Kaip pagauti Baltijos plekšnę. Otai ir kitos žuvys
Kas niekuomet nežvejojo Baltijos jūroje, veikiausiai galvoja, kad čia yra itin platus žuvų rūšių asortimentas. Iš tiesų pagrindinis laimikis mūsų priekrantėje bus plekšnės, ką ir akcentuoja straipsnio pavadinimas, nes tikrų jūrinių žvynuotųjų nėra labai daug. Laimei, kad laimikį kartais praturtina ir kai kurios gėliesiems vandenims būdingos ir visiems meškeriotojams gerai pažįstamos žuvys.
Baltijos jūra nėra sūri, o veikiau apysūrė. Prie Lietuvos krantų ji bus vidutinio sūrumo, jei žiūrėsime į bendrą šios jūros druskingumą. Tolstant į šiaurę Baltija dar gėlesnė, beje, ten ir vanduo vėsesnis. Aišku, ties mūsų priekrante tam daug įtakos turi ir vyraujantys vėjai, srovės, kas įtakoja žuvų rūšių įvairovę bei gausą.
Gal aš čia kalbu abstrakčiai, konkrečiau apie žuvis dar pasakosiu. Bet pirmiau – apie žūklėje naudojamus masalus, kurie, kaip pamatysite, irgi nėra kažkuo labai ypatingi ar išskirtiniai.
Masalai ir kvapai
Plačiausiai naudojamas ir tikriausiai pats geriausias masalas plekšnėms yra krevetės, ją mes vadiname „maksimine“. Tai todėl, kad šie vėžiagyviai parduodami prekybos centruose šaldyti ir išlukštenti. Įdomu tai, kad tos mūsiškės krevetės, kurių galima pasigauti pajūryje, ne tokios skanios Baltijos žuvims. Kita vertus, jos prastai laikosi ant kabliuko, tad sviedžiant toli masalą, jis tiesiog atsikabina.
Taip pat geras vilioklis yra žuvies „porcija“. Tai – šviežios žuvelės išpjova be žvynų (geriausiai – nugarinė dalis), maždaug mažojo piršto nago dydžio. Tačiau plekšnės, kaip, beje, ir kitos jūrinės žuvys turi rūšinius prioritetus. Šiuo atveju be konkurencijos būtų kuojų „porcijos“. Nežinau, kodėl taip yra, bet faktas lieka faktu.
Neblogas masalas bus ir strimelės, plakio, karšioko, žiobrio išpjovos. Praktiškai išbandžiau beveik visas žuvų rūšis, bet geriau nei kuoja neradau.
Kimbant stambioms žuvims galima ant kabliuko mauti ir didesnę „porciją“. Kada būna žuvys neaktyvios ar masalus griebia tik smulkesnės plekšnės – išpjovos gabaliuką sumažinu. Kaip ir bet kurioje žūklėje čia tenka eksperimentuoti.
Masalui galima naudoti taip pat mėšlinius bei naktinius sliekus. Labai gerų rezultatų pasiekiau su „sumuštiniais“, tarkim, derinau „porciją“ su krevete, krevetę su slieku, slieką su „porcija“ ir panašiai. Žūklės metu plekšnių skonis gali kardinaliai pasikeisti ir vėlgi teks bandyti įvairius masalus.
Vienas iš sėkmingų žūklės faktorių gali būti teisingai parinkti masalų kvapai. Kažkada aš labai skeptiškai į juos žiūrėjau, bet vėliau paeksperimentavęs įsitikinau, kokią didelė yra kvapų reikšmė gaudant jūroje.
Tinkamų šiai žvejybai kvapų gama labai plati – pradedant praktiškai visų, skirtų plėšriosioms žuvims ir baigiant natūraliais, universaliais, jūriniais, menkiniais ir taip toliau. Negalėčiau kažko konkretaus išskirti, nes plekšnės vieną dieną gali norėti anyžiaus ar česnako, kitą – silkės arba ungurio kvapo.
Be to jų prioritetai kitąsyk keičiasi net vienos žūklės metu, kas, beje, yra neretas atvejis. Todėl žvejodamas turiu atsargoje kokius 7–8 skirtingus kvapus ir nuolat eksperimentuoju.
Ką dar galima sumeškerioti Baltijoje
Žvejojant plekšnes jūroje užkimba ir kitos žuvys. Apie grundalus jau kalbėjau – nesikartosiu. Pavasarį kartais masalus praryja otai. Tai tikrai vienas geidžiamiausių žvejų laimikių. Šios žuvys užauga stambesnės nei plekšnės, jos priešinasi kur kas agresyviau, kulinarinės savybės irgi geresnės.
Otų žūklės draudimas nuo gegužės mėnesio man yra visiškai nesuprantamas dalykas. Žmogus, kuris sumąstė tokias taisykles, veikiausiai gyvenime nėra žvejojęs jūroje. Per savo ilgą praktiką gaudant žuvis Baltijoje aš nesu matęs, kad kas nors tikslingai prigaudytų otų. Jie paprastai papuola kaip atsitiktiniai laimikiai. Galbūt renkantis kitokius masalus, naudojant kitą žūklės būdą ir pavyktų ištraukti daugiau šių žuvų, tačiau taip, kaip dabar meškerioja dauguma žvejų – jų tikrai daug nepagausi.
Otai yra plėšrūnai, nes skrosdamas juos nuolat rasdavau skrandžiuose žuvelių, kad ir jau minėtų grundalų. Beje, tuos otus sužvejodavau spiningu. Dar klausimas ar dažnai žvejojant papuls per metus bent vienas, nes jie laikosi giliau ir toliau nuo kranto nei plekšnės Jei užkimba, tai dažniausiai smulkūs otukai. Latvijoje yra tik dydžio limitas (30 cm, pas mus jis toks pats), tad tai irgi traukia mūsų žvejus į kaimyninę šalį.
Lietuvoje tokie dalykai prasilenkia su elementaria logika – žvejai verslininkai stato tinklus ir gaudo otus iki birželio 1 d., meškeriotojams draudžiama žuvauti jau nuo gegužės 1 d., o kaip tik tada būna geras šių žuvų kibimas. Kažkoks absurdas...
Daugiausia, kada teko matyti kiek pagauta otų nuo kranto vienu metu, buvo per jau minėtas varžybas. Bet už tai kiek žvejų jose dalyvavo!
Paskaičiavau – 50–60 meškeriotojų ar net daugiau. Ir ne šiaip eilinių, bet dalis tikrai profesionaliai žvejojančių. Meškeriodavome 8 valandas, per tą laiką buvo ištraukta, berods, apie 10 otų. Didžiausias, kokį mačiau pagautą mūsų pajūryje, svėrė apie 1,5–1,7 kg. Yra ir stambesnių, tuo neabejoju, bet meškeriotojai tokių nepagauna.
Panašus idiotizmas yra ir su unguriais. Žvejai mėgėjai jų negali jūroje meškerioti, o verslininkams leidžiama ungurius gaudyti du sykius po tris mėnesius.
2024 m. neva suvaržoma verslinė žūklė – nuo rugsėjo 15 d. iki kovo 15 d. bus draudžiama tinklais gaudyti ungurius. Na, tai kas – sėmė šeši mėnesius, o dabar sems penkis mėnesius. Ar dėl to kas nors labai pasikeitė? Ir apskritai kuo paaiškinti skirtumą tarp verslininkų ir žvejų mėgėjų, juk meškeriotojai šių žuvų pagauna bet kokiu atveju gerokai mažiau?
Arba plekšnių dydžių ribojimas. Ką daryti, jei maža plekšnytė iki skrandžio gelmių įrijo (o jos praktiškai visada įryja) kabliuką? Pagal dabar galiojančias žūklės taisykles iki 21 cm plekšnę reikia paleisti. Bet juk toji žuvis vis tiek negyvens. Todėl meškeriotojai bijodami baudų meta pagautas mažas plekšnes su perplėštomis žiaunomis į jūrą, bet jos „grįžta“ į krantą išvertusios pilvus.
Netoli Klaipėdos, ties Šventąja, ten kur į jūrą papuola daugiau gėlo vandens, galima sumeškerioti plakių, karšių, meknių. Kitąsyk labai neprastai kimba žiobriai. Nežinau su kuo tai susiję, bet šių žuvų įmanoma ištraukti įvairiais metų laikais, ypač pavasarį, rudenį. Papuola tikrai didelių egzempliorių, tačiau kad kibtų masiškai, kaip kimba upėse, to tikrai nebūna.
Spalio ir lapkričio mėnesiais gana dažnas laimikis yra menkės. Beje, jos pastaraisiais metais gaudant nuo kranto vis intensyviau kimba, anksčiau tai buvo itin retas laimikis. Tik gaila, kad užkimba palyginti nedidelės.
Norėčiau dar paminėti žuvų kibimo specifiką. Atrodo, kad surf įrankiai yra gana grubūs, jūra banguoja, masalas užmestas toli, tad kibimas bus matomas sunkiai. Tačiau jūrinės žuvys yra stiprios ir pražiopsoti pakirtimo momentą galima nebent tada, jei nežiūrėsi į meškeres, o stebėsi besipliuškenančias vietines ir atvykusias undines. Netgi vidutinio dydžio plekšnė labai akivaizdžiai supurto dugninės viršūnę.
Tačiau, jei pražioplinai tą momentą, gali nutikti taip, kad meškerykočio viršūnėlė net nevirptelės, nors ši žuvis bus prarijusi masalą. Plekšnė tada ramiausiai guli dugne ir, kad ji užkibo, pajauti tik tada, kai nori permesti masalą, nes „niekas nekimba“. Pasitaiko, kad net trys prarijusios masalą plekšnės „ilsisi“ ant kabliuko, o žvejys nieko neįtardamas sėdi ir laukia.
Kada šios žuvys maitinasi godžiai, aš net nežiūriu į meškerę, tuomet tiesiog metu ir traukiu, metu ir traukiu... Stambios plekšnės gana dažnai elgiasi lyg ežeruose karšiai – jos atpalaiduoja valą.
Grundalai irgi kimba agresyviai, sakyčiau, net akivaizdžiau nei plekšnės. Jei jie būtų bent vidutinių plekšnių svorio, veikiausiai pagalvotum, kad kimba kokia nors didžuvė.
Otas, žiobris stipriai ir staigiai trūkteli meškerę, jų kibimą netgi nežiūrint į dugninės viršūnėlę sunku pražiopsoti, iš karto supranti, kad tai ne plekšnė masalą ryja.
Atskira kalba būtų apie vėjažuves, kurias su surf įrankiais irgi galima žvejoti. Šias žuvis galima gaudyti ta pačia sistemėle, bet reikėtų ant kabliukų užmauti po putplasčio gabaliuką, kad masalas pakiltų nuo dugno. Pasitaiko, kad vėjažuvės užkimba ir meškeriojant įprastai. Kad jos sukinėjasi priekrantėje galima matyti – žuvys blyksi ant bangų vandens paviršiuje.
Tada derėtų pritaikyti mano siūlomą patobulinimą. Taip pat pakeisti kabliuką į didesnį, geriausiai į Nr. 2 dydžio, kadangi šių žuvų „snapai“ yra kieti, burna maža ir jas sunku pakirsti. Reikia tuomet ir visos didesnės krevetės, o ne jos gabaliuko, krevetė gali būti su kiautu. Žvejojant vėjažuves sudėtinga pataikyti momentą, kada trūktelėti meškerę, todėl nemažai kibimų būna „tuščių“, nors šios žuvys masalą čiumpa pakankamai išraiškingai, lengvesnę meškerę kartais net nuo stovelio nutraukia.
Jūrinė žūklė jau nuo pat pirmo karto mane pakerėjo savo estetika, specifika. Ji nepanaši į gaudymą gėluosiuose vandens telkiniuose, čia jau galioja savos žūklavimo taisyklės.
Kita vertus, labai smagu, kad gali meškerioti būdamas prie jūros kartu su šeima ir visi bus patenkinti. Čia nėra uodų ar mašalų, o tik jodu prisodrintas gaivus oras, smėlis, kopos.
Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas
