Kaip ir kuo naktį suvilioti meknę
Vasara į pabaigą, jau ir rugsėjis ant slenksčio mina, vis vėsiau, lietingiau, tačiau toks oras turi ir savų privalumų – mūsų platumų žuvims vandens temperatūra tampa kone ideali ir jos visai neprastai kimba. Žinoma, staigūs slėgio kritimai daro neigiamas korekcijas. Tačiau staiga išlenda iš už debesų saulė ir upių paviršius atgyja, nes čia gyvenantys šapalai ir meknės stengiasi nutverti vis dar tebeskraidančius arti vandens vabzdžius, po lietaus į vandenį įkritusius žiogus, įvairius vabalus. Kalbėsiu apie meknę, kurią dabar labai sėkmingai galima spiningu gaudyti vėlyvą vakarą ir naktį.
Kitaip nei vasaros karštymečiu, šiuo metu meknės pradeda maitintis anksčiau – jų kibimo galima sulaukti jau iškart po pietų. Nenuostabu, kadangi laikas pasislinko ir temti pradeda anksčiau, o oras, kaip ir minėjau, jau nebe toks tvankus. Todėl ir naktimis šios žuvys bus aktyvios ne taip ilgai, kaip būdavo vasaros pradžioje arba viduryje – veikiausiai tik iki vidurnakčio. Kitas skirtumas, jei lyginsime su ankstesnėmis žūklėmis – meknės vis dažniau kibs ant giliau neriančių voblerių, jų dydis irgi gali būti šiek tiek didesnis nei liepos ar birželio mėnesiais. Galbūt verta paminėti ir dar tą faktą, jog apniukusi, tačiau šilta diena nėra blogai, netgi jei dulkia smulkus lietutis – meknės irgi kibs sutemose.
Tokiu metų laiku naktinę žūklę aš skirstau į du etapus. Pirmasis – nuo saulės laidos pradžios iki visiško sutemimo arba jei apniukę – nuo valandos iki sutemstant iki bus visiškai tamsu ir tada gaudau pačiame vandens paviršiuje, į kibimą dažniau reaguoju akimis nei pajusdamas žuvies timptelėjimą. Antrasis etapas kardinaliai skirsis nuo pirmojo – tuomet tenka kliautis labiau ranka nei rega, o meknę vilioti jau ne vandens paviršiuje, šalia jo, bet viduriniuose vandens sluoksniuose ar prie dugno.
Jei antroje žvejybos fazėje siekiu pagauti tik meknę, kuriai vilioti, kaip vėliau pamatysite, naudoju ir atitinkamus voblerius, jais vargu ar susivilios kokia nors kita žuvis, na, galbūt šapalas, kuomet naktis šviesi. Iki sutemų yra nemažai galimybių, jog masalą atakuos ne vien meknės, tačiau ir tas pats plačiaburnis, salatis, lydeka ar ešerys. Trumpiau tariant, tikėkis ko tik nori.
Kaip jau sakiau, pirmoji naktinės žūklės fazė – kai dar gali matyti paviršiumi plukdomą arba traukiamą voblerį. Pasitaiko vakarų, kai dar gerai nesutemus gana ilgai tvyro prieblanda, taip būna apniukus orui, ir paviršiumi plukdomą voblerį galima įžiūrėti tik ne toliau nei už kokių 20 m. Neretai tiek pakanka, kadangi temstant žuvys drąsesnės, jos priartėjusios prie krantų, ir jei netrepsėsite įsibridę, netaškysite vandens, meknės, garsėjančios atsargumu, masalą gali čiupti prie pat kojų.
Dabar voblerio labai toli mesti nė nebūtina, pakaks pusės tiek, kiek jį įmanoma nusviesti, o pradėjus visiškai temti, galima tiesiog nuleisti prie kojų ir palikti tėkmės malonei. Suprantama, kad pastaruoju atveju teks kuo giliau įsibristi. Nors neretai meknės būna nuo kranto vos keli metrai, jei tik ten nėra visiškai seklu. Įdomu tai, kad kitąsyk įsibrendi, valandą bandai laimę gylyje, galiausiai prarandi viltis ir voblerį sviedi kranto link, o čia jį pačiumpa visai svari meknė.
Taigi, plukdai tą masalą ir stengiesi, kad valas būtų įtemptas. Šiuo atveju ilgas spiningas yra privalumas, kadangi jį stačiau pakėlus mažesnė valo dalis guls ant vandens ir bus menkesnė galimybė, jog gija išsilenks lanku ir prarasi kontaktą su viliokliu. Plaukiantį voblerį kas kartą prilaikai, leidi plaukti pasroviui ir suvirpini, trumpiau tariant, improvizuoji, kad tai yra įkritęs į vandenį vabzdys. Iš principo dabar voblerio kokybė, gamintojas mažai turi reikšmės. Dydis svarbu. Forma – taip pat. Tai turėtų būti kas nors aptakaus, tad geriausia yra tipinis crank, galima išsiversti ir su shad tipo modeliais. Mūsų vabalai yra tamsios spalvos, žiogai, beje, irgi ne ryškiaspalviai, todėl paviršiumi plukdomi vobleriukai turėtų būti panašūs, t. y. tamsių atspalvių.
Problema ta, kad meknių žiomenys nėra labai platūs (kitaip nei šapalo), todėl šioms žuvims derėtų siūlyti iki 4 cm dydžio vobleriukus vasarą, o dabar iki 5 cm ir ne stambesnius. Visiškai atvėsus vandeniui bus galima meknes žvejoti jau kitaip ir didesniais masalais, bet dar kol kas anksti. Dabar žvejodami per stambiais vobleriais turėsite daug beverčių kibimų, o mažesnius modelius jos pačiups vienu ypu. Jei vasarą etalonais laikyčiau Salmo Tiny, Illex Chybby 38, Lucky John Chubby 4F, tai dabar tuo tipiniu jau būtų Lucky John Pro Haira Tiny arba Lucky John Pilot-X. Beje, pastarasis iš giliau neriančių kategorijos, tačiau plukdant tai nėra kliūtis, juolab šį modelį, kaip pamatysite vėliau, galima bus naudoti ir sutemose. Masalų dydžiai padidėjo vos 0,5 cm, bet ir prasiplėtė jų asortimentas, nes naudojami vasaros pirmoje pusėje irgi neprarado savo kibumo. Maksimalus dydis yra veikiau nuoroda į stambesnį laimikį, nes mums nereikia poros šimtų gramų meknyčių.
Gali kilti problemų su spalvinėmis variacijomis. Aš paminėjau modelius, bet galbūt ne visų jų rasite rudų, juosvų, tamsiai žalių, tamsiai mėlynų atspalvių. Teks vandeniui atspariais rašikliais spalvintis patiems, netiks – nutrinsite spirite pamirkyta vata ir vėl vobleris atgaus savo buvusią išvaizdą.
Veikiausiai kils klausimas, o kaip įžiūrėti sutemose ant vandens paviršiaus plukdomą, bet tamsių spalvų masalą? Taip, iš tiesų problemiška, bet jei valas įtemptas, spiningas pakankamai jautrus, jausite kas valo gale – juk meškerykočio viršūnėle virpinate voblerį. Galima ir smarkiau trūktelėti ir matysi ant vandens ratilus, reiškia toje vietoje yra vilioklis. Lygiai taip pat ranka „pasakys“ ar kimba ir, laiku sureagavę, pakirsite. Jei ne – sudie, mekne. Man taip yra atsitikę daugybę kartų. Neblogas rezultatas, jei sugebi pakirsti kas antrą žuvį. Beje, ši žuvis, kitaip nei šapalas, labai retai čiumpa pasyviai plaukiantį voblerį, plačiaburniai aktyvumo metu kartais griebia net visiškai nejudantį dirbtinį masalą, jei sudomina jo spalva. Bet dabar kalbu apie meknes, nesiplėsiu.
Nereikia manyti, kad nakties pradžioje meknę įmanoma suvilioti tik tokiu būdu. Galima spiningauti ir įprastai, rezultatai neretai bus irgi geri. Bet ir vėl – siūlau imti ne didesnius nei nurodžiau voblerius. O įprastas spiningavimas pasireiškia tuo, kad... meti voblerį ir trauki. Tik reikėtų jį traukti skersai tėkmės nedideliu kampu arba stačiai prieš tėkmę. Tokiu atveju tenka bristi arba susirasti patogią poziciją krante – posūkį, iškyšulį ir pan. Svarbiausia, jog meknės daug mieliau griebia lėtai traukiamus, bet agresyviai, t. y. tankiai, bet nedidele amplitude virpančius voblerius. Juos prietemoje čiumpa pačiame vandens paviršiuje arba viduriniuose upės sluoksniuose. Naktį bus kitaip, bet apie tai dar kalbėsiu.
Beje, tiesiog traukdami voblerį susidursime su vienu paradoksu, kurio niekaip negaliu paaiškinti – aktyviam spiningavimui vėlai vakare prireikia ryškių, tarkim salotinių, geltonų atspalvių, gali būti netgi balti ar spindintys metalu tų pačių voblerių modeliai. Ir taip nutinka ne tik dabar, bet ir pirmoje vasaros pusėje. Aš nelabai suprantu koks skirtumas, bet tai yra faktas. Plukdant meknės griebia tamsų ir labiau pageidautina matinį, o traukiant – šviesų, blizgų. Man, suprantama, būtų patogiau atvirkščiai, bet juk ne žuvis mane, tačiau aš žuvį gaudau. Priminsiu – dabar dar kol kas spiningaujame paviršiniuose vandens sluoksniuose, na, bent jau nelabai giliai.
Gal sudėtinga susivokti tose spalvinėse peripetijose, bet meknės yra itin išrankios spalvoms ir pradžios bei vidurio vasaros spalvinės variacijos dabar gali būti jau netinkamos. Jei lyginsime su šapalais, šios žuvys labiau mėgsta pamarginimus, pataškavimus ant masalų, pereinamus atspalvius, plačiaburniai mažiau šiuo atžvilgiu įnoringi – jie kažkaip daugiau vertina masalo spalvinę visumą. Tačiau taip yra šviesiu paros metu, o naktimis meknės irgi daug mažiau kreipia dėmesį į įvairius voblerių marginimus.
Tokiu pat principu gaudoma jau visiškai sutemus, tai jau mano įvardyta antroji naktinės žūklės fazė. Dabar prireikia mažų, bet giliai neriančių vobleriukų, kurie turi ilgus liežuvėlius. Kadangi pradėjau vardinti konkrečius modelius, tęsiu toliau. Tai gali būti minėtas Lucky John Pilot-X, Lucky John Pro Haira Tiny 44 LBF+, iš vasaros pradžios asortimento Illex Deep Diving Chubby 38 arba net ir pakankamai stambus Bomber Fay A. Kai kurie jų neria du metrus ir net giliau, tačiau meknių ieškosime arčiau dugno, o nardinimo maksimumas priklauso ir nuo spiningautojo įgūdžių – galima voblerį traukti taip, kad jis to maksimalaus gylio nepasiektų.
Dabar prasideda tikroji naktinė žūklė. Vieną spiningavimo būdą jau aprašiau, tačiau ne mažiau sėkmingas bus aktyvus spiningavimas. Kai kurie ilgaliežuviai nedideli vobleriukai prastai užsimeta, tad tenka giliau įsibristi. Kadangi dažniausiai spiningauju su plaukiančiais arba neutralaus plūdrumo modeliais, tad juos galima nuplukdyti.
Traukiami vobleriai prieš tėkmę arba labai nedideliu kampu jai. Vis dėlto anksčiau ar vėliau masalas eis tiesiai prieš srovę, nes traukti jį reikia kiek įmanoma lėčiau. Nieko tokio, jei vobleris nosimi aria dugną – tai kartais dar labiau suerzina meknes. Tačiau kitąsyk šios plėšrūnės taip atsargiai čiumpa vilioklį, kad sunku pajausti. Tiksliau jos netgi jo negriebia, o baksnoja ir tik po kurio laiko atakuoja. Todėl pajutus ką nors įtartino siūlyčiau apskritai nustoti sukti ritės rankenėlę – tegul voblerį judina upės tėkmė. Sulėtinus traukimo tempą iki nulio neretai ir sulauki kibimo. Žinoma, būna visaip – kitąkart plėšrūnės trūkteli vedamą masalą pakankamai smagiai, kad pačios pasikirstų.
Apie meknėms tinkamas žūklavietes reikėtų atskiro straipsnio, nes šių žuvų tikrai ne visur yra, jos mėgsta laikytis tam tikrose upių atkarpose, kažkokiose konkrečiose vietose...
Romualdas Žilinskas
