Karosų meškeriojimas naudojant waggler plūdę
Vasario pradžioje sparčiai kylanti oro temperatūra ir tirpstantis ledas ežeruose ir tvenkiniuose atveria arba tuoj atvers meškeriotojams plačius atviro vandens horizontus. Tačiau vanduo dar labai šaltas, nes šiuo metų laiku yra kalendorinė žiema, todėl žuvys neskuba palikti gelmės ir artėti prie krantų.
Žinoma, kalendorius čia ne prie ko, visgi naktimis vis pašalena. Kita vertus, telkiniai taip greitai neįšyla, nors žvynuotosios jau jaučia pavasario dvelksmą ir darosi kasdien aktyvesnės. Susiklosto paradoksali situacija: žuvys gal ir gerai kibtų, tačiau be valties jas pasiekti sunku.
Nors gal ir ne, kadangi naudojant dugninę arba tolimojo užmetimo meškerę su waggler plūde mes galime tikėtinam laimikiui pasiūlyti masalą ir nuo kranto. Šįsyk pasirinksiu pastarąją įrangą, nes apie ją rašau gerokai rečiau.
Iš karto pasakysiu, kad rašinys nebus orientuotas į konkretų metų laiką, bet viskas, kas išdėstyta, puikiausiai tinka žuvaujant net ir dabar.
Mano „taikinys“ bus karosas, kuris galbūt ir nėra toji žvynuotoji, kuri pavasarį atkunta greičiausiai. Sakau „galbūt“, kadangi kai kuriuose vandens telkiniuose šitas žuvis žūklautojai gaudo netgi iš po ledo, tačiau kitur jų kibimo tenka laukti iki pavasario vidurio.
Dar viena pastaba – kiek daugiau pašilus vandeniui karosai dažniausiai plaukia į seklesnius vandenis, kuriuose temperatūra būna keliais laipsniais didesnė už bendrą ežero ar tvenkinio temperatūrą, todėl kalbėti apie dideles gelmes ir labai tolimą masalo užmetimą gal ir nevertėtų. Visgi rastume ir išimčių, kita vertus, toli ne visada reiškia giliai.
Galiausiai juk waggler nebūtinai gali slankioti valu (apie tai dar rašysiu) ir nebūtinai su tokia plūde žūklaujama tik užmetant masalą toli ir panardinant jį giliai. Tuo ši plūdė skiriasi nuo įprastinės – yra gerokai universalesnė.
Kodėl reikia taip, bet ne kitaip
Jau prieš daug metų išmokau meškerioti waggler tipo plūdėmis, dabar nebent būsiu ką nors primiršęs, nes pastaruoju metu vis rečiau žuvauju stovinčiuose vandenyse. O ir slankiojančias plūdes, atvirai pasakius, ne itin mėgstu, jei tik yra galimybė, jas keičiu į tvirtinamas stacionariai, bet tai jau mano kaprizai. Todėl, jei ką ir paporinsiu ne taip, visada atsiras mane pataisančių skaitytojų.
Kaip bebūtų, tačiau apie waggler plūdes turiu tik pačią geriausią nuomonę, nes palyginti su įprastinėmis, teisingai subalansuotos jos yra gerokai jautresnės ir mažiau veikiamos vėjo ar stovinčiuose vandens telkiniuose esančių srovių. Bet grįžkime dar trumpam prie būsimo laimikio.
Karosai yra labai išplitusios žuvys, tad visai nekeista, jog daugelis meškeriotojų juos dažnai ir žvejoja. Bet stambesniu laimikiu pasigirti gali tik nedaugelis, nes šios žuvys irgi turi savų kaprizų, ypač didžiosios. Taip pat reikia pažymėti, kad karosai dažniausiai gyvena minkšto dugno ežeruose arba tvenkiniuose, todėl žūklės sėkmę gana smarkiai įtakoja teisingai pasirinkta sistemėlė.
Suprantama, kad bet kokiame ežere arba tvenkinyje reikia mokėti tinkamai subalansuoti įrankius, tačiau karosai mėgsta kibti apatiniuose vandens sluoksniuose, dažnai ryja dugne gulintį masalą, o jis juk gali prasmegti minkštose dugno nuosėdose. Dėl šios priežasties žvejai gali tuščiai prasėdėti visą dieną net nesuprasdami, kad žūklavietė pilna žuvų, kurios nekimba tik todėl, kad neranda masalo.
Kitas labai būdingas karosui bruožas yra jo atsargus kibimas. Net ir stambi šios rūšies žuvis gali ilgai čiulpti masalą, jį sugriebti lūpomis ir išspjauti, taip gadindama nervus meškeriotojui, nes žvejys niekaip neranda tinkamos progos pakirsti laimikį. Kada masalas guli dugne, toks atsargus kibimas kartais net visiškai nejuntamas ir žvejys pamato, kad čia būta žuvų tik tada, kai išsitraukia tuščią kabliuką, nes vilioklis jau seniai nučiulptas...
Norint teisingai sureguliuoti sistemėlę karosų gaudymui nuo dugno, reikia atsižvelgti į du pagrindinius jau minėtus faktorius:
1. Masalas neturi prasmegti minkštame dugne ar jo nuosėdose;
2. Plūdė privalo rodyti pačius menkiausius žuvies prisilietimus prie masalo.
Naudojant paprastą plūdę tai padaryti irgi galima, tačiau tik tokiu atveju, kada žvejosime nedideliu atstumu nuo kranto. Kur kas patogesnė žūklė bus su waggler, nes nereikės perrišti sistemėlės, jei teks masalą užmesti toli.
Grįžtant prie mano minčių apie waggler plūdes, reikia atkreipti dėmesį į meškeriotojų nenorą jas balansuoti svareliais, kurie užspaudžiami ant valo ne tik žemiau plūdės, bet ir prieš ją.
Galima suprasti žvejus, nes toks balansavimo principas yra lyg ir prieštaraujantis gaudymui waggler esmei – tokia plūdė, pasak jų, reikalinga tolimam užmetimui, dėl ko privalo laisvai slankioti valu. Logiška, bet gaudant nedideliame gylyje slankiojanti plūdė nebūtina, o mano siūlomu principu išdėstyti svareliai sistemėlę daro itin jautrią.
Atėję meškerioti į ežerą ar juo labiau tvenkinį pradedantieji žvejai nustemba – jų akimis, labai keista, kad stovinčiame vandens telkinyje plūdė nestovi vietoje, o vis tiek juda vandens paviršiumi kažkuria kryptimi. Ir taip būna net tuomet, kai nepučia nė mažiausias vėjelis, kai vandenyje nėra nė menkiausių bangų. Netgi pagal visas taisykles, kurios taikomos gaudant waggler tipo plūde su tolimojo užmetimo meškere, panardinę tą plūdę, jie mato, kaip pastaroji slenka ežero paviršiumi šalin nuo vietos, kur neseniai sumestas jaukas.
Iš tiesų nieko nuostabaus, nes net ir tokiuose telkiniuose yra srovės, kurios susidaro dėl skirtingų vandens sluoksnių maišymosi, kadangi šaltas vanduo sunkesnis, ežeras dėl išorinių veiksnių įkaista netolygiai ir jame vyksta vandens cirkuliacija. Įtakos turi ir intakų bei ištekančių upelių išsidėstymas, jų poveikis gali būti labai stiprus ir pakankamas net visai nemenkai tėkmei susidaryti.
Pratakiame tvenkinyje yra tas pats, be to čia dar įtakos turi ir vandens lygis, nes galbūt tuo metu atidaryta užtvanka ir vandens perteklius tiesiog nubėga. Kad ypač dažnai taip atsitinka tik baigus tirpti ledui – faktas kaip blynas.
Atsižvelgiant į aplinkybę, kad karosų gyvenamoji aplinka dažniausiai būna pilna dumblo, mes galime rinktis du vilioklių pateikimo būdus:
1. Masalas slinks dugnu;
2. Masalas ant dugno gulės nejudėdamas.
Paprastai antrasis variantas yra našesnis dėl kelių priežasčių, kai kurios jų itin akcentuotinos atsižvelgiant į šį metų laiką:
1. Užmestas masalas nuolatos gulės numatytoje vietoje ir mes galėsime tikslingai ten jaukinti;
2. Žuvims, o ypač karosams, nejudantis masalas atrodo natūraliau nei slenkantis dugnu;
3. Jei gaudysime labai jautriomis plūdėmis ir naudosime pirmąjį vilioklio pateikimo principą, masalas gali tapti savotišku inkaru, kuris įstrigs dugne ir paskandins plūdę. Naudojant antrąjį variantą į tai mes atsižvelgiame ir parenkame tokią plūdę, kurios, telkinyje esanti srovė, vėjas ar bangos, nenuskandins.
Tačiau turėkite omenyje, kad gaudysime atsargiai kimbančias žuvis, todėl visa sistemėlė turi būti subalansuota maksimaliai subtiliai. Žvejys privalo jausti pagal plūdės judesius, ką tuo metu žuvis daro su masalu, kada tiksliai reikia ją pakirsti.
Dvi sistemėlės
Kuomet telkinio dugnas nesmarkiai dumblėtas, kai žūklavietėje nėra didelio nuosėdų sluoksnio, siūlyčiau naudoti žemiau aprašytą sistemėlę. Atsižvelkite į tai, kad kietame dugne reikia didesnio svorio, kuris laikys nejudančią tokio pat plūdrumo plūdę, nei gaudant su ja dumblyne. Tačiau didesnė ant dugno gulinti masė menkina pačios plūdės jautrumą.
Jį padidinti galime trumpindami pavadėlį, t. y. mažindami atstumą tarp apatinio svarelio ir kabliuko. Meškeriodamas kietame dugne naudoju paprastą, t. y. be papildomo korpuse įstatyto svorio, waggler plūdę.
Bet tokiu atveju, reikia didesnio apkrovimo jos balansui, kuris pasiekiamas prieš plūdę ir iš karto už jos ant valo užspaudžiant sunkesnius švino šratelius, kurie gali sudaryti iki pusės visų naudojamų svarelių masės.
Kita sistemėlės dalis yra elementari – aukštyn nuo pavadėlio kas 3 cm išdėstoma vienodo svorio nedidelių svarelių (5–6 vnt.) grandinėlė. Atstumas nuo kabliuko iki apatinio svarelio yra 5–7 cm.
Sistemėlę sureguliuoju taip, kad ant dugno gulėtų du arba trys (priklausomai nuo vėjo smarkumo) svareliai. Paprastai plūdės plūdrumas, su kuria gaudau karosus, neviršija 3 g. Dažniausiai tai būna 1,5–2,0 g plūdė.
Meškeriodamas smarkiai dumblėtame dugne elgiuosi jau kitaip. Gal paradoksalu, bet dabar galima naudoti jau didesnio plūdrumo plūdę. Tiesa, ji bus su papildomu korpuse įtaisytu svoriu. Tad sistemėlei prireiks mažesnių svarelių, jų bendra masė irgi bus 2–3 kartus menkesnė nei anksčiau rekomenduotoje sistemėlėje. Plūdės korpusą sunkinantis svoris turi sudaryti ne mažiau nei pusę visos bendros svarelių masės, turiu omenyje, kad įskaičiuojant ant valo prispaustus gramzdus.
Prie kabliuko palieku tik du svarelius, iš kurių vienas guli ant dugno. Kad šis šratelis neįtrauktų į dumblą masalo, reikėtų palikti ilgesnį pavadėlį – atstumas nuo svarelio iki kabliuko bus 12–15 cm.
Pastaroji sistemėlė netgi jautresnė už pirmąją, bet išoriniai veiksniai ją veikia mažiau. Galbūt dar ir todėl, kad paprastai dumblynuose yra daugiau vandens augalų, kurie pristabdo srovę, bangas, netgi sumažina vėjo įtaką.
Romualdas Žilinskas
