Kaip gaudyti nekimbančius šapalus
Patyrusiems žvejams kiekviena žuvis asocijuojasi su tam tikra aplinka, žūklės sąlygomis. Kodėl sakau, kad patyrusiems? Nes jie žuvauja ne pirmi metai ir įpratę savo laimikius pagauti konkrečiai žuvų rūšiai tipinėse vietose. Tarkim, upių karosai ar lynai lindės ramiose dumblėtose ir žolėtose įlankose, kur karštą vasaros dieną jokios kitos žuvys nedrįs atplaukti.
Tačiau dabar kalbėsiu apie spiningavimą šiuo metų laikų, todėl karosai ir lynai, giedra šilčiausio metų laiko diena buvo tik pirmas man į galvą šovęs pavyzdys. Tiesą sakant, gal ir ne pats prasčiausias, jei šį straipsnį skaito pradedantieji meškeriotojai.
Beje, jų gebėjimų spiningaujant taip pat nereikėtų nuvertinti. Na, ir kas, kad tie žvejai prastai įvaldę šio žūklės būdo techniką, nemoka dorai išsirinkti tinkamų masalų, dar nesugeba „skaityti“ vandens telkinio, neįsigilinę į žuvų biologiją. Kartais tokių meškeriotojų pranašumas yra... jų nežinojime ir nemokėjime. Sakysite, nusišnekėjau. Gal taip, o gal ir ne.
Pradedančius spiningauti (gaudyti plūdine, dugnine ar museline) žūklautojus galima suskirstyti į dvi visiškai skirtingas grupes.
Pirmoji ir didžiausioji tokių žvejų dalis aklai seka tuos, kurie, šių pradedančiųjų žūklautojų nuomone, geriau spiningauja nei jie. Žodį „aklai“ pasirinkau neatsitiktinai, kadangi tas sekimas dažniausiai apsiriboja įrangos ir masalų kopijavime, galimai kažkiek bandoma perprasti ir vilioklių pravedimo technika (nors tai, vėlgi jų nuomone, yra antraeilis dalykas) ir, suprantama, žuvaujama tik tose „gerose“ žūklavietėse, kur vakar ar užvakar buvo pagautos žuvys.
Nesakau, kad tai blogai, nes spiningaujant šalia labiau įgudusių kolegų, žiūrint, kuo ir kur jie žvejoja, reiškia, kad mokomasi iš svetimų klaidų, nes juk tie, kurie sėkmingai žuvauja, irgi kažkada buvo žemesniame lygmenyje, pradėjo žvejoti nuo nulio.
Antroji grupė pradedančiųjų, o jų yra mažuma, mokosi patys iš savęs. Gal jie ir paskaito kokius nors straipsnius, kažkiek pažiūri You Tube įrašų, galbūt užmeta žvilgsnį į šalimais spiningaujančius ir sėkmingai gaudančius žuvis.
Bet tik „gal“ ir „kažkiek“, nes pastarieji meškeriotojai labiau gilinasi į žuvų biologiją ir po to bando savo galva išmąstyti, kaip tas žuvis galima pagauti, kur ir kokiais viliokliais jos kibs. Žodžiu, pastarieji naujokai jau iš pat pradžių elgiasi nestandartiškai, o jei vėliau žvejoja taip, kaip daugelis, tai vien dėl to, kad kai kuriose situacijose dviračio neišrasi.
Kartais, kai pasižiūri į tos grupės žvejį, net juokas ima, nes, tavo supratimu, jis žuvauja ne taip, ne ten, ne tuo. Šių meškeriotojų kelias į žvejybines aukštumas, ką jau minėjau, paprastai būna ilgas, kreivas ir duobėtas. Bet kada jie pasiekia savo tikslą ir galiausiai perpranta daugumą žvejybos subtilybių (visų niekas niekada nesugebės perprasti), tuomet tampa aukščiausios klasės žūklautojais su labai savita savo susikurta žvejybine filosofija.
Dar vienas jų privalumas, o apie tai užsiminiau įžangoje, kad kartais šie meškeriotojai pagauna žuvų ten arba taip, kaip seniai spiningaujančiam atrodo visiškai neįmanoma. Beje, pagauna dar vis tebesimokydami, ir paprastai šio tipažo žmonės iš teigiamų rezultatų labai greitai daro atitinkamas išvadas, nors neužsiciklina, todėl, kalbant populiariai, eina toliau...
Kur „bazuojasi“ šapalai
Dabar nėra pats palankiausias metų laikas spiningauti. Aišku, nelygu, ką ir kur gaudysi, bet tokios populiarios plėšrūnės, kaip lydekos jau nuo vasario 1 d. gaudyti uždraustos, o sterkai už poros savaičių irgi kuriam laikui atsidurs saugomų žuvų sąraše. Ešeriai nuo sausio vidurio ima kibti vis prasčiau.
Ir net nesvarbu, kad nėra ledo, sakyčiau, kad atviras vanduo netgi labiau sumenkina rainuotųjų apetitą, nes, atsižvelgiant į šiltesnius orus, jie anksčiau subrandina ikrus. Kaip žinia, prieš neršta ir neršto metu ešeriai būna itin vangūs. Jei nesivaikote lašišų ir šlakių, tuomet tenka ieškoti būdų, kaip pagauti salačius ir šapalus. Šiame straipsnyje pasirinksiu pastaruosius.
Užsiminus apie šapalus, prieš žvejų akis iškyla upių rėvos, greita tėkmė, sraunumose kupras iškišę akmenys ir panašūs vaizdai. Bet tokios vietos plačiaburniams būdingos šiltesniu metų laiku. Dabar jie elgiasi netgi priešingai – mauna kuo toliau nuo greitai bėgančio seklaus vandens.
Puikus pavyzdys būtų Nevėžio žemupys, kur iki šios dienos ir veikiausiai ryt, poryt meškeriotojai sėkmingai žvejojo ir žvejos šias žuvis. Deja, su spiningu jau ne taip efektyviai, kaip tai buvo prieš mėnesį, tačiau pasistengę šapalų visgi pagaus. Ir veikiausiai giliai, kur visai lėta vientisa tėkmė, dugnas ne kietas, tačiau ir ne visai uždumblėjęs, masalui naudodami nedidelius riperius su visai lengvais galvakabliais – masalai panašūs į pirmametį mailių.
Jei bandysime mauti ant 2,0–3,0 g galvakablio arba ofsetinės galvutės, tarkim, 5–6 cm silikoninę žuvelės imitaciją, spiningausime ilgai ir nuobodžiai, bet tuomet užkibs gerokai stambesnis plačiaburnis. Pirmu atveju irgi masalą čiups nesmulkūs šapalai, faktiškai mažesnių nei nurodyta taisyklėse, kaip „imami“, nepaklius, tačiau dabar spiningą sulenks sveriantis daugiau nei kilogramą tos rūšies plėšrūnas.
Įdomiausia, kad šiltuoju metų laiku tose pačiose Nevėžio žūklavietėse šapalų būna nelyginamai mažiau nei dabar. Faktas, kad jie čia susirinko žiemoti. Bet kokiais kiekiais! Taip pat neabejotina, jog plačiaburniai į duobes atplaukė iš šios upės aukštesniosios dalies. Tačiau nemažai šapalų sugužėjo ir iš Nemuno. Beje, pasak ichtiologų, Nemuno vagos „valymas“ irgi turėjo įtakos, kad šįmet čia šapalų itin daug. Tačiau jau pernelyg toli nukrypau nuo temos.
Noriu pasakyti, jog šios žuvys tokiu metų laiku kimba ne sau būdingose vietose. Tačiau į Nevėžio „turgų“ ne visi nori lįsti. Puikiai suprantu, be to juk liko šapalų ir Nemune, yra jų ir Neryje bei kitose upėse. Tad pirmas klausimas – kur dabar tiksliau jų reikėtų ieškoti?
Jei tai bus mažesnės upės, didžiausia galimybė plačiaburnius aptikti kone identiškose Nevėžiui žūklavietėse.
Bet didesniosiose rasti bus sunkiau. Jei kas galvoja, kad dabar geros šapalams žūklavietės pagrindinis rodiklis yra didelis gylis, klysta. Nes didžiausia gelmė, tarkim, Nemune ar Neryje paprastai yra vagoje. O vagoje, deja, šapalams bus per daug sraunu. Tačiau ramūs sėkliai irgi šapalams nepatiks.
Todėl aukso vidurį rasime ten, kur tėkmė teka vidutiniu arba mažesniu nei vidutiniu greičiu, dugnas nusileidęs į 1,8–2,5 m gylį, gruntas su nedideliu nuosėdų sluoksniu. Pageidautina, kad dugne būtų ne itin ryškių nelygumų, kurie dar šiek tiek prilaikys apatiniuose sluoksniuose srūvantį vandenį. Tai išduos paviršiuje susidarantys sūkuriukai, išsisklaidžiusi tėkmė.
Jei sūkuriai labai dideli – nelabai gerai, kadangi toje vietoje galimai išsidėstę dideli akmenys arba yra staigus dugno pagilėjimas, dėl ko apatiniuose sluoksniuose tėkmė teka pernelyg staigiai keisdama greitį. Šapalai dabar tingūs, nors ir maitinasi, tad galynėtis su srove visiškai nelinkę. Tinkamos jiems žūklavietės veikiausiai bus nelabai toli nuo kranto, nes vandens lygis yra bent šiek tiek pakilęs.
Tvičingas yra gerai, bet būna ir geriau
Regis, idealus variantas suvilioti ten tupinčius šapalus – tvičinguoti su neutralaus plūdrumo 5–7 cm dydžio minnow vobleriais. Ir garantuotai dauguma patyrusių spiningautojų taip elgsis. Gal sužvejos šapalų, gal ir ne.
Nepagaus, kadangi veikiausiai jų ten nėra, nors, regis, vieta atitinka mano nupasakotą. O bėda ta, kad ant popieriaus viskas yra paprasčiau nei realybėje. Galbūt tėkmė vos per greita ar per lėta, gal dugnas per minkštas ar per kietas, gal dar yra kokios nors neigiamos sąlygos, apie kurias galiu tik spėlioti.
Jei vasarą, rudens pradžioje šapalai į panašias smulkmenas nelabai kreipia dėmesį, nes yra plačiai pasiskirstę nedideliais pulkeliais upėje, tai dabar jie išsirenka atitinkamas vietas labai kruopščiai ir laikosi ten gausiu būriu. Netgi stambūs egzemplioriai trinasi šonais.
Kitas jų kibimą ribojantis faktorius – oro sąlygos. Šiltesniu metų laiku pakilęs slėgis – visai neblogai, šapalai giedrą rytą ar vakarą pakankamai gerai kibs. Tačiau dabar šios žuvys suaktyvės krentant dulksnai, krapnojant lietučiui ar lengvai snyguriuojant. Prieš mėnesį arba žiemos pradžioje galėjo būti ir kitaip, tačiau vasarį, kovą – būtent taip.
Dar vienas dalykas, kodėl nekibo šapalai – ne tokiais vobleriais žvejojote, ne tokią traukimo techniką taikėte. Visų pirma, vargu ar plačiaburniui patiks labai giliai neriantis modelis, nors teoriškai taip lyg ir turėtų būti – žuvys tūno prie dugno. Nežinau kodėl, bet geriausiai, kuomet šis masalas plaukia pusė metro arba aukščiau upės grunto.
Tarkim, jei gylis yra 2,0 m, tuomet geriausiai bandyti laimę iki 1,2–1,5 m neriančiu vobleriu. Tvičingavimas toks, kad galima užmigti – lengvais, bet ilgais judesiais timpt, timt, po to pauzė iki pusės minutės ar net ilgiau...
Tačiau tada iškyla problema – skersai ar didesniu kampu užmestas ir laikomas ant įtempto valo masalas net ir nelabai greitoje srovėje nešamas vandens srauto, jis stumiamas kranto link skersai tėkmės. Tai šapalui atrodo nenatūralu. Todėl tenka paieškoti vietos, gal net bristi, kad galima būtų voblerį užmesti kuo labiau pasroviui.
Beje, kodėl būtinai užmesti? Ir kodėl būtinai šapalus gaudyti su neutralaus plūdrumo modeliais? Puikiausiai tinka ir plaukiantieji, nes laikant įtemptą valą tokius vilioklius tėkmė nardins į jų „užkoduotą“ gylį net ir ilgos pauzės metu. Vobleriai, savaime suprantama, tada judins savo kūnelį, nebus visiškoje ramybės būsenoje, bet to ir nereikia. Juk pakilusi nuo dugno žuvelė, tariama šapalo auka, vis tiek kažkiek juda, nesmarkiai, tačiau vis tiek virpina pelekus, uodegą, gal ir visą kūną, nes ji stengiasi išsilaikyti tėkmėje.
Bet būna dienų, kuomet šapalai negriebia taip animuojamų voblerių, jie kimba tik tuomet, kada masalas vedamas išilgai kranto labai lėtai, be jokių pauzių ar patraukimų, tuo vadinamuoju „suki ir suki ritę“ stiliumi. Ir taip nutinka pakankamai dažnai.
Spalvos masalams parenkamos tokios, kurias svetimžodžiaudami vadiname „natūralkėmis“. Tačiau geresnės natūralios su vos gelsvesniais atspalviais, voblerių nugarėlės šapalams labiau patiks rudesnės nei mėlynesnės. Labai neblogi yra modeliai, kurių... aš labiausiai nemėgstu. Bet dabar mano pomėgiai nesutampa su šapalų norais. Kalbu apie pusiau perregimus voblerius, kuomet jų viduje gali matyti šratelius, kapsules ir kitus šiuolaikinius tokių vilioklių „patobulinimus“.
O dabar įsivaizduokite, kad esate prie upės ir tvičinguojate su tam pritaikyta firmine įranga ir tipiniais tvičinginiais japonų gamybos vobleriais. Išbandote visokius vedimo būdus, varijuojate patraukimo greičiu, stiprumu, pauzių trukme ir nieko nepagaunate.
Ateina jaunuolis, kuris sviedžia pigiu spiningu pigų plaukiantįjį iki metro gylio neriantį voblerį į vidurį upės, kur teka stipri tėkmė (kokia nesąmonė tokiu metų laiku...) ir išlupa gražuolį šapalą.
Viskas čia elementaru. Nes žvejys vilioklį traukė negreitai, tėkmė jį nustūmė į priekrantę ir spiningautojas atgal vobleris parplukdė išilgai kranto monotoniškai sukdamas ritę. Tiek tądien šapalui ir tereikėjo...
Romualdas Žilinskas
