansuoti mažo ir lengvo vilioklio darbą.

Jei įdėmiai skaitėte straipsnį, visi suminėti įrangos niuansai turės įtakos bet kokio voblerio žaidimui, dabar jau nesvarbu bus jis crank ar minnow tipo, didelis ar mažas, skęstantis ar plaukiantis, giliai ar sekliai neriantis. Aišku, kiekvieną modelį kažkuris tų faktorių veiks daugiau arba mažiau, tačiau be jokios abejonės meškeriotojų rezultatai priklausys nuo tokių, regis, „smulkmenų“, todėl nereikia stebėtis, kad vienam spiningautojui kibus vobleris gali būti visiškai nekibus, tačiau kitas žvejys juo žuvaus labai sėkmingai.

Kita vertus, vobleriai yra labai specifiniai viliokliai tuo atžvilgiu, kad kai kurie šiuolaikiniai modeliai reikalauja itin delikataus pravedimo, kuomet paisoma visos eilės tam tikrų taisyklių. Tarkim, reikia traukti tik lėtai ir su pauzėmis, žvejoti tik ne storesniu nei kažkokio diametro valu, geriausios masalo animavimo savybės pasireiškia tik traukiant prieš vidutinio greičio tėkmę ir panašiai.

Tokiais masalais paprastai sėkmingai žuvauja labiau patyrę spiningautojai, kurie ne tik turi skirtingą įrangą skirtingoms voblerių grupėms, tačiau ir puikiai įvaldę spiningavimo techniką bet kokiomis aplinkybėmis ir geba greitai orientuotis kiekvienoje situacijoje.

Be abejo, rastume ir tokių modelių, kurie mažiau „jautrūs“ panašiems dalykams, įdomiausiai, kad jie gana dažnai tampa tais vadinamaisiais „topais“, jei, suprantama, išties yra pakankamai kibūs. Beje, tokie vobleriai gana dažnai gerai užsirekomenduoja ne tik mūsų vandenyse. Jei šie masalai kažkam visiškai nevilioja žuvų, tuomet reiškia, kad žvejys...

Manau, jam reikėtų dar ir dar sykį perskaityti šitą straipsnį ir pasidaryti atitinkamas išvadas.

Romualdas Žilinskas