Karšiai tyžtant ledui
Prognozės yra nedėkingas dalykas. Nekalbu apie variantą, kada žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, čia aš apie ką kitą – juk straipsnis žūklės tematika. Turiu omenyje oro prognozes, kas tiesiogiai susiję su žuvų kibimu, o esant poledinės žiemos sezonui – dar ir su ledo danga. Galbūt tas ledas po poros savaičių visiškai ištirps, o gal dar iki balandžio vidurio eketes gręšim. Nespėliosiu. Bet galiausiai taip nutiks, o šis straipsnis niekur neprapuls...
Tirpstantis ledas, sniegas, tekantys po ledu upeliai pavasariop, o dažnai jau ir antroje žiemos pusėje į vandenį atneša daugiau deguonies bei šilumos. Žuvys jaučia artėjančią sezonų kaitą ir kasdien tampa vis aktyvesnės. Smagu šviečiant saulutei ant ledo pasėdėti, juolab, dabar ir kibimu skųstis negalima.
Artėjančio pavasario nuojautos
Vienintelis dalykas, kuris gadina tokią puikią žūklę, yra kaskart vis plonėjantis ledas ir platėjančios properšos. Ryte galbūt buvo galima drąsiai iki vandens telkinio vidurio nueiti, bet įsijautus į rezultatyvią žvejybą, vakarop, žiūrėk, jau ir grįžti į krantą baisoka – ledas linksta, ten, kur buvo prieš pusdienį eita, jau vien vanduo telkšo. Ne kartą buvau papuolęs į tokius spąstus, teko ir sušlapti. Tad atsargiai.
Gal ir iš tiesų ankstoka būtų rašyti straipsnius apie tirpstantį ledą, nes vasarį pas mus jis būna storiausias. Tiksliau – būdavo, nes dabartinis klimato disbalansas daro savas korektyvas ir patys matote, kaip vandens telkiniai šią žiemą ledo šarvais traukėsi, čia jau nė komentarų nereikia.
Didžiausias kontrastas tarp gilaus viduržiemio ir paskutinio ledo, mano nuomone, juntamas gaudant „baltas“ žuvis. Ešeriai irgi pavasariop atkunta, bet ne taip smarkiai, kaip kuojos, raudės, plakiai, karšiai. Jei nuo gruodžio vidurio iki vasario šių žuvų rasdavome tik tam tikrose telkinio vietose, kurių, beje, buvo ne itin daug, dažniausiai tenkinomės keliomis pagautomis kuojytėmis ir, jei labai pasisekė, porele karšiukų, tai dabar toks laimikis mums pasirodys labai jau skurdus. Aš, suprantama, kalbu labiausiai apie kai kuriuos arba net daugumą mūsų ežerų esant tipinei žiemai, kadangi, tarkim, žuvaujantys Kauno mariose šį poledinės žūklės sezoną laimikiais tikrai nesiskundė.
Jau nuo vasario vidurio surasti vandens telkinyje kuojas, plakius darosi vis lengviau, nes jie kimba praktiškai visoje priekrantės zonoje. Aišku, reikėtų žiūrėti, koks čia gylis, nes jei vyrauja seklumos, kur gelmė neviršija 1,5 m, jos nutįsusios labai toli į ežerą arba tvenkinį, tokiuose plotuose irgi ne visur šių žvynuotųjų aptiksi.
Tačiau kada telkinio dugnas nebūna lygus arba palaipsniui menkai gilėjantis, sekli priekrantė nėra labai trumpa, tuomet daug negalvojant galima gręžti eketes ties statesniu dugno nuolydžiu. Ties tuo povandeniniu skardžiu maždaug 2–3 m gylyje beveik visada yra tikimybė surasti būrelį žuvų.
Karšiai elgiasi kitaip
Kitaip nei kitos žiemą kimbančios mūsų vandenų karpinės žuvys, karšiai netgi pavasarėjant neišplaukia maitintis į priekrantės zoną. Be abejonės, gali būti ir išimčių, taip pat vandens telkinys telkiniui nelygus, tačiau tipiniuose karšiniuose ežeruose arba tvenkiniuose, kuriuos yra pamėgusios šios žuvys, karšiai linkę laikytis kur kas gilesnėse vietose. Tačiau pavasario alsavimas paveikia ir juos.
Palyginimui galėčiau pasakyti, jog ten, kur sausį karšius gaudėte 7–8 m gelmėje, dabar juos veikiausiai rasite 5–6 m gylyje. Tai gali būti ir tas pats plotas, tiksliau, plačiašoniai maitinsis netoli tų pačių duobių, tik ant aukštesnių jų šlaitų. Itin dėkingos vietos – platesnės šlaito pakopos, kur yra dumblo sluoksnelis. Tiesą sakant, ta tema jau buvo ne vienas straipsnis, tad nesikartosiu apie karšių migracijas paros metu, nes dabar akcentuoju kitą faktą – šios žuvys tirpstant ledui kibs sekliau nei tai buvo viduržiemyje.
Seklesniuose vandens telkiniuose karšiai jau vasario antroje pusėje gali kibti ir 3–4 m gylyje, nors viduržiemį ir čia jie stengėsi nepakilti aukščiau 5 metrų. Beje, šiuo metų laiku ypač praverčia echolotas, nes karšiai ne tik sekliau plauko, bet ir trumpiau užsibūna vienoje vietoje. Jei anksčiau, netgi žinant, kur jie yra tekdavo vargti, deja, neretai tuščiai, kol prisiviliodavai laimikį, tai dabar dažniau tenka ieškoti žuvų gręžiant eketes. Noriu pasakyti, kad viduržiemyje beveik tiksliai nutuokei, kur šios žuvys tupi, bet jos pasyviai reaguodavo į masalus, dabar yra priešingai – pagrindinis uždavinys bus karšius rasti, o pagauti seksis lengviau.
Tačiau karšiai – ne ešeriai ir lakstyti paskui juos su grąžtu ar peikena rankoje labai toli nereikia. Bet surasti bent jau migracinius šių žuvų kelius – teks. Kažkuriuo metu įvyko savotiškas „persilaužimas“, kuomet karšiai suaktyvėjo ir pakeitė viduržiemiui įprastas maitinimosi vietas. Dabar jų laikysis iki ištirps ledas. Tai veikiausiai priklauso nuo maisto rūšies ir kiekio tose vietose.
Tad kartą aptikus, kur karšiai kimba, verta įsidėmėti šį plotą ir kitąsyk vėl bandyti laimę čia arba bent jau kur nors netoliese panašiame gylyje. Tada nebūtina ir vaikščioti ledu tikrinant echolotu kiekvieną eketę, karšiai anksčiau ar vėliau atplauks, o kiek jie čia išbus, daug priklausys ir nuo paties meškeriotojo.
Jei jau patys gaminsitės jauką...
Tikriausiai supratote, kad turiu galvoje karšių jaukinimą. Dabar tai labai svarbus faktorius, nes viduržiemį net ir šios įprastai mėgstančios jauką žuvys ne visuomet reaguodavo į prievilą. Tačiau jauką taip pat reikėtų paruošti protingai, nes dar neatėjo laikas juos šerti kruopų saujomis. Prievilas turėtų būti smulkios struktūros, be jokio papildomo stipresnio kvapo.
Kai kurie meškeriotojai netgi dabar nepasitiki tikrai kokybiškais ir daug sezonų patikrintais firminiais jaukais, kurių kainos tikrai „nesikandžioja“, o paruošti juos labai paprasta. Nors ir aš esu „seno kirpimo“ žvejys, bet jau seniai supratau, kad žūklės prekių parduotuvėje įsigytas prievilas sutaupo daug laiko ir (nustebote?) pinigų. Žinoma, kas kokius jaukus ruošia ir kokius perka. Kiti galbūt nori „žybtelėti“ kulinariniais sugebėjimais arba tiesiog paeksperimentuoti. Tada jau kitas reikalas. Tokiu atveju galėčiau pasiūlyti karšių jaukinimui prievilą, kurį pats kadaise naudodavau.
Šis jaukas tikrai paprastas, nes tai maltų džiūvėsių ir saulėgrąžų mišinys. Ir vieną ir kitą sudedamąją dalį galite nusipirkti prekybos centruose arba žūklės prekių parduotuvėse. Geriau jau pastarosiose, nes prekybos centruose įsigytas saulėgrąžas teks susimalti patiems (tinka kavos malimo mašinėlė).
Džiūvėsius ir maltas saulėgrąžas arba jų išspaudas derėtų maišyti santykiu atitinkamai 3:1. Jei karšius meškeriosite dideliame gylyje arba srovėje, netgi jau minėtose Kauno mariose, kur tėkmė tikrai kartais nemenka, patarčiau į prievilą įberti ir maždaug porą rieškučių smulkaus smėlio. Tai pasunkins jauką ir leis jam greičiau pasiekti dugną.
Geriausiai prievilą siūlyti žuvims su specialiomis jaukinimui po ledu skirtomis šėryklėlėmis, bet kažkodėl kai kurie mūsų žvejai patys niekaip neįpranta jomis naudotis. Tikrai ne karvę kainuoja tokia įranga ir žvejyboje labai patogi, reikalinga. Na, bet čia kiekvienam pagal poreikius...
Ten, kur yra srovė, tai ypač aktualu, nes neretai tekdavo jauką berti į vieną eketę, o žvejoti už kokių 3–5 m išgręžtoje kitoje eketėje. Negana to, kad tėkmė nugrimzdusį prievilą skalauja ir neša tolyn jauko daleles, bet dar ir skęsdamas jaukas nuplukdomas kelis metrus pasroviui. Tad kitąsyk smėlis praverčia netgi tada, kai žuvis bandysite jaukinti naudodami šėryklėles.
Tiesa, dar nepaminėjau uodo trūklio lervų, kurios bent dvigubai pagerina prievilo kokybę. Jei jau labai taupote pinigus, įmaišykite į jauką jų nors simboliškai – vieną porciją į 300 g sauso jauko. Toji „porcija“ yra degtukų dėžutės dydžio, na, bent pas mus tokie žvejų matai. Netgi toks kiekis lervų labiau trauks karšius.
Beje, visai pavasariop, jei gaudysite nuo ledo, galite pagardinti jauką kapotais sliekais. Jie bus vietoje uodo trūklio lervų. Arba kartu su jomis – blogiau nebus. Deja, visi tie gyvūninės kilmės priedai labai traukia pūgžlius. O kur karšiai, kaip žinote, ten ir šie rajūnai. Po dešimto ištraukto pūgžlio galbūt užkibs ir karšis...
Reikėtų laikytis ir kai kurių jaukinimo taisyklių, nes neretai įsijautę į kibimą meškeriotojai pamiršta papildomai pajaukinti žuvis arba supila pernelyg daug prievilo. Karšiai mėgsta gausų jaukinimą, tačiau derėtų atsižvelgti į metų laiką – dabar juk ne vasara ir žuvys greitai pasisotins. Pirmuoju atveju irgi ne kas – po kurio laiko karšiai viską suės ir nuplauks tolyn ieškodami dar ko nors užkąsti.
Todėl pradžioje derėtų į eketę nuleisti 2–3 standartines šėryklėles su jauku arba 2–3 didesnius rutulius. Vėliau, jei karšiai aptiko prievilą ir ėmė kibti, maždaug kartą į valandą vis papildomai į eketę įmesti 1–2 mandarino dydžio rutuliukus. To pilnai pakaks.
Kokia bebūtų kibi bemasalinė avižėlė, tačiau karšių, o ypač didesnių, gaudymas našesnis ant kabliuko veriant uodo trūklio lervas. Beje, pavasariop aš netgi bandyčiau siūlyti slieką. Smulkų sliekelį arba jo gabaliuką – tokiu masalu dar didesnė tikimybė pagauti stambiausią tos dienos laimikį.
Jaukinimo taktika
Susiorientuoti nežinomame vandens telkinyje neturint echoloto yra sudėtinga. Neprasta nuoroda bus ten žuvaujantys meškeriotojai, kurių susibūrimai rodo, kad tas plotas yra išskirtinis. Arba eketės – juk veikiausiai ne iš „lemputės“ kažkas skylių atskiruose ežero arba tvenkinio dalyse prigręžiojo daug, o kitur jų visai nėra. O jei dar šalimais priberta jauko – beveik šimtas procentų, kad čia gaudė karšius. Nebent tuose jums nežinomuose vandenyse žuvavo irgi toksai pats atklydėlis kaip ir jūs pats.
Nors kitąsyk net echolotas nepadeda, kadangi sudėtinga suvokti kokias žuvis jis rodo – stambias kuojas ar puskaršius. Kita vertus, karšiai tokiu metų laiku judresni, tad gali būti, jog ir tų smulkesnių žuvų būrys yra geras ženklas – didesnės atplauks vėliau, kai pajaukinsite ir patogiai įsitaisysite šalia ekečių.
Norint užtikrintai prisivilioti karšius, ties menamais šių žuvų plotais tenka gręžti iki dešimties skylių ir į jas visas berti jauko. Tai užtrunka, tad darbą vertėtų pradėti vos švintant.
Eketes reikėtų gręžti maždaug 45 laipsnių kampu telkinio vidurio link. Jos išsidėstys įvairiame gylyje ir maždaug po valandos, kol baigsite jaukinti paskutiniosiose, jau galima pradėti gerokai „susiaurintą“ karšių paiešką.
Pirmiausiai patikrinkite tas eketes, kurios yra sekliausiai ir palaipsniui artėkite prie gylio. Daugiau nei 15 min. ties viena skyle užgaišti neverta, nes kitaip ir dienos neužteks. Jei praėjote visas ir kibimo nesulaukėte, ką gi, ieškokite naujų plotų arba vėl pradėkite nuo pradžios. Pirmuoju atveju jauko reikės nepalyginamai daugiau, bet norint aptikti karšines maitimvietes, ne ką veiksi. Tai jau vėliau, kada žuvys bus surastos, bus galima apsiriboti keliomis eketėmis. Turiu galvoje, kad kitą dieną, po kelių dienų ir t. t.
Jau sakiau, bet pasikartosiu, kad bent vienas, tegul ir nedidelis pagautas karšis yra signalas, kad viską darote teisingai ir ten arba visai šalia veikiausiai bus ir daugiau šios rūšies žuvų. Įmanomas atvejis, jog tądien karšiai prastai kimba dėl kokių nors priežasčių, todėl daugiau nesumeškeriojote. Karšiai po vieną neplaukioja nepaisant savo gabaritų, todėl tikėkitės, kad jei ne šiandien, tai rytoj jūsų pastangos nenueis veltui.
Romualdas Žilinskas
