Kaip išsirinkti švytuoklę
Anksčiau švytuokles arba horizontaliąsias blizges žvejai vadino balansyrais ir šiais masalais iš po ledo žuvis gaudė tik vienas kitas meškeriotojas. Nežinau kaip laiką matuojate jūs, bet man tai buvo visai neseniai, tad net stebiuosi, kaip greitai šis masalas prigijo Lietuvos žvejų tarpe. Nors gal stebėtis nederėtų, kadangi TV ir internetinės laidos itin veiksmingai geba įtikinti žvejus, kad šitoks vilioklis yra tikrai geras. Neneigsiu.
Todėl dabar jau nieko nenustebinsi žvejodamas švytuoklėmis, o naujausi jų modeliai šluojami iš žūklės prekių parduotuvių lentynų. Tačiau meluočiau teigdamas, kad visi pablizgiavę šiais masalais metė į šalį kitus vilioklius ir nuo tos dienos vien švytuoklėmis težuvauja. Tačiau visiškai tikiu, kad dauguma meškeriotojų bent kartą žūklėje horizontaliąsias blizges jau yra bandę bent jau iš smalsumo.
Ko neįvertina pradedantieji
Tad kodėl vieniems žvejams šis masalas tiko ir ilgainiui netgi išstūmė iš jų arsenalo įprastines vertikaliąsias blizges, o kitiems – taip ir liko neįminta mįslė, kaip tomis švytuoklėmis apskritai įmanoma pagauti kokią nors žuvį? Manyčiau, kad tokį nepasitikėjimą lemia trys pagrindinės priežastys.
1. Gaudyti horizontaliosiomis blizgėmis yra sudėtingiau nei vertikaliosiomis, gerokai skiriasi pati blizgiavimo technika. Įgusti sėkmingai žuvauti švytuoklėmis prireikia daugiau laiko, taip pat reikalingi ir labiau specializuoti įrankiai – jautresnės meškerėlės ilgesniais strypeliais, kurių, beje, galima įsigyti mūsų žūklės prekių parduotuvėse.
Vėlgi, prisiminus ankstesnius laikus tokios meškerėlės kainavo panašiai kaip vidutinio lygio spiningas, o dabar jų kainos dėl konkurencijos tarp gamintojų, įdiegtų naujų gamybos technologijų smarkiai nukrito ir tikrai gerą (ne „padorų“, bet gerą!) tokio tipo įrankį gali įsigyti už dvi ar tris dešimtis eurų.
2. Nesėkmingus pirmuosius bandymus galima „nurašyti“ netinkamai pasirinktam masalui. Pradedantieji meškeriotojai paprastai nerizikuoja pirkti brangesnių blizgučių ir įsigyja pigius, bet dažniausiai prastai dirbančius masalus. Tiesa, žodis „pigus“, kaip parodė praktika, nebūtinai yra niekam tikusio vilioklio atitikmuo, netgi už nedidelius pinigus galima nusipirkti pakankamai gerų modelių. Visgi iš tų pigesnių švytuoklių sunkiau išsirinkti gerus masalus bent jau kalbant apie jų spalvinę gamą, kuri yra labai svarbus veiksnys, kitąsyk, sakyčiau, netgi lygiavertis modelio žaidimui.
Kita vertus, šis punktas labiau tinka praeičiai, kadangi situacija panaši, kaip su minėta įranga švytuoklėms – horizontaliosios blizgės irgi dėl tų pačių priežasčių pigo, atsirado daugiau gamintojų. Dabar geros kokybės švytuoklė kainuoja tiek, kiek cigarečių pakelis, todėl šaukite du zuikius – patausoję savo plaučius įsigykite masalą.
3. Švytuoklės taip pat nėra koks nors stebuklingas vilioklis. Labai galimas daiktas, kad blizgiavimo eksperimentai sutapo su absoliučiai „juodomis“ dienomis. O galbūt kaip tik tada žuvys norėjo tik vertikaliai dirbančių blizgių, ir tai tikrai nenuostabu – mano praktikoje tokių dalykų pasitaikydavo.
Tačiau dažniau būna atvirkščias variantas: plėšrūnės griebia vien švytuokles, o į vertikaliąsias blizgutes nekreipia dėmesio. Beje, pasitaiko dienų, kada žvynuotosios kimba ir ant vienų, ir ant kitų blizgiavimui skirtų masalų. Ant kurių labiau? Čia, kaip sako rusai „technikos reikalas“...
Dabar įsivaizduokite, kad visi šie neigiami veiksniai sukrito į krūvą. O jei dar kelissyk iš eilės? Rezultatas – nulinis. Žvejo galvoje, suprantama, sukasi mintis, kad švytuoklės – reklamos išpūstas burbulas...
Teorija geras, naudingas dalykas, bet be ilgalaikės praktikos ji yra niekinė. Mano patarimas: eikite žvejoti su draugu, kuris tikrai perpratęs gaudymo švytuoklėmis subtilybes. Niekas taip neįkvepia meškeriotojo, kaip akivaizdūs pavyzdžiai. Nes viena – žiūrėti per TV ekraną ar kompiuterio monitorių, o visai kas kita – stovėti ant ledo ir stebėti, kaip bičiulis traukia ešerius, o tu... taip ir lieki ant ledo. Užgauta žvejo savimeilė yra geriausia paskata – jei jis gali, tai kuo aš prastesnis?
Švytuoklių būna įvairių
Visgi teorinių žinių reikia turėti. Bent minimalių, kad rinkdamiesi parduotuvėje masalus nepadarytumėte klaidos, apie kurią jau minėjau. Kas yra švytuoklė ir kaip ji veikia, jau buvo pasakota ne kartą, prie tos temos bus tikrai grįžtama dar daug sykių. Formulių nerašysiu, brėžinių nebraižysiu, priminsiu tik kai kuriuos pagrindinius niuansus, o galbūt pasakysiu ir tai, ko nebuvo ankstesniuose rašiniuose.
Tiesa, kad švytuoklė, lyginant su įprastine poledine blizge, gali aprėpti žymiai didesnį gaudymo plotą – juda horizontalia kryptimi norimame gylyje. Žvejojant pro siaurą skylę lede tai yra neabejotinas privalumas, kadangi tokį masalą įmanoma nuplukdyti po ledu į šoną bet kuria kryptimi. Kaip toli – priklauso nuo mūsų sugebėjimo švytuokle naudotis ir nuo pačios blizgės modelio.
Didesnės ir lengvesnės tokio tipo blizgės ne taip kryps nuo vertikalės. Aptakios, pailgesnės, labiau ištęstos ir lygesnio kūno formos švytuoklės plauks kiek toliau į šoną, bet jų svyravimai greičiau užges, nes, kaip sako masalo pavadinimas, šios blizgės veikia būtent švytuoklės principu. Siauros, ištęstos ir suplotais šonais švytuoklės itin menkai krypsta nuo vertikaliosios tiesės. Tačiau plokščios ir palyginti trumpos panašios į karosą nors ir nėra tolimų nuotolių rekordininkės, bet gana ilgai „švytuoja“.
Stipresnis ir platesnis mostas privers masalą nerti toliau įstriža kryptimi. Kuo didesniame gylyje žvejosime, tuo daugiau galimybių, kad blizgė labiau kryps nuo vertikalės, kadangi naudojama ilgesnė valo atkarpa, tačiau ilga gija tuo pačiu didins pasipriešinimą vandeniui. Logiška, kad tuomet reikalinga sunkesnė horizontalioji blizgė (turiu omenyje blizgės dydžio ir svorio santykį) arba kiek galima plonesnis valas.
Įtakos švytuoklių žaidimui turi ir sparneliai arba dar kitaip – stabilizatoriai, kadangi vieni jų būna ilgesni, kiti – trumpesni, platesni bei siauresni, visa tai subalansuojama dar prieš masinę gamybą. Šiuo atveju kalbu tik apie horizontaliąsias blizges su plastikiniais stabilizatoriais, nes švytuokles galima suskirstyti į dvi pagrindines rūšis. Tai – horizontaliosios poledinės blizgės su kietais (t. y. pagamintais iš standaus plastiko, organinio stiklo, lengvo kieto metalo) ir minkštais (dažniausiai tai būna siūlų, gyvūnų šerių šluotelės) stabilizatoriais. Jie subalansuoja blizgę plaukiant horizontalioje padėtyje bei galiniame nuo vertikalės taške priverčia ją apsisukti.
Kad būtų aiškiau galite matyti pavyzdžius. 1 pavyzdyje švytuoklė su kietais stabilizatoriais, o 2 pavyzdyje – su minkštais. Manau, kad tikrai nesupainiosite...
Masalai su siūlų ir įvairių plaukelių stabilizatoriais lėtaeigiai, jų judesiai palyginti plastiški, tokios blizgės nenukrypsta toli į šoną, gana greitai „užgęsta“ žaisdamos. Pas mus dažniau naudojami patys mažiausi tokio tipo modeliai, žvejojama jais sekliuose vandenyse.
Visgi didžioji dauguma blizgiautojų mėgsta švytuokles su kietais sparneliais, kurie dažniausiai būna raudonos spalvos arba permatomi, nors retais atvejais bus melsvi, žalsvi, geltoni ir pan. Tokios švytuoklės universalesnės, nes pasirinkus reikiamo dydžio bei svorio masalą galima gaudyti bet kokiame gylyje. Šių blizgių judesiai nebūtinai bus labai agresyvūs. Tai priklausys ne vien nuo masalo svorio, dydžio, formos, bet ir nuo stabilizatorių dydžio bei jų padėties. Platūs, ilgi ir labiau išskleisti sparneliai mažina balansyro greitį, staigius posūkius, tačiau leidžia jam ilgiau ir švelniau „švytuoti“.
Kol kas kalbėjau tik apie tipines švytuokles. Tačiau jų gali būti ir kitokių, nors visi tie vadinamieji „švytavimo“ principai išlieka, o ir masalai juda horizontalia trajektorija.
Vienos tokių mažiau tradicinių – kombinuotos švytuoklės, kurioms priderinti abiejų tipų stabilizatoriai. Jas gamina suomių firma HALI Lindroos (3 pav.). Labai įdomūs modeliai, deja, pas mus šių masalų dar neteko matyti, jais nežvejojau, tad ir nekomentuosiu.
Nors absoliuti dauguma švytuoklių turi vieną tvirtinimo kilpelę nugaroje, bet yra ir tokių, kurios pagamintos panašiai kaip cikados. Turiu omenyje, kad pastarosioms horizontaliosioms blizgėms ant nugarėlės pritaisyti net trys tvirtinimo taškai, todėl šiuos masalus galima animuoti skirtingai, priklausomai nuo jų sujungimo su valu vietos.
Konkretus pavyzdys būtų Lucky John Mebaru modelis (4 pav.). Su viena tokia švytuokle galima žaisti kaip su trimis skirtingomis šio tipo blizgėmis. Mūsų žvejai, ką ir minėjau, atsargiai žiūri į naujoves. Bet galiu garantuoti, jog Lucky John Mebaru yra išties kibi švytuoklė – bandžiau, pagavau, įsitikinau.
Dar įdomesnė švytuoklė – jau minėtos Lucky John firmos modelis Lucky John Osa (5 pav.). Atvirai pasakysiu, kad su šia blizge nesu žvejojęs, todėl remsiuosi tik tuo, ką rašo gamintojai.
Vandenyje masalas juda tiek vertikaliai, tiek ir horizontaliai imituodamas išsigandusią žuvytę. Uodega iš natūralių voverės plaukų padeda atkartoti natūralius žuvies judesius. Judesių animacijai tinka kaip ir staigūs masalo kilstelėjimai, taip ir smulkūs virpesiai kaip žvejojant avižėle. Rekomenduojama taikyti įvairaus ilgio pauzių tarp aktyvių animacijų.
Valo tvirtinimas prie masalo turi labai didelę reikšmę. Tai turi būti daroma sekančiai: į labiau iškilusią pusę veriamas valas. Tada prie jo rišamas trišakis. Trišakis masalui tampa stabdžiu, o masalas laisvai juda aukštyn – žemyn. Kibimai būna kaip ir ant uodegoje esančių kablių, taip ir ant trišakio apačioje.
Esu matęs švytuoklių netgi su tvisteriais ant galinio kabliuko, jos be „sparnelių“, be „šluotelių“ ir tikrai nežinau ar išties turi tikroms horizontaliosioms blizgėms būdingas savybes. Bet tai – jau kraštutinumai, kurie galbūt ateityje taps norma. Juolab, kad švytuoklėmis galima puikiausiai žvejoti ir vasarą iš valties.
Jei tektų rinktis iš tikrai gerų modelių, patikimiausi švytuoklių gamintojai yra Nils Master, Rapala, Kuusamo ir, suprantama, Lucky John. Pastarosios firmos horizontaliųjų blizgių kainos ir kokybės santykiui veikiausiai neprilygsta nė vienas gamintojas.
Skandinavijoje ir Rusijoje švytuoklės daug seniau išpopuliarėjo nei pas mus, netgi ginčijamasi, kas pirmieji jomis pradėjo žvejoti. Todėl nenuostabu, jog gaminiai iš šių regionų yra kokybiški. Tačiau po truputį į grandų tarpą ima spraustis ir kitos šalys, kuriose poledinė žūklė taip pat tampa vis masiškesnė. Tiesa, pirmieji blynai dažniausiai prisvyla, tačiau antireklamos nenorėčiau daryti niekam.
Apie nelabai geras ir geras blizges
Kad horizontalioji blizgė žaidžia ne taip, kaip privalo, galima įsitikinti namuose, pabandžius ja pažaisti vonioje. Pasitaiko, kad gamintojai prie švytuoklės prikabina didesnius, nei turėtų būti, papilvės trišakiukus. Todėl šie užsimeta ant masalo nugaros ir destabilizuoja jo darbą. Laimei, šios blizgės paprastai sukonstruotos taip, kad apatinius kabliukus nesunku pakeisti, deja, ne visuose modeliuose.
Būna, o tai bene dažniausias plokščių, karoso formos švytuoklių brokas, kad horizontaliosios blizgutės tiesiog virsta ant šono staigiau jas trūktelėjus. Jos tarsi prasti kiniški vobleriai – masalai tiesiog neišlaiko pusiausvyros.
Beje, priežastį nustačiau – tokių blizgių sparneliai per daug suglausti arba pernelyg maži. Todėl, kaip ir voblerių, įmanoma pataisyti švytuoklių darbą. Žinoma, sparnelių neprailginsi, bet jeigu jie yra iš minkštesnio plastiko, truputį pakaitinus virš dujinės viryklės (atsargiai, kad neišsilydytų!), plokščiareplėmis juos praskėskite, ir švytuoklė dirbs normaliai. Reikėtų kiekvieną sparnelį skėsti palengva (gali lūžti!), be to, per daug praskleisti irgi negerai, žodžiu, sugaišus laiko įmanoma stabilizuoti masalą.
Jei bandytume išsirinkti horizontaliąją blizgę nekreipdami dėmesio į gamintoją, tektų vadovautis keliomis patyrusių žvejų nuostatomis.
1. Pakabinta ant valo švytuoklė ramybės būsenoje turi išlaikyti stabiliai horizontalią padėtį. Galimas nukrypimas – uodeginė dalis nusvirusi žemyn iki 10°.
2. Į masalą įmontuoti galiniai vienšakiai kabliukai turi būti aštrūs, neklibėti stipriau suspaudus, jų gyliai nukreipti lygiagrečiai švytuoklės nugarėlei arba vos pakelti į viršų.
3. Pažvelgus į horizontaliąją blizgę iš galo, kietieji stabilizatoriai (sparneliai) turi būti atlenkti vienodu kampu. Atskaitos tašku galima pasirinkti kabliuko kotelį.
Dar keletas dalykų, kuriuos dažnai pradedantieji žvejai, galvodami apie švytuokles, vertina ne visai teisingai.
Nors horizontaliosios blizgės yra skirtos polediniam blizgiavimui (juk blizgės...), tačiau jomis žvejojami ne vien ešeriai, sterkai arba lydekos. Švytuoklėmis sėkmingai gaudomos praktiškai visų rūšių karpinės žiemą kimbančios žuvys. Tiesa, aukšlių ir gružlių pagavęs nesu, bet kuojų, plakių, karšių ir net žiobrių – taip. Yra žvejų, kurie netgi specializuojasi taikiųjų žuvų gaudyme švytuoklėmis.
Kaip bebūtų paradoksalu, tačiau švytuoklės dydis dažniausiai neapsprendžia pagautos žuvies dydžio. Nors ir sakiau, kad šiais masalais viliojamos praktiškai visos žiemą aktyvios žuvys, tačiau vis tiek daugiau nei 90 proc. laimikių sudarys ešeriai. Bent jau mūsų vandenyse. O stambūs dryžuotieji plėšrūnai, kaip žinote, žiemą kitąsyk avižėlę griebia nei blizgę, kai tuo pat metu ant blizgės kimba smulkmė.
Tačiau tai nereiškia, kad didelės švytuoklės mažiau kibios. Jos reikalingos žuvaujant gelmėse. Universaliausios, o ir populiariausios, manding, yra 4–5 cm dydžio horizontaliosios blizgės. Nuo tokių siūlyčiau ir pradėti...
Na, o apie žaidimą švytuoklėmis gerai yra pasakęs vienas mano bičiulis. Pasiimi kokį nors modelį ir tampai eketėje jį tol, kol užkimba žuvis. Tik reikia įsiminti, kokiu tempu visa tai darei, kokia jėga ir kokiu greičiu kilnojai meškerėlės viršūnėlę, nes kiekvienam, net ir tokio tipo, masalo modeliui gali reikėti truputį kitokių judesių. Paprasta? Nepasakyčiau.
Bet praktikuokitės, antraip tik liūdnomis akimis žiūrėsite, kaip kolega traukia ešerį po ešerio, o jūsiškės tokios pačios horizontaliosios blizgės niekas net nebando ragauti.
Galiu pasiūlyti mokantis žvejoti švytuoklėmis ir kitą variantą – skaityti mano straipsnius. Juk sakiau, kad rašiau apie švytuokles ir dar rašysiu. Tačiau be praktikos vis tiek nieko nebus – į vonią ešerių juk neprileisi...
Romualdas Žilinskas
