Kaip pagauti Baltijos plekšnę. Toli ir giliai

Žūklės parduotuvėse būna pirkti paruoštų sistemėlių žvejybai jūroje. Deja, kai kurios iš jų apskritai nevykusios, kadangi ten prie pagrindinio sistemėlės valo yra pritaisytos savotiškos metalinės „alkūnės“, šie patobulinimai ir skirti būtent tam, kad mažiau painiotųsi pavadėliai. Tačiau patys pavadėliai kažkodėl surišti labai trumpi. Gal ir mažiau pinasi, dėl to nesiginčysiu, bet aš tokių sistemėlių nenaudoju.

Yra ir dar viena priežastis – metaliniai įtaisai pačią sistemėlę padaro labai griozdišką, sviedžiama ji neskrieja taip toli, kaip norėtųsi, nes tie priedai pablogina užmetimo savybes.

Todėl sistemėlių gaudymui jūroje reikėtų prisiraišioti patiems. Aišku, vertinant tą faktą, kad kai kurie žvejai neturi laiko, galimybių iš anksto pasiruošti, galima gerai paieškojus, rasti pusėtinų sistemėlių ir žūklės prekių parduotuvėse. Visgi tai bus labai jau mėgėjiško lygio dariniai, be to tinkamesni žūklei nuo molo, tilto, ten, kur nereikia toli sviesti masalo.

Aš vis akcentuoju užmetimo nuotolį, bet ne veltui, kadangi tai neretai (bet ne visada) turi lemiamą reikšmę norint pagauti daugiau žuvų.

Įvairūs karoliukai, kurie būna ant kabliuko ar šalia jo (paprastai tokios sistemėlės yra parduotuvėse), mano nuomone, neįtakoja žūklės rezultatų. Na, bent jau neturi tiesioginės įtakos, tai veikiau žvejo tikėjimo klausimas – jei jis mano, kad taip geriau, tai tegul ir gaudo su karoliukų girliandomis.

Kita vertus, kam reikia dar kažkokių papildomų detalių, kurios gali tik „padėti“ susimazgyti valui ir trukdys toliau užmesti masalą. Aš kitąsyk ant kabliuko kotelio arba ant valo šalia kabliuko neriu vieną mažyti fosforuojantį plastikinį karoliuką. Bet netgi jis vargu ar traukia žuvis, nors galbūt kur nors didelėje gelmėje arba gaudant tamsiu paros laiku.

Svareliai

Žvejodamas jūroje naudoju karpių žūklei skirtus svarelius. Esu prisipirkęs Galaxy Carp gramzdų, kurių forma panaši į ištęsto lašo. Esu išbandęs įvairiausių formų gramzdus, pastarieji, mano galva, užsimeta toliausiai.

Svarbus akcentas – svarelis turi skrieti oru ne tik toli, taikliai, tačiau ir nesivartyti, nes tada susipainios sistemėlė. Svarelių formų skirtumai taip pat labai išryškėja pučiant priešpriešiniam vėjui.

Gramzdus su „ragais“, kuriuos daug kas rekomenduoja jūrinei žūklei, imu tik tada, kai yra stiprus šoninis vėjas ir susidaro jūros tėkmė nešanti sistemėlę išilgai kranto. Niekaip nesuprantu žvejų, kurie šiuos svarelius naudoja net ir tada, kai jūroje būna visiškas štilius. Jie nėra itin gerų aerodinaminių savybių, be to įsminga į dugną ir norint juos iš ten išrauti, o dar ir užkibus žuviai, tenka tiesiog tempti meškerykočiu einant krantu.

Šrato formos svareliai taip pat neblogi. Jie kiek prasčiau užsimeta nei minėti „lašai“, bet turi kitą gerą savybę – esant priešpriešiniam bangavimui (ne srovei, skirkite tuos dalykus) mano mėgstami gramzdai jau nebeišsilaiko dugne, o šratai tvirtai stovi.

Svarelius renkuosi apie 150 g svorio, bet galima naudoti ir 170 g ar dar sunkesnius. Gramzdus tenka rinktis ne tik atsižvelgiant į žūklės sąlygas (bangos, vėjas, srovės), tačiau ir pagal meškerykočio užmetimo galingumą, valo storį. Su mano naudojamais įrankiais minėti 150 g gramzdai yra optimalus variantas. Žvejodamas lengvesniais svareliais aš neišnaudosiu visu meškerės galimybių. 170 g galbūt būtų dar geriau, tačiau tada tektų gaudyti storesniu valu.

Gal kam atrodys, kad žvejojant sunkiais svareliais nejaučiamas malonumas traukiant smulkias žuvis. Gal... Bet aš savo įrankiais sugebu jausti ir penkių centų dydžio užkibusios plekšnytės spurdėjimą.

Šiaip jau plekšnės yra sunkiai ištraukiamos žuvys. Ne todėl, kad jos kažkaip aktyviai priešintųsi, tačiau tai lemia jų kūno forma, be to plešnės visada stengiasi spaustis prie dugno. Jei užkimba iš karto trys, kaip mes sakome „A4 formato“ žuvys, patikėkit, trauki įsiręžęs iš visų jėgų, negali net ritės pasukti, tiesiog tada „pumpuoji“.

Plekšnės mūsų priekrantėje nepasitaiko labai stambios, mano rekordinės sverdavo iki 900 g, bet esu matęs ir stambesnių – kilogramo svorio. Kad kas nors sužvejotų dar didesnių – neteko girdėti.

Žūklavietės

Pastaruoju metu daugelis lietuvių žvejų važiuoja nuo kranto meškerioti į Latvijos pajūrį: Papę, Liepoja ir kitas vietas. Latviai turi ilgesnę Baltijos priekrantę nei mes, ten ramiau, mažiau žmonių, bet svarbiausia, kad nėra tiek jūroje tinklų. Ten juk irgi leidžiama verslinė žūklė, taip pat, kiek žinau, galima nusipirkti licencijas tinklams statyti ir pavieniams asmenims. Tačiau kaimynai kažkaip susitvarko su tuo ir gali praeiti pajūriu ištisus kilometrus, bet nepamatyti nei vieno tinklo.

Tiesa, dabar kalbu jau veikiau būtuoju laiku, bet dažniau žuvaujantys jūroje meškeriotojai vis tiek labiau vertina kaimyninės šalies pajūrį, nors jis nelabai kuo skiriasi nuo mūsiškio. Gal kiek gilesnis, nes Lietuvoje Baltija yra netgi labai sekli. Gaudant jūroje beveik visada galioja ta pati taisyklė – reikia ieškoti pagilėjimų, o ne žvejoti kur pakliuvo. Tą dalyką ne kartą esu akcentavęs.

Pasikartosiu – geriausiai dugno duobės matosi rytais (saulė tada švies iš už nugaros), esant ramiai jūrai, kada galima užsilipus ant kopų pamatyti tamsesnio vandens lopus. Tai ir bus gilesnės vietos. Žuvys paprastai laikosi pačiose duobėse arba (ir) ant jų šlaitų, vadinamuosiuose „išėjimuose“. Aišku, kai kurios duobės per toli nuo kranto, kad galėtum užmesti ten masalą, renkiesi tokias, kuriose įmanoma žvejoti. Kitąsyk gali netgi permesti masalą per artimesnį pagilėjimą ir meškerioti labiau nutolusioje duobėje.

Pavasarį, jei būna aktyvus plekšnių kibimas, įmanomas visiškai kitoks scenarijus. Tada duobėse žuvų nėra, jos plauko ir maitinasi seklumose, kartais visai netoli kranto. Būna, kad pakanka masalą joms siūlyti užmetant vos 20 m. Ypač tai juntama tada, kuomet vanduo dėl bangavimo susidrumsčia.

Žūklės taktika

Žvejybą jūroje pradedu masalą užmesdamas maksimaliai toli. Jei žuvys po neilgo laikotarpio susidomi masalais – to ir pakanka. Tačiau kada kibimo po keliolikos minučių nėra, suvynioju šiek tiek valo ir patraukiu sistemėlę kokius 2–3 m arčiau kranto. Jei ir tuomet nekimba – dar patraukiu masalą panašiu atstumu artyn.

Ir taip tęsiasi tol, kol randu vietą, kurioje yra žuvų. Pasitaiko, kad neaptinku, tada gali tekti ieškoti kitos duobės. Valo markeriu nežymiu, esu pakankamai įgudęs, kad sekantį kartą masalą užmesčiau į norimą vietą.

Toks žuvų ieškojimas gali tęstis ir visą dieną, Turiu omenyje, kad jos nesėdi vienoje vietoje, o būriu plauko duobėje pasislinkdamos į vieną ar kitą pusę. Todėl kartais gerai kibusios staiga ima ir nustoja domėtis masalu. Vėl tenka bandyti mesti toliau ar traukti vilioklį arčiau, kol surandi, kur yra laimikis.

Tinkamomis oro sąlygomis, tinkamu metų bei paros laiku taip dažniausiai neatsitinka, nes nėra labai svarbu, kurioje duobės vietoje plekšnėms pasiūlysi masalą – jos vis tiek noriai kimba. Jokios reikšmės neturi ir pavadėlio nuotolis nuo svarelio. Noriu pasakyti, kad žuvys vienodai (netgi prasto aktyvumo metu) kimba ir ant apatinio, ir ant viršutinio kabliuko. Plekšnės nepatingi pakilti nuo dugno net porą metrų, tai įsitikinau gaudydamas nuo tiltų.

Tikriausiai įdomu, kiek toli galima užmesti su surf meškere masalą? Su gerai suderintais įrankiais visada nusviedžiu jį daugiau nei 100 m. Mano asmeninis rekordas yra 125 m (tiksliai išmatavau).

Kalbu apie užmetimą su sistemėle ir masalais. Gal kas užmeta ir dar toliau, bet aš neužsiimu kastingu. Nuolat specialiai treniruojantis, net neabejoju, užmesite ir dar toliau. Tik svarelį, nuėmęs sistemėlę, nusviedžiu 145 m, tai irgi tiksliai išmatavau. Kaip matote, ne be reikalo akcentavau tą faktą, kad sistemėlių sandara turi reikšmę užmetimo nuotoliui.

Pabaiga kitame rašinyje.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas