Kaip pagauti nedrąsią plėšrūnę
Net neabejoju, kad daug sykių spiningautojai yra atsidūrę tokioje situacijoje: žuvis bandė atakuoti voblerį, tačiau deramai jo nepačiupo, po to žvejys ilgai ir nuobodžiai toje pat vietoje nesėkmingai bandė suvilioti plėšrūnę. Kad buvo būtent taip, bet ne kitaip, kad lydeka (gal sterkas, ešerys, salatis...) išties kėsinosi į vilioklį, nėra abejonių, nes veikiausiai atskyrėte žuvies smūgį nuo vilioklio bakstelėjimo į akmenį ar praplaukiančią medžio šaką. O galbūt net akivaizdžiai matėte grobuonės ataką, deja, ji nepasikartojo.
Ką tokiais atvejais reikia daryti? Yra ne vienas būdas, kaip priversti plėšrūnę pakartoti savo išpuolį, nors ne visi ir ne visada jie tinka, kadangi situacijos nebūna vienodos, juo labiau, kad tam įtakos turi ir metų laikas, žvynuotųjų aktyvumas bei kiti panašūs dalykai. Visgi bandyti tikrai verta, ką jūs paprastai ir darote, tačiau galbūt ne visai teisingai. Bet pradedu nuo pradžių.
Lėčiau, lėčiau, dar lėčiau...
Tvičingavimas unikalus tuo, kad taip spiningaujant voblerį galima priversti žaisti pagal savo norus. Žinoma, ne visiems tokio tipo masalams pritaikysime vienodą animaciją, nes atitinkamo plūdrumo, formos, panirimo gylio modeliams tenka naudoti ne visai panašius pravedimo būdus.
Kita vertus, pats tvičingavimo principas nėra kažkoks stebuklingas, jei pažiūrėtume plačiąja prasme, tai yra masalo patraukimo (patrūkčiojimo) ir pauzių derinys. Viskas, tiek to „mandrumo“, nors niekada taip negaudžiusiam žvejui iš pašalies tai atrodys oi kaip sudėtinga.
Taigi bandome grįžti prie minėto įvykio – žuvis voblerį griebė, tačiau nepagriebė. Kad ją vėl suviliotume, bandome keisti masalo pravedimo ritmą, naudojame kitokią animaciją. Tokiais momentais kaip taisyklė geriau lėtinti, o ne greitinti žaidimą. Animacijos lėtinimas pasireiškia silpnesniais, mažiau agresyviais ir ne tokiais staigiais patrūkčiojimais ir ilgesnėmis pauzėmis. Beje, tai liečia ne tik neutralaus plūdrumo voblerius, kurie tvičingautojo arsenale sudaro daugumą masalų, tačiau ir skęstančiuosius bei plaukiančiuosius modelius.
Įsivaizduokime visa tai lydekos akimis (tebūnie tai bus dantytoji). „Žuvelė“, kurią ką tik plėšrūnė bandė čiupti, vėl atsidūrė akiratyje, bet dabar plaukia labiau „apspangusi“ ir vis ilgesniam laikui stabteli tarsi nežinodama, kur dėtis. Veikiausiai dėl to, kad buvo trumpam atsidūrusi tarp dantų ir patyrė ne tik stresą, tačiau ir fizinį sukrėtimą.
Jei tai skęstantysis vobleris, dabar pauzės metu jis daugiau grimzta į dugną, jei plaukiantysis modelis ir giliai ar bent jau vidutiniškai neriantis – ilgiau kyla į viršų, todėl lydekai lieka mažiau abejonių, kad „sužeistą auką“ reikia griebti.
Aš čia, suprantama, mėginau įsijausti į grobuonės būseną, nors toji lydeka vargu ar taip mąsto, ar apskritai galvoja, jai tiesiog suveikia instinktas ryti „auką“ arba ją ignoruoti. O žvejui patarimas būtų paprastas: vietoje, tarkim, anksčiau darytų trijų staigių voblerio trūktelėjimų, atlikti du plastiškesnius, o vietoje 2 s pauzės – padaryti galbūt 4 ar 5 s pauzę.
Jei ir tai nesuveikė, galima masalą trūktelėti vos sykį, o jo stabtelėjimą ištęsti dar labiau, jei, suprantama, tam tiks toks vobleris. Vienas geresnių būdų – po poros trumpų ir švelnių patraukimų atlikti ilgą pauzę, kurios metu spiningo viršūnėle vos vos pajudinti ramybės būsenoje esantį vilioklį. Žodžiais taip animuoti, suprantama, daug lengviau, bet galima ir realiai, tik reikia turėti atitinkamus įrankius ir šiek tiek pasitreniruoti.
Nereikia atmesti tokio varianto, kaip lėtas monotoniškas pravedimas – tas pats, kurį vadinu „suki ir suki, ir suki ritę“. Beje, stovinčiame vandenyje manevravimui tvičinginiais vobleriais yra daugiau laisvės, tad galimai upėje kai kurių tvičinginių elementų atlikti nepavyks. Nieko tokio, pereiname prie sekančio bandymo pagauti tą nepagaunamą plėšrūnę.
Kitu kampu
Šis išsireiškimas turi dvi prasmes – tiesioginę ir perkeltinę. Kalbėsiu apie tą tikrąją, nes ji liečia žvejo vietą krante, žuvies poziciją masalo atžvilgiu ir masalo traukimo trajektoriją. Ir visa tai glaudžiai susiję su pastraipos pavadinimu.
Žuvies rega paprastai yra nukreipta iš viršaus į apačią, kažkiek ji mato ir kas yra priešais jos nosį. Ne vien rega padeda plėšrūnėms aptikti aukas, daug ką lemia ir kiti jutiminiai organai. Čia, suprantama, reikėtų nagrinėti visas žuvų rūšis atskirai, bet gal ir šį sykį apsiribosiu tik lydeka, kuriai sutektas plėšrūnės-pasalūnės „statusas“.
Tas nevykęs (nevykęs žvejui, o ne žuviai) išpuolis gali būti susijęs su tuo, jog grobuonė į masalą sureagavo pernelyg vėlai ir puolė jį iš nepatogios padėties, kaip mes sakome, prašovė pro šalį. Jei kiti užmetimai nedavė naudos (kartais pasiteisina iš pirmo karto), galimas dalykas, kad ir vėl masalas plaukė taip, jog lydeka pakartotinai net nesivargino vilioklio griebti. Paprastai taip nutinka tuomet, kai žuvys yra sočios arba tiesiog pasyvios, nes kitu atveju „nepatingėtų“ užpulti ir ne itin patogiai praplaukiančios „aukos“.
Dar vienas variantas – traukiamas vobleris plėšrūnės regos, nors gal veikiau reikėtų sakyti, identifikacijos zonoje, buvo pernelyg mažai panašus į tikrąją žuvį, ta prasme, kad pagal visus aptikimo parametrus atrodė gana abejotinai ir todėl ataka buvo atsargi, o sekantį kartą grobuonė jos nekartojo.
Ir vienu, ir kitu atveju naudinga keisti masalo vedimo kampą taip, kad traukiamas jis praplauktų pro puolimo „tašką“, tarkim, ne visai tiesiai, o labiau iš kairės ar dešinės pusės. Taip pat nepatrukdyti pabandyti vesti jį vos mažesniame gylyje nei ligi tol, kad plėšrūnė būtų galutinai išerzinta arba šimtaprocenčiai įsitikintų, kad „auką“ čiupti verta.
Žvejojant iš užinkaruotos valties visa tai padaryti sudėtingiau, bet spiningaujant nuo kranto, braidant, dreifuojant, žvejui pakeisti masalo užmetimo poziciją nesudarys problemų. Aišku, tekančiame, o ypač greitai bėgančiame vandenyje tokie manevrai gali būti ribojami fakto, kad tinkamas vobleris (tas, į kurį kėsinosi lydeka) traukiams labiau pasroviui ar galbūt priešingai – daugiau prieš tėkmę, nežais taip, kaip lig tol, tačiau visa tai yra detalės, kurios retai kada tam turi įtakos.
Keisti dydį, spalvą arba... patį masalą
Kiek rodo praktika, pasyvios plėšrūnės, ir čia galima kalbėti apie visas be išimties, agresyviau atakuoja mažesnius masalus. Tada jos vilioklius čiumpa užtikrintai ir tai galima logiškai paaiškinti – nėra ko „cackintis“ su smulkme, išsižiojo – am – ir viskas. Regis, tuomet nėra reikalo apskritai naudoti didesnių vilioklių, nes geresnių rezultatų visada pasieksime spiningaudami įvairiais mikromasalais. Jei taip būtų...
Esmė tame, kad bet koks stambesnis vilioklis labiau į save atkreipia dėmesį nei smulkesnis, o be to didelės plėšrūnės dažnai nesivargina ryti mailiaus, nes to paprasčiausiai neapsimoka – puolimui išeikvojama daugiau energijos nei duos tas kąsnis. Ir nebūtinai taip nutinka šaltame vandenyje, ką žvejai nuolatos akcentuoja.
Aišku, išimtis gali būti ešeriai, šapalai, meknės – tos plėšriosios žuvys visada labiau linkusios puldinėti mailiaus būrius. Bet gaudant bent kiek didesnes lydekas, sterkus, šamus reikia ir labiau „apčiuopiamesnių“ vilioklių.
Visgi jūsiškis vobleris tuo metu galimai pasirodė joms didokas, tad paėmus tokį patį ir tokios pačios spalvos modelį galima priversti plėšrūnes „apsigalvoti“. Būna atvejų, kada nutinka priešingai, tačiau čia jau veikiau išimtis iš bendros taisyklės.
Vėlgi, mažesnis voblerio modelis, net nesvarbu, kad vizualiai atrodo lygiai toks pats (aišku, ne pagal gabaritus), tačiau gali kitaip žaisti, mažiau nerti ir panašiai, kas galbūt nepatiks grobuonėms. Bet tai yra irgi variantas pakreipti situaciją sau naudinga linkme.
Taip pat viena iš priežasčių, kodėl plėšrios žuvys čiumpa masalus tarsi atbulais dantimis – netinkama jo spalva. Jei ji yra visai „ne į temą“, paprastai plėšrūnės į masalą nereaguoja, nors galimos ir išimtys. Bet veikiausiai spalvinis variantas buvo beveik tinkamas, kadangi žuvis į vilioklį kėsinosi.
Tačiau tik beveik. Todėl patartina bandyti siūlyti tokį patį modelį, bet, tarkim, ne kaip buvo ankstesnysis su mėlyna nugara ir baltu metalu blizgančiais šonais, o tokį patį su juoda nugara. Arba mėlynanugarį, tačiau pilkšvais, vos gelsvais šonais.
Netgi pilvelio apačia vobleriui gali būti kone esminis spalvinis faktorius – pasitaiko, jog lydekos labiau nori ir užtikrintai ryja masalą su oranžiniu, o ne su baltu pilveliu. Arba priešingai. Nors pastarasis variantas labiau būdingas geriau matančioms žuvims – ešeriams, šapalams, salačiais, šie plėšrūnai yra itin „priekabūs“ minėtu atžvilgiu.
Pasitaiko dienų, o kartais net savaičių ar mėnesių, kai kurios nors rūšies plėšrūnės labai vangiai reaguoja, pavyzdžiui, į voblerius, bet gerai kimba spiningaujant guminukais, sukriukėmis. Arba priešingai – renkasi tik kažkokius konkrečius masalus, ir kitais jų arba nepagausi visai, arba sužvejosi vos vieną kitą. Ir čia taip pat neišskirčiau konkrečių grobuonių – faktas, kad taip tikrai būna.
Todėl irgi neprastas variantas mūsų situacijoje yra tiesiog pakeisti masalą visiškai kitokiu. Vėlgi proto ribose, nes galbūt naujas vilioklis neners iki reikiamo gylio, bus per mažas ar pernelyg didelis.
Nors yra ir tam tikros tendencijos. Bent jau aš jas matau tokias – rudens pabaigoje, žiemą, anksti pavasarį metaliniai viliokliai paprastai yra prastesni už voblerius ir guminukus. Tai siečiau su vandens temperatūra – kuo šalčiau, tuo minkštesni masalai labiau pageidautini.
Beje, vobleriai gaminami iš kieto plastiko, tad jie, jei jau lyginsime masalų medžiagas, užima tarsi tarpinę padėtį ir yra pakankamai universalūs. Reikšmės, be abejo, turi ir vilioklių rūšių žaidimo braižas, kuris būdingas visai jų grupei, tad vien medžiagoms kibimo-nekibimo negalėčiau paaiškinti.
Viską išbandėte, bet niekas nepadėjo. O juk plėšrūnė išties kibo, tai neginčytina!
Na, ką gi – įsidėmėkite kur, o po poros valandų vėl ateikite. Jei ten buvo lydeka ji taip greitai pasalos vietos nekeis. Sterkas, šamas irgi daugiau ar mažiau šiuo atžvilgiu konservatyvūs. Jei stambus ešerys, šapalas, salatis – galbūt ir vėl atplauks į tą vietą medžioti.
Galiausiai vis tiek suviliosite. Ne tą, tai kitą...
Romualdas Žilinskas
