Karosus kaunietiškai
Žvejodamas karosus mažuose tvenkiniuose arba ežeriukuose, kuomet šias žuvis tenka vilioti iki 2,5 m gylio, renkuosi match tipo meškerę ir darausi sistemėlę, kuri yra labai paprasta. Galima bandyti ir kitokias, tačiau joms teks ant valo tvirtinti daugiau svarelių, kurie kabinsis už augalų, dumblių, žodžiu, reikia paprastos, bet pakankamai jaurios. Kadangi esu kaunietis (o mes įpratę meškerioti upėse) žūklauju, jei įmanoma, su paprasta plūde. Jei ne, tada... Skaitykite toliau ir bus viskas aišku.
Sistemėlę karosams siūlyčiau tokią: žemiau 1,5–2,5 g plūdės ant pagrindinio valo tvirtinama smulki slyvutė, po šiuo svareliu prie pat suktuko, kuris jungia pagrindinį valą su pavadėliu, ant gijos užspaudžiamas maždaug 0,3 g švino šratelis. Jis atlieka savotišką inkaro vaidmenį, nes gylis nureguliuojamas taip, kad šratelis liestų dugną.
Vėjuotą dieną, kada vėjas pučia iš šono, toks meškeriojimas yra ne itin patogus, nes lanku riečiamas valas guldo ir gramzdina plūdę. Tenka ieškoti kitos vietos, juolab, kad, karosai mieliau būriuosis priešvėjinėje kranto pusėje (beje, tada patogu gaudant iš valties masalą mesti į kranto pusę). Nors kitąsyk to negalima padaryti dėl elementarios priežasties – čia esame pripylę jauko, o vėjas pasikeitė jau bežūklaujant. Galima bandyti keisti plūdę – aš paprastai tokiomis sąlygomis imu specialias plūdes skirtas gaudyti vėjuotą dieną (jos būna su savotišku ištęstos aštuoniukės korpusu ir labai ilga antenėle) arba bandau tokias, kurios tvirtinasi prie valo ne dviejuose, o viename taške, t. y. slankiojančias.
Slankiojanti plūdė (waggler tipo ar panaši), jei žvejoji tarp žolių, bus visada geriau, kadangi ji turi tik vieną tvirtinimo tašką ir mažiau strigs augalijoje, kuomet teks traukti stambesnę žuvį arba paprasčiausiai permetinėti masalą. Kitas slankiojančios plūdės privalumas – ji taikliau užsimeta, ypač, kada yra lengva sistemėlė, nes metant nuslenka valu iki svarelių ir visa sistemėlės masė susikoncentruoja mažesnėje valo atkarpoje. Taip pat slankiojančią plūdę galima geriau vienoje vietoje išlaikyti vėjuotą dieną, kadangi valas neguls ant vandens, jį galima panardinti, juolab, jei naudoji specialų skęstantį monofilamentinį.
Naudoti sunkesnių plūdžių nerekomenduočiau, nes karosai neigiamai reaguoja į labiau apkrautą švinu sistemėlę – jiems reikalinga subtilus subalansavimas. Įdomiausia, kad smulkūs karosiukai į didesnio plūdrumo plūdes reaguoja ne taip opiai, tačiau mes juk gaudome stambiuosius...
Pagrindinį valą naudoju 0,15–0,16 mm, pavadėlį – 0,13–0,14 mm storio. Galima gaudyti ir su plonesne gija, tačiau pasitaiko kilograminių karosų, o su jais jau tenka pavargti.
Meškeriodami karosus be jaukinimo neapsieisime. Prievilas, kurį naudoju – neįmantrus, jį pasigaminti lengvai gali bet kuris žvejys, bet jis tiks pavasariui arba rudeniui, kada vanduo vėsus ir kvapai jame labiau juntami.
Imu lygiomis dalimis maltus džiūvėsėlius ir smulkų bekvapį ar beveik bekvapį bazinį jauką (beje, tam labai tinka žieminis prievilas) ir dar įmaišau apie 10 proc. visam jauko turiniui avižinių dribsnių. Tiesa, kai kuriuose tvenkiniuose dribsniai netinka, nes jie šviesūs ir gali paprasčiausiai išbaidyti karosus, tad tenka eksperimentuoti. Šiaip jau įmirkę dribsniai geri tuo, kad neprasmenga dugno nuosėdose ir, jei stambūs karosai jų nesibaido, turi labai teigiamą poveikį jaukinimui. Jokių gyvūninės kilmės priedų į jauką nededu, nes pastarieji tik pritraukia kuojytes, raudes, ešeriukus ar kitą tvenkinio smulkmę.
Vasarą situacija keičiasi. Dabar jau vietoje bekvapio bazinio jauko perku specializuotą, o kokį – priklauso nuo dugno struktūros. Jei tvenkinys nelabai uždumblėjęs, būna ir smėlio ruoželių, žodžiu, dugnas šviesesnis, tarkim, kur nors nendrynuose, ties pagilėjimų šlaitais, prievilą pasirenku rudos spalvos, netgi įmaišau (jau minėtu santykiu) ne paprastų, o specializuotų, padažytų džiūvėsėlių. Pavyzdžiui, derinys Boland Pop Tech Caras ir džiūvėsėliai Boland. Tada į tą išmaišytą, bet dar nesuvilgytą prievilą pilu irgi apie 10 proc. dribsnių. Vėliau jau pripilu iki trečdalio bendros jauko masės šutintų perlinių kruopų, kviečių, kartais kukurūzų, kitąsyk darau visų jų „miksą“, čia jau priklauso nuo kiekvieno vandens telkinio individualiai ir ką žadu nerti ant kabliuko.
Kada tvenkinys labai tamsaus dugno, uždumblėjęs, žvejoju kur nors arti arba tarp žolių, mažesniame gylyje, naudoju tamsesni jauką, džiūvėsėlius irgi tamsesnės spalvos (duonos) arba šviesius, bet tada pilu jų mažiau, o ne perpus. Nereikia man kažkokių įmantrybių, pakanka žalsvo Salmo karosams skirto pigaus prievilo. Žinoma, kaip ir prieš tai rašiau, dar įmaišau trečdalį stambių sudedamųjų dalių, vėlgi, atsižvelgdamas kokiu masalu žvejosiu. Kažkaip su kvapais nelinkęs eksperimentuoti žuvaujant karosus, nes mažuose tvenkiniuose galima labai smarkiai prašauti pro šalį. Mažiukai karosiukai kibs, o didelių nesulauksi.
Šaltesniame vandenyje žvejoju dažniausiai sliekais. Visgi tai nėra vienintelis „patentuotas“ masalas, nes karosai gali kibti ir ant kukurūzų grūdų, kruopų, musės lervų, o kada būna labai vangūs – geriausiai ryja uodo trūklio lervas. Dar geriau – vieną stambią ant mažo kabliuko užmautą lervutę. Kai kuriuose tvenkiniuose pasitaiko, kad didžiausi karosai užkimba siūlant jiems apsiuvas, tad pravartu turėti ir tokio masalo.
Vasarą masalų asortimentas kinta, dabar jau dažniau siūlau augalinius masalus, tačiau, kiek pastebėjau, sumuštinis iš, tarkim, perlinės kruopos ir musės lervos dažniau būna geresnis viliojant stambius karosus, nei tie masalai atskirai. Sliekas ir lieka slieku, kartais tik jis ir gelbsti nevaisingoje žūklėje net ir per pačius karščius.
Pradžioje žūklės į numatytą vietą supilu apie 50–70 proc. viso jauko kiekio, o likusį sunaudoju meškeriodamas. Gerai nežinant tvenkinio patarčiau jaukinti iš karto dviejose vietose, kurios yra netoli viena šalia kitos (tokiu atstumu, kad nereikėtų vaikščioti ar plaukioti su valtimi), bet pasirinkite skirtingus gylius. Netgi žinomame vandens telkinyje ši taktika praverčia, nes gali būti, jog dėl meteorologinių sąlygų ar kitokių veiksnių žuvys bus pasitraukusios giliau, o galbūt maitinsis seklesniuose plotuose. Kartais pasitaiko, jog kibę vienoje vietoje iš ryto, vėliau karosai pasitraukia į kitą jauko pripiltą plotą.
Jei yra galimybė ilgesnį laiką jaukinti tame pačiame tvenkinyje, galima naudoti dar pigesnį prievilą (nors žūklės metu vis tiek masinu karosus jau aprašytais). Tai tiesiog lygiomis dalimis sumaišyta duona (geriau plikyta) ir batonas, visa ta masė išmirkoma, išmaišoma, nusunkiama ir formuojami rutuliai, kurie būna labai lipnūs ir juos galima toli nusviesti. Nesibaiminkite – po kurio laiko tie rutuliai vis tiek iširs, na, nebent juos pernelyg smarkiai „supresavote“. Bet tokiu prievilu žūklės metu jaukinti yra gana rizikinga, ypač kada žuvis neaktyvi, nes ji mažai ėda ir greitai pasisotins. Apskritai karosai gana greitai prisikemša skilvius, tik mažesnieji apsisuka ir vėl grįžta į jaukimvietę.
Begaudant tvenkinyje karosus, o ypač kai juos imu jaukinti kelias dienas iš eilės ir dar naudoju duoną su batonu, beveik visada prisišaukiu ir karpių. Žinoma, jei tik jų tame tvenkinyje yra. Kada užkimba iki 1,5 kg dydžio karpiukas, susitvarkyti su juo dar įmanoma, bet kada didesnis – jau nepadeda ir didelė valo atsarga. Bet už tai kiek emocijų!
Romualdas Žilinskas
