Kaip pagauti Baltijos plekšnę. Kada geriausiai žvejoti jūroje

Patikėkit, jei bent kiek aktyviau pažuvausite jūroje (nors galbūt tai liečia bet kokią žvejybą), jūsų meškeriojimo filosofija apie žuvų gaudymą tame vandens telkinyje keisis iš esmės. Ir aš taip kalbu iš savo praktikos, bet ne iš nuogirdų.

Dalintis savo patirtimi pradėsiu aptardamas paprastesnius dalykus, kurie seniems „jūrų vilkams“ yra puikiai žinomi, kažką galbūt jau minėjau ankstesniame rašinyje. Po to pereisiu prie naujesnių meškeriojimo niuansų, apie kuriuos nesu kalbėjęs. Pasistengsiu išaiškinti viską kuo smulkmeniškiau, apžvelgti tokio tipo jūrinę žūklę kuo plačiau, nes kartais net ir mažiausios detalės gali būti labai svarbios.

Metų laikas

Žvejoti jūroje nuo kranto, manyčiau, galima ištisus metus. Kitas klausimas: ar žūklautojas nori pagauti daug žuvų, ar vieną kitą, ar tik pasėdėti su meškere pajūryje? Paskutinis pasakymas skamba gal keistai. Tačiau netgi aš pats kartais pamėtau meškerę jau vien tam, kad neprarasčiau įgūdžių, pasitreniruočiau toliau nusviesti masalą (kaip matysite vėliau, tai – labai svarbus dalykas), pažiūrėti kaip toli skrenda viena ar kita sistemėlė, ar jos nesusipainioja skriedamos į vandenį ir būdamos dugne, kokios yra kažkokių konkrečių svarelių savybės ir panašiai.

Žūklė negaudant žuvies gali duoti taip pat daug naudos, nes čia susikoncentruoji ne į laimikį, o tiesiog į pačią gaudymo techniką ir gali pamatyti kai kuriuos ją įtakojančius niuansus, ko paprastai, tarkim, per varžybas nedarai, nes nėra kada eksperimentuoti su įranga ar technika – meškeriojimo laikas būna labai ribotas. Kita vertus, žvejoji tam, kad pagautum žuvį ir panašūs eksperimentai greitai atsibosta.

Kad rašant straipsnį išvengčiau bereikalingų pasikartojimų, išsyk akcentuosiu vieną dalyką – kalbėdamas apie žūklę jūroje nuo kranto, visų pirma turiu omenyje plekšnes, kurios paprastai sudaro apie 90 proc. laimikių. Tiesa, per paskutiniuosius trejus metus joms stiprią konkurenciją ima sudaryti grundalai ir kasmet tai vis labiau juntama. Šie atėjūnai kartais kimba taip, kad jokiai plekšnei beveik nėra galimybių net prisiartinti prie masalo – būna, jog ištrauki ant visų trijų kabliukų po grundalą.

Kažkada, kai tik pradėjau žvejoti jūroje, tų žuvelių apskritai nepagaudavau, vėliau, jau po kelių metų man pasitaikė vienas ir tai buvo kone sensacija. Tiesa, kitiems meškeriotojams labai retai irgi pavykdavo ištraukti grundalų, tačiau jie anksčiau papuldavo kažkokie visiškai smulkūs, galbūt tai buvo kitas jų porūšis. Dabar kimba stambesni, nors tas stambumas tik sąlyginis.

Grundalai yra gana stiprios žuvys, jų kulinarinės savybės irgi geros, tad jei augtų iki kokio kilogramo svorio, būtų netgi labai geidžiamas laimikis. Bet pasakojime akcentuoju plekšnių gaudymą, o kada bus kalba apie kitas žuvis – jas išskirsiu.

Neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti kokiu metų laiku žuvys jūroje pradeda kibti ir masalus ryja geriausiai. Visų pirma todėl, kad mūsų klimatas labai nepastovus ir pasakymas, kad, pavyzdžiui, kažkokios žuvys „kimba balandžio antroje pusėje“ arba „pradeda gerai kibti birželio trečią savaitę“ man atrodo nepasvertas. Kita vertus, daug ką lemia ne tik bendra to mėnesio, metų laiko oro temperatūrą, bet, ypač kas liečia jūrą, vyraujantys vėjai, netgi jų stiprumas, vandens temperatūra bei eilė kitų veiksnių.

Visgi apytiksliai kažką pasakyti galima, tad jei pavasaris yra toks, kaip šįmet, jau nuo kovo pabaigos plekšnės turėtų būti pakankamai aktyvios, kad griebtų žvejų siūlomus masalus. Man yra pasitaikę tokiu metų laiku net labai sėkmingų žūklių. Tačiau pagrindinė tendencija – geriausiai plekšnės kimba gegužės-birželio mėnesiais, o nuo kovo pabaigos ar balandžio pradžios jos tik „įsibėgėja“.

Reikia akcentuoti, kad netgi birželį jūroje vanduo būna palyginti šaltas, tačiau tuo metu veikiausiai Lietuvos pajūryje atsiranda daug planktono, vėžiagyvių ir žuvys čia suplaukia bei priartėja arčiau kranto.

Pavasarį didžiausia tikimybė sužvejoti palyginti daug stambių plekšnių, tuo metu visada meškeriotojų laimikiuose vyrauja didžiausi šių žuvų rūšių egzemplioriai. Vasarą ar rudenį tokių plekšnių ir tokiais kiekiais galima sumeškerioti tik labai išimtinais atvejais. Tiesa, dabar jos būna po neršto nusilpusios, išsekusios ir praradusios dalį svorio – plonos kaip skardos lakštai, todėl turiu omenyje tik šių žuvų dydį.

Taigi, kaip supratote, plekšnių kibimo pikas ne už kalnų, tad jau dabar tam galite ruoštis ir miklinti savo ranką Baltijos pajūryje.

Meteorologinės sąlygos ir paros metas

Esu gaudęs jūroje pačiomis įvairiausiomis oro sąlygomis. Bet tai jau veikiau varžybinė patirtis, nes suorganizavus tokį renginį dažniausiai negalima jo atidėti kitai dienai.

Gyvenu Kaune ir tikrai pavydžiu pajūrio gyventojams, klaipėdiečiams, kurie gali rinktis – eiti tą dieną meškerioti ar ne. Laisvadienių neturiu tiek daug, kiek norėčiau, ir nuplanavus žūklę kitąsyk tenka žvejoti pačiu nepalankiausiu oru.

Bet tokia patirtis yra irgi naudinga, ypač varžybų metu, nes, kaip ir sakiau, jos daromos bet kokiu oru. Kažkada netgi buvau sumanęs rašyti straipsnį su pavadinimu „Kaip laimėti varžybas“, nes toji patirtis gaudant netinkamomis meteorologinėmis sąlygomis labai pravertė, bet pamaniau, kad pernelyg susireikšminsiu. Visgi pasigirsiu, kad prestižinėse varžybose „Baltic fishing challenge“ du metus iš eilės buvau pirmas, po to užėmiau antrąją vietą nuo lyderio atsilikęs vos 60 g, dar vėliau... Na, nesvarbu.

Paprastai, kada jūroje šėlsta 2–3 m aukščio bangos, stiprus vėjas, vietiniai žvejai nekiša nosies iš namų. Dažniausiai jie yra teisūs, nes kibimas tada būna ne itin geras, juolab sunku žvejoti. Bet yra pasitaikę, kad smarkiai banguojant jūrai žuvys kibo visai neprastai.

Labai gerai kuomet Baltijoje pučia „suominis“ vėjas. Kas žvejoja jūroje, tai puikiai žino – jis yra šiaurės vakarų krypties. Bet būtent tada ir labiausiai jūra banguoja, nes šis vėjas yra nukreiptas į krantą. Jei jis labai stiprus, žūklė pasidaro beveik neįmanoma. Idealu, jei pučia tik silpnas šiaurės vakarų arba vakarų vėjelis.

Jei reikėtų rinktis kuriuo paros metu žvejoti, nedvejodamas eičiau į žūklę vakare. Plekšnės geriausiai kimba temstant ir nesvarbu koks bus metų laikas: pavasaris, vasara ar ruduo. Galima jas sėkmingai meškerioti ir per visą naktį, bet visgi labiausiai šios žuvys norės masalų pirmąsias dvi valandas sutemus. Po to jau kibs bangomis arba pavieniui.

Įdomu tai, kad laikas čia nieko nesako, kadangi, tarkim, pavasarį saulė nusileis galbūt kokią 9 valandą vakare, o vasarą – tik po 11 valandos. Rytais irgi panaši tendencija – plekšnės suaktyvėja likus maždaug porą valandų iki prašvintant ir dar kurį laiką gerai kimba tik prašvitus. Tačiau tokio aktyvumo, koks būna vakare, tuomet nesulauksime. Tiesa, reikia turėti omenyje dar ir meteorologines sąlygas, kurios gali vakare būti prastesnės nei ryte, tada jau kitas reikalas...

Kada plekšnės kimba masiškai, o tai, kaip sakiau, atsitinka pavasario pabaigoje-vasaros pradžioje, paros metas jau tampa beveik nesvarbus – galima sėkmingai meškerioti ištisą parą. Pietys – tikra rykštė meškeriotojui, nes žuvys atitolsta nuo krantų ir praktiškai nekimba. Tai itin aktualu Lietuvos pajūryje (nors Latvijoje irgi panašios tendencijos), nes į Baltiją plūsteli gėlas Kuršmarių vanduo. Tokiu atveju geriau pūstų rytų krypčių vėjai.

Žvejams rami jūra, kada vanduo lyg stiklas, irgi nieko gero nežada. Visiškas štilius gal labiau tinka pajūryje besikaitinančioms meškeriotojų žmonoms ar mėgstantiems pasimaudyti. Kada vandens paviršių šiaušia bent menkiausios bangelės – jau gerai. Ne kartą buvę, kad ryte, dieną pusėtinai kibusios žuvys staiga nustojo ragauti masalus, nors vakare jos pagal visas tendencijas turėtų tik suaktyvėti. O viso to priežastis – staiga nurimusi jūra. Debesuotumas žūklės labai juntamai neįtakoja.

Artėjant audrai, dundant griaustiniui visada pastebimas žuvų alkis. Šalia žaibuojant nesiūlyčiau pasilikti prie meškerių – tai visai nejuokinga, nes rizikuojate savo gyvybe. Ne sykį įsijautus į rezultatyvią žvejybą artėjant audrai teko staigiai vynioti meškeres arba net jas palikti ir dumti kuo toliau nuo jūros, nes čia audra ateina labai netikėtai – atrodo, kad ji dar toli, bet nė nepajauti, kaip žaibai ima raižyti dangų jau virš galvos.

Pastebėjau, kad susidrumstęs vanduo turi tiesioginį ryšį su geru kibimu, nes nuskaidrėjus jūrai žuvys atsitraukia nuo kranto. Kada pučia rytys ar šiaurrytys, vanduo paprastai būna skaidrus. Veikiausiai drumstumas sąlygoja, kad į priekrantės zoną atplaukia planktonas, vėžiagyviai ir paskui juos – žuvys. Šį faktą galima patikrinti praktiškai. Jei palei krantus randame daug krevečių, reiškia, kad ir plekšnės bus priekrantėje.

Laukite tęsinio.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas