Kaip teisingai pasiūlyti blizgę
Visuose straipsniuose apie žūklę dirbtiniais masalais dažniausiai arba beveik visada akcentuojami tų masalų traukimo būdai, t. y. siūloma kažkokiam modeliui atitinkama animacija. Taip pat dažni ir yra šių vilioklių apibūdinimai, tarkim, dydžiai, spalvos tam tikru metų ar paros laiku. Ne išimtis yra ir poledinė žūklė, kada kalba pakrypsta apie švytuokles arba vertikaliąsias blizges. Visgi viena labai svarbi detalė tuose straipsniuose būna praleista, tad šią spragą kaip tik ruošiuosi „užtaisyti“.
Turiu omenyje teisingą horizontaliųjų bei vertikaliųjų blizgių siūlymą (padavimą, nuleidimą – vadinkite kaip norite) žuvims pirminėje blizgiavimo fazėje, kuomet masalas tik nuleidžiamas į eketę, o taip pat ir vėliau, kas jau bus susiję su tiesioginiu vilioklių žaidimu. Tačiau netgi ir į pastarąjį dalyką, kaip suprasite, žiūrėsiu kitokiu nei įprasta rakursu. Beje, rašinyje kalbėsiu tik apie ešerius ir lydekas.
Ešeriui – iš viršaus į apačią
Kiekviena žuvų rūšis turi savitą manierą čiupti dirbtinius masalus, nes kiekviena jų savaip atakuoja aukas. Pradėkime nuo dažniausiai gaudomos iš po ledo žvynuotosios – ešerio.
Ešerys, jei lygintume su lydekomis, labai stipriai išreikštos puolimo manieros gal nė neturi. Jis pakankamai šiuo atžvilgiu universalus, kadangi šio plėšrūno mitybinis racionas net ir žiemą yra platus: gali maitintis dugno gyviais, mailiumi, plaukiojančiais vandens storymėje vėžiagyviais, žodžiu, plėšrūno žvilgsnis, priklausomai nuo sąlygų, gali būti sukoncentruotas ir į viršutinius vandens sluoksnius, ir į dugną, taip pat ir į tai, kas dedasi aplinkui visame horizonte. Todėl blizges jis gali atakuoti, regis, iš bet kokios pozicijos.
Tačiau taip tik regis, kadangi maitindamasis palei dugną ešerys blizgę kartais griebia iš viršaus į apačią, bet ir tai, kuomet vilioklis praktiškai yra dugne. Sakau „kartais“, nes daug dažniau puola masalą, kai jis pakeliamas bent kiek nuo grunto. Ir apskritai, dryžuotieji čiumpa blizges priedugnio zonoje tuomet, kada būna pakilę nuo dugno maždaug iki 1 m aukštyje. Įtakos tam turi ir vandens skaidrumas, o ir šiaip žuvų aktyvumas, noras maitintis. Paprastai blizgė atakuojama tada, kai ją keliame arba leidžiame, t. y. ji jau būna atsiplėšusi nuo dugno.
Aišku, visada galimos išimtys. Tarkim, ešerius sugundo ant blizgės kabliuko esančios akutės, spalvoti kembrikai, raudoni kabliukai ir panašiai, plėšrūnai ilgai nesiryžę čiupti masalo, griebia jį tada, kai pastarasis atsigula ant grunto, susikoncentravę būtent tuos „pagražinimus“. Bet tai tik išimtys, juolab, kad specialiai blizges meškeriotojai labai retai guldo ant dugno, nebent baksnoja jį pakeldami dumblo debesėlį ir taip dar labiau suerzindami ešerius.
Kai ešeriai pakyla į vidurinius arba viršutinius vandens sluoksniuos, bet koks bandymas juos išprovokuoti siūlant masalus „po pilvais“ yra pasmerktas – dryžuotieji plėšrūnai veikiausiai į juos nereaguos. Netgi aktyvus blizgės virpinimas tokiu metu jiems yra nė motais.
Taip išeitų, kad ešerio gebėjimas čiupti vilioklius iš bet kokios pozicijos šiuo atveju žvejui ne į naudą, nes šios žuvys, lyginant su kitomis minėtomis plėšrūnėmis, gali būti bet kokiame vandens horizonte ir jas nebus taip lengva surasti.
Žinoma, tam ir yra visa eilė techninių dalykų, kurie padeda aptikti ešerių susitelkimo vietas. Kalbu apie tai, kad žvejai savo blizgėmis (ir avižėlėmis, čia nėra jokio skirtumo) žaidžia taip, kad patikrintų visus vandens sluoksnius. Ir tik suradę, kaip aukštai nuo dugno yra pakilusios žuvys, jie žuvauja atitinkamame gylyje.
Tačiau gylis dar nėra viskas, ko reikia meškeriotojui. Reikalinga ir vieta, kadangi viename telkinio gale galbūt ešeriai susirinkę į didžiulius būrius, o kitame – jų nėra nė kvapo. Tad paieška vykdoma visada tuo pačiu principu – einama ir gręžiama, bandoma masalą nardinti kažkurioje eketėje, jei nesėkmingai, vėl einama ir gręžiama, vėl bandoma vilioti kitoje...
O koks iš dirbtinių masalų labiausiai tinka paieškai? Mano manymu, tai būtų švytuoklė. Horizontaliosios blizgės virpesiai didesni nei vertikaliosios, jos „apžvalgos ratas“ yra gerokai platesnis. Deja, daugelis meškeriotojų šiomis blizgėmis pradeda gaudyti „ne nuo to galo“. Kalbu apie tai, kad pirmiausiai leidžia švytuoklę iki dugno, o po to kelia ją aukštyn. Suprantama, ne šiaip kelia, o tam tikru atstumu švytuokle pažaidžia, kad nustatytų, kur yra tie ešeriai, kaip aukštai jie pakilę ar gal tupi visai prie pat dugno.
Po vandeniu tuo metu vyksta maždaug toks procesas: švytuoklė teškiasi į dugno sąnašas ir pakelia dumblo debesėlį. Jei ešeriai yra nusileidę žemai, jie tuojau pat puola žiūrėti – koks čia daiktas drumsčia vandenį, gal jis ėdamas?
Tačiau jo negriebia, nebent tais jau minėtais išimtiniais atvejais. Žvejys kilsteli blizgę kelis ar keliolika centimetrų ir... galbūt pakerta arčiausiai esantį smalsuolį už pažiaunių arba pilvo. Šitaip pakirstas ešeriokas muistosi lyg pašėlęs, nors ir yra nedidelis, tačiau kaip taisyklė išbaido šalia esančius savo gentainius. Viskas – bandyk nebandęs, bet tai buvo vienintelis dryžuotis iš tos eketės. Bent jau iki tam tikro laiko, kol išsilakstę šalia buvę ešeriai vėl atsitokėję sugrįš į ankstesnius plotus.
Deja, per tą laiką meškeriotojas jau spėjo išgręžti kelias eketes ir nutolo nuo tinkamos žūklei vietos. Panašiai gali atsitikti ir tada, kai ešerį tokiu būdu pakirsime viduriniuose sluoksniuose ar net prie pat ledo. Aišku, nuo šių dalykų niekada niekas nėra apsaugotas, tačiau naudojant kitokią švytuoklės nuleidimo taktiką galima maksimaliai išvengti panašių nutikimų.
Reikėtų pirmiausiai bandyti žaisti švytuokle aukštesniuose vandens sluoksniuose, t. y. pradedant maždaug 0,5 m gylyje, ir leisti ją žemyn, maždaug kas 30 cm vis pažaidžiant masalu. Kada pasieksime dugną, tada, suprantama, teks vedžioti savo blizgutę atvirkštine tvarka – nuo apačios į viršų. Paprastai pakanka 1–2 nuleidimų-pakėlimų, kad aptiktume aktyvius, maitintis nusiteikusius ešerius.
Jei ešerys užkimba keliant švytuoklę, tada geriau bandyti sekantį kartą žuvų ieškoti tame pačiame gylyje, bet leidžiant blizgę iš viršaus į apačią. Dažniausiai dryžuotieji plėšrūnai neatsisako ir taip pateikto vilioklio, nes mes juos radome, žinome kokiame vandens sluoksnyje laimikį reikia vilioti.
Dar viena klaida, kurią dažnai daro meškeriotojai. Kada dryžuotieji kimba viduriniuose vandens sluoksniuose, žvejai stengiasi labai tiksliai pateikti masalą į tą patį gylį. Yra keletas būdų: užfiksuojant valą už ritės būgnelio „auselės“, skaičiuoti vijų skaičių nuleidinėjant blizgę, traukti žuvį rankomis ir panašiai. Kai kas net iš akies labai tiksliai nustato reikiamą gylį. Po pirmo sugundyto laimikio stengiamasi blizgę ne tik pasiūlyti tokioje pat gelmėje, bet dar ir kuo greičiau.
Tačiau ešerys nebūtų ešeriu – kada traukiame pakirstą dryžuotį, jo gentainiai gana dažnai jį lydi. Tiesiogine ta žodžio prasme. Ir tada jie pakyla truputį aukščiau nei buvo lig tol. Kuomet išverstakių būrys yra didelis, tai – ne problema, bet jei ešeriukų sukinėjasi aplink tik keletas, nunardinta į buvusį gylį blizgė atsidurs po jų pilvais ir žuvys ja nesusidomės.
Todėl siūlyčiau neieškoti laimės iš karto tame pat gylyje, iš kurio ką tik buvo ištrauktas ešerys, o bandyti žaisti švytuokle maždaug metru aukščiau ir po truputį nardinti ją gilyn. Beje, netgi esantys tame pat gylyje ešeriai, jei tik jie bus pakankamai aktyvūs, nepatingės pakilti į aukštesnius vandens sluoksnius. Norėčiau pabrėžti, kad tada dažnas ištrauktas dryžuotis bus pasismeigęs ant apatinio švytuoklės trišakio.
Kadangi jau pradėjau kalbėti apie kone idealų kibimą, tokiu atveju visgi siūlyčiau švytuoklę keisti į vertikaliąją blizgę. Gaudant su pastarąja beveik išvengsime atsitiktinių žuvų pakirtimų, masalo įsikirtimo į ledą, kas irgi gali išbaidyti žvynuotąsias. Galiausiai ir šiaip su paprasta blizge visas žūklės procesas vyksta greičiau ir per trumpesnį laiką galima pagauti daugiau ešerių.
Aišku, nieko nuostabaus, jei vertikaliosios blizgės ešeriai negriebs. Gali atsitikti taip, kad kibs, bet tik kurį laiką, o vėliau nustos. Šiuo atveju dar nereiškia, jog žuvų būrys pasitraukė, gal jos šioje vietoje yra, bet kažkiek išsisklaidė į šonus, nuslopo azartas atakuoti masalą. Vėl galima leisti į vandenį švytuoklę ir bandyti „sukviesti“ ar išerzinti ešerius.
Pirmo panardinimo žuvis
Ešeriai, kaip žinote, gana kaprizingi masalų spalvoms, jie kitąsyk reaguoja netgi į smulkiausias blizgių detales. Ne veltui daugelio dabartinių švytuoklių, paprastų blizgučių kabliukai puošiami įvairiais karoliukais, specialiomis akutėmis. Su lydekomis reikalai klostosi jau visiškai kitaip.
Labai dažnas atvejis, kada žvejys nuleidžia blizgę į ką tik išgręžtą eketę ir nesupranta, kas čia vyksta – sargelis arba jautri meškerėlės viršūnėlė išsitiesino, nors iki dugno dar turėtų būti metras arba keli. Gal koks povandeninis kalnelis arba aukštai pakilęs šiekštas pasitaikė? Vien ta mintis atima kažkurią sekundės dalį, o dvejojimas kirsti ar ne – dar daugiau. Po to sekundinio sumišimo švytuoklė arba vertikalioji blizgė vėl leidžiasi žemyn lyg nieko nebūta. Keista...
Nieko čia keisto – ką tik buvo pražiopsotas lydekos kibimas. Aišku, nereti atvejai, kada aštriadantė pati pasikirto ant kabliuko, bet gali nutikti taip, jog ji čiupo besileidžiantį masalą ir, pajutusi, kad apsigavo, blizgę išspjovė. Manau, kad patarimas čia vienintelis – pakirsti nieko nelaukiant.
Bet taip nutinka toli gražu ne visada. Lydeka irgi ne visuomet alkana arba nusiteikusi agresyviai, be to gali būti, kad eketės gręžimas ją kažkiek išgąsdino, nors iš savo vietos margašonė plėšrūnė nepasitraukė. Jei stengiamės tikslingai vilioti šį laimikį, nepainiokime jo su ešeriu.
Norėjau pasakyti, kad šių dviejų žuvų viliojimo taktika yra labai skirtinga. Viename vandens sluoksnyje įkyriai besimaskatuojanti blizgutė ar pirmyn-atgal viename vandens sluoksnyje besiblaškanti švytuoklė vargu ar išprovokuos lydeką. Aišku, ji gali griebti ir taip žaidžiantį masalą, tačiau kuo ilgesnį laiką truks vilioklio animacija viename sluoksnyje, tuo mažiau bus galimybių, kad taip atsitiks.
Taip išeitų, kad lydekos išprovokuoti negalima? Galima, žinoma, kad galima, bet reikia pasirinkti kitokį žaidimo stilių. Derėtų kaip įmanoma dažniau kaitalioti vandens sluoksnius, suprantama, proto ribose, o ne leidžiant kelis metrus aukšty-žemyn. Lydekos dėmesys yra visada nukreiptas iš apačios į viršų, tai derėtų įsidėmėti ir gaudyti ne visai palei dugną, bet aukščiau jo, viduriniuose sluoksniuose.
Manding, kad 1 m nuo dugno bus kone idealiausias variantas, nors alkana aštriadantė gali pakilti ir 2–3 m aukštyn, jei masalo vibracija yra pakankamai juntama. Kita vertus, net ir lydeka nebūtinai bus kur nors pasaloje prie pat dugno, ji irgi kartais pakyla į vidurinius vandens sluoksnius kuomet yra alkana.
Jei ešerys, kaip minėjau, gana kaprizingai žiūri ir į smulkias masalo detales, tai lydekos šiuo atžvilgiu nėra išrankios. Kada jos būna aktyvios, net nesvarbu kokios spalvos bus masalas, kokia jo forma. Kai tenka jas erzinti, aštriadantės plėšrūnės jau ima kreipti dėmesį į modelius (man asmeniškai švytuoklės atrodo kibesnės) ir spalvas. Bet spalva bus paskutinėje vietoje, juolab smulkūs pamarginimai, pataškavimai, žvynelių imitacijos čia tikrai neturi reikšmės, esmė – bendras atspalvis ir, suprantama, žaidimo braižas.
Jei lydeka nenusiteikusi maitintis arba dėl kokių nors kitų priežasčių, tarkim, yra išsigandusi, vengia eketės šviesos ir panašiai, negriebia blizgės, tačiau juntate, kad ji ten gali būti, leiskite eketei „pailsėti“. Atėję po valandos galbūt tik nunardinę blizgę iš karto pajusite smagų plėšrūnės stuktelėjimą...
Romualdas Žilinskas
