Karosai vietoje žiobrių
Karosų rasime praktiškai visuose vandens telkiniuose: tvenkiniuose, ežeruose ir upėse. Visgi šių žuvų žūklė tekančiuose vandenyse nėra labai populiari. Suprantama, nes upėse yra daugiau žuvų rūšių, o karosas daugelio meškeriotojų supratimu, – stovinčio vandens žuvis. Bet gal pabandom jų pagauti tėkmėje, juolab pavasarį...
Kodėl pabrėžiau pavasarį? Viskas labai paprasta – karosai upėse greičiau atkunta nei didesniuose ežeruose arba tvenkiniuose, nes bėgantis vanduo greičiau įšyla. Ir kibti jie pradeda anksčiau. Na, taip – išimtis yra seklūs ežeriukai, tvenkinukai ir balos, bet tokiuose telkiniuose karosai dažniausiai būna smulkūs. O upėse šios žuvys kartais pasiekia labai solidžius dydžius ir yra gerokai kovingesnės nei stovinčio balų dumblynuose besiturškiantys jų gentainiai.
Kas geriausiai kimba – tą ir žvejojam
Dumblą paminėjau irgi ne šiaip sau. Tėkmėje karosai lieka ištikimi pamėgtam gruntui, nors, suprantama, kai kuriose upėse dumblo nėra daug, nebent kur nors įlankose susidaro plonas jo sluoksnis, o dažniausiai ten būna daugiau virš molingo ar žvyruoto dugno nusėdusios įvairios sąnašos, apmirusios žolės ir panašus minkštesnis grunto sluoksnis. Bet tada jau kalba būtų apie kai kurias sraunias vidutinio dydžio arba smulkesnes upes, kur karosų išties nėra tiek, kad plaukiotų gausiais būriais ir vargu ar verta juos ten tikslingai vilioti.
Tačiau didesnėse upėse situacija kitokia. Čia mes šalia sraunių rėvų rastume visiškai uždumblėjusių įlankų, kur vanduo arba vos, vos juda, arba net ir visai stovi. Šįsyk Nevėžį ir Nemuno žemupį palikime ramybėje, tai išskirtiniai vandenys, apie kuriuos derėtų kalbėti atskirai, persikelkime į sraunesnius, tarkim, Neries, Šventosios, Dubysos vidurupius ir žemupius.
Maždaug nuo balandžio vidurio šiose upėse apstu meškeriotojų, tačiau visi tuo metu tyko žiobrių, gaudo kuojas, plakius, karšius, šapalus, galbūt pagauna vieną kitą meknę. Tačiau pagrindinis žūklės objektas bus bet kokiu atveju bus žiobris.
Faktas, jog žvejojant žiobrius galima netyčia suvilioti ar, jei pastarieji nekimba, specialiai gaudyti visas anksčiau suminėtas žuvis, nes jų maitimvietės, priklausomai nuo žuvų rūšių, arba sutampa, arba bent jau kai kur kertasi.
Tarkim, šapalai, kaip ir žiobriai, mielai plaukios tėkmėje, laikysis prie žvyruoto dugno. Nors, kiek pastebėjau, žiobrių migracijos periodu šapalų paprastai pagaunama nedaug. Turiu omenyje, kad atsitiktinai.
Veikiausiai nelabai patinka jiems siūlomi masalai, nes tuo metu ant kabliukų kabinamos uodo trūklio, musės lervos ir daug rečiau sliekai. Šapalai, nepaisant, kad dar palyginti šaltas pavasarinis vanduo, veikiau griebs kukurūzo grūdus ar batono minkštimą, susigundys stambesniu slieku.
Greičiau jau suviliosi stambesnį karšį, nors iš pirmo žvilgsnio lyg ir neturėtų tarp žiobrių sukinėtis šios rūšies žuvys. Bet žiobrių takai kitąsyk kerta ir jų valdas, tad visai smagu, kuomet dugninės viršūnėlė ne pasipurto, kas būdinga kimbant žiobriams, tačiau išsyk atsilenkia, valas atsipalaiduoja, kerti, o ant kabliuko – karšis... Bet grįžkim prie karosų.
Minėtose upėse šių žuvų yra tikrai nemažai. Ir čia jau jos gali būriuotis bent po kelias, o kai kur – ir po keliolika. Jei vieta tinkama – karosai joje būna ilgai. Gal ten plaukiotų ir dar ilgiau, tačiau upės juk senka ir jiems tinkamos vietos kinta. Ypač pavasarį, nes plačiai išsiliejęs vanduo kartais traukiasi nuo krantų tiesiog akyse.
Tokiu metų laiku kai kurie žvejai karosus labai rezultatyviai meškerioja senvagėse. Tačiau čia yra savita žūklavimo specifika, apie tai esu rašęs. Kad tokiuose plotuose susirenka itin daug karosų – faktas.
Neapeikime dumblinų įlankų
Bet yra karosų ir pačioje upėje, kuri, kaip sakiau, kol kas dar smarkiai ištvinusi. Ten, kur jos krantai vasarą būna smarkiai apžėlusi nendrėmis, ajerais ir kita kranto augalija, dabar tų žalių stiebų arba nėra, arba styro koks nors pernykštis augalo kotas. Ir tai jau yra nuoroda, jog toje vietoje bus minkštas, veikiausiai gana smarkiai dumblėtas dugnas, nes šie augalai kietame grunte neauga.
Gali būti, kad tie dumblynai dabar skalaujami gana greitos tėkmės, o dumblo vandens srautas neišplauna tik todėl, jog to neleidžia padaryti minėtų nendrių ir ajerų šaknys, nugulę pernykščiai lapai ir styrantys kieti sausi stiebai. Be to ir vanduo smarkia srove čia neilgai tekės, nes veikiausiai po savaitės kitos atsitrauks, nuslūgs.
Kada vandens tėkmė greita ar bent jau greitesnė už vidutinę, vargu ar ir dumblėtas dugnas bus palankus karosams, nes jie nemėgsta sraunesnių vandenų. Tačiau rasime vietų, kur yra didesnės ramesnės įlankos arba naujai susidarę laikini maži užutekiai, ten upė vos juda arba tik lėtai stumdo savo vandenis atbuline srove. Štai čia jau karosams tikrai patiks. Jie pavasarį itin alkani ir mielai čiuptų ant kabliuko užmautą slieką, o jei balandis saulėtas ir vanduo staiga šyla, čiuptų ir perlines kruopas.
Bet, kaip sakiau, mažai kas su karosais dabar bandys „susitarti“, nes meškeriotojai užsiėmę žiobrių, kuojų ir karšių gaudymu.
Pavasariniai upių karosai paprastai būna patys didžiausi. Negalima teigti, kad stambių nepagausite kitais metų laikais, tačiau tiek daug – veikiausiai nepaklius. Jei radote tinkamą vietą, galite drąsiai bandyti laimę. Nesvarbu, kad aplinkui susirinks žiobriautojai, tie meškeriotojai gali būti visai šalia, nes Neryje, Šventojoje dugno grunto sudėtis, gylis ir srovės greitis neretai kardinaliai kinta vos už keliolikos ar net kelių metrų.
Karosai laikysis gana sekliuose vandenyse. Mano nupasakotuose dumblynuose gylis bus nuo 0,5 iki 1,2 m, bet net ir pusmetrio gylyje yra tikimybė sumeškerioti kilograminį karosą. Aišku, meluočiau, jei tvirtinčiau, kad kur nors, tarkim, Dubysos įlankėlėje tupi būrys kilograminių šios rūšies žuvų. Geriausiu atveju tai bus vienas iš daugelio, na, galbūt du bet vargu ar daugiau. Dažniau pasitaikys smulkesni, bet tikrai ne piršto dydžio, bent jau „delniniai“.
Įdomu tai, kad nusistovėjus kelioms iš eilės šiltoms ir saulėtoms dienoms, karosai kibs mažesniame gylyje, jie priartės prie kranto. Kuomet įlanka erdvesnė, o erdvesnė bus didesnėje upėje arba platesnėje upės atkarpoje, karosai turi galimybe nepaliekant tos vietos maitintis giliau ir sekliau. Staigiau atvėsus orams karosai pasitrauks į gilesnę įlankos pusę, kur rami tėkmė veikiausiai ribosis su greita srove.
Jei įlankėlė yra nedidelė, galimas daiktas, jog karosai iš jos apskritai pasitrauks. Mažesni užutekiai yra tik laikinas prieglobstis nuo smarkios tėkmės ir maitimvietės, ten šių žuvų galbūt bus tik kokią savaitę ar dvi, vėliau jie plauks į kitus ramius upės plotus.
Įranga, masalai ir jaukas
Karosų žūklė tokiomis sąlygomis bus našiausia gaudant juos plūdine meškere. Nereikia raišioti kažkokių ypatingų sistemėlių, tiesiog ant valo surikiuoji tris ar keturis link kabliuko lengvėjančius švino šratelius, pats mažiausias pritrauktas prie pat suktuko, kuris jungia maždaug 0,5 m ilgio pavadėlį, ir remiasi į dugną. Kadangi srovė menka, to „inkaro“ pakanka, kad plūdė stovėtų vietoje, bet ir nevirstų ant šono.
Pagrindinis valas turėtų būti ne visai plonas, maždaug 0,18–0,20 mm, pavadėlis atitinkamai 0,16–0,18 mm diametro, nes karosai visgi nėra visiški lepšiai ir net pavasarį kilograminė šios rūšies žuvis nesiduos lengvai ištraukiama.
Geriausiai tiks iki 3 g plūdrumo plūdė. Ir nebūtinai tvirtinama stacionariai. Aš puikiai išsiverčiu su permatomo plastiko lazdelės formos slankiojančiomis plūdėmis, jomis apskritai mėgstu žvejoti. Tokias galima naudoti ir plūdresnes, bet jos tinka tik ten, kur upės įlankoje yra visiškai ramus arba vos judantis vanduo.
Nors karosų kibimas dabar dažnai gana išraiškingas (timpt, timpt ir važiuoja...), tačiau jie gana baikštūs ir, jei pajus didesnį pasipriešinimą, gali masalą išspjauti. Kita vertus, ne visada karosai yra tokie jau alkani, būna, kad oras netinka, slėgis yra ne toks, tai dar kas nors jų netenkina, tad pakramto slieką, patampo, bet taip ir nenuryja – tik timpt, timpt... Jei plūdė nedidelė, tada daugiau galimybių, jog visgi prisivers nuryti, kas ant kabliuko užkabinta.
O ant kabliuko geriausiai kabinti mėšlinį slieką arba perlinę kruopą, kartais karosams patinka ir „dzikų“ porelė, gali būti šių masalų „sumuštiniai“. Dabar gana efektyvios raudonos perlinės kruopos, tokių kartais būna pirkti žūklės prekių parduotuvėse. Aš perlines kruopas tiek pavasarį, tiek ir vasarą prisodrinu trupučiu vanilės. Beje, konservuotų perlinių kruopų su vanile irgi pasitaiko žvejų prekybvietėse, todėl tiems meškeriotojams, kurie į žūklę sumąstė eiti vos ne ekspromtu, tai labai patogu.
Tačiau jaukas turėtų būti labiau orientuotas į šaltesnį vandenį, t. y. ne toks sotus, kaip vasarą ar gegužį, nors į specifinius kvapus žuvys jau ima reaguoti teigiamai. Tai nereiškia, kad prievilą sudarys tik tai, kas yra pirktinio jauko pakuotėje, žiemą gal ir to pakaktų. Karosams dabar reikia duoti ką nors ir už „lūpos užmesti“, kitaip jie gali iš numatytos vietos išplaukti. Arba, jei tai didelė Neries, Šventosios įlanka, pasitraukti į kitą jos galą.
Todėl perku Boland Pop Tech-Carasio Marzipan jauką, kuris faktiškai yra tinkamas bet kokioms karpinėms žuvims, tačiau marcipano kvapas teigiamai veikia upės karosus. Jei žuvaučiau dabar tvenkinyje arba ežere, galbūt naudočiau kitokį jauką, nors gal ir ne, bet upei imu būtent šitą.
Ir kitaip nei stovinčiame vandenyje, dar įmaišau keletą batono riekių (ežere ar baloje, net senvagėje naudočiau juodą duoną). Veikiausiai keistai skamba, kada sakau, jog „įmaišau batono“. Viskas paprasta: perku jį ir pamirkau vandenyje, išspaudžiu vandenį, tada imu vadinamąjį „blenderį“ (lietuviškai vadinasi trintuvas) ir kartu su visa pluta išsiplaku „batoninę“ ne itin skystą košę. Džiūvėsėliai gal būtų ir geriau, nes batonas sotesnis. Tačiau taip yra pigiau.
Tik nereikia padauginti šio priedo – dabar dar ne vasara. Todėl kilogramui sauso jauko pakanka trečdalio batono. Bet tai dar ne viskas.
Išsišutinu skaldytų perlinių kruopų, jų beriu į jauką geras rieškučias. Galėčiau į prievilą dėti nesmulkintų perlinių kruopų, taip irgi neblogas variantas, bet kai sušyla vanduo, tada jų įmaišyčiau ir bent du sykius daugiau.
Jei turiu nuo ankstesnių žūklių užsilikusių musės ar uodo lervų – įberiu į jauką šito žuvų gardumyno, nors galima apsieiti ir be jo.
Beje, apie uodo trūklio lervas... Jos gana greitai genda, todėl po žūklės dažnai net ir šaldytuve nebesulaukia kelių dienų. Kad taip nenutiktų, lervutes galima dėti į šaldytuvo kamerą. Žinoma, tokių ant kabliuko jau nebeversi, tačiau į jauką atšildytos tiks.
Visus gyvus arba, kaip trūkliai iš kameros, šaldytus ir atšildytus gyvūninės kilmės priedus reikia berti į jau paruoštą prievilą galiausiai. Prieš tai jauką suvilgau (išsyk geriau mažiau pilti vandens, nes kitos dalys yra juk nesausos), pilu batono košę ir iššutintas kruopas.
Imu kitą „blenderį“, t. y. specialią jaukų maišyklę, gerai išmaišau. Jaukas gaunasi ne itin lipnus, bet ir ne visai purus, nes visgi smulkios skaldytos perlinės kruopos jį suklijuoja tiek, kad lėtoje tėkmėje rutuliai labai greitai neišyra, tačiau nėra tokie sunkūs, kad prasmegtų dumble. Kita vertus, tiek ten upėje ir dumblo. Bet kokiu atveju – gaunasi „pats tas“ jaukas.
Veikiausiai stebina, kad kruopos, kurias veriu ant kabliuko kvepia vanile, o jaukas – marcipanu. Reikia pasakyti, kad visų pirma šie kvapai gana panašūs, o antra – kiek bandžiau, karosai į tokius dalykus reaguoja teigiamai.
Reziumė. Kada nusibos gaudyti žiobrius, pabandykite šalimais paieškoti dumblinų įlankų ir užmesti ten meškerę. Manding, kad maloniai nustebsite...
Romualdas Žilinskas
