Kaip animuoti vartiklėmis

Prieš pradėdamas kalbėti apie vartiklių pravedimo būdus, pirmiausiai norėčiau padaryti trumpą įžangą ir viską sustatyti į savo vietas.

Guminukai, jei lyginsime su vartiklėmis, yra visiškai neseniai atsiradę masalai. Vyresni žvejai puikiai atsimena tuos laikus, kuomet nusipirko pirmuosius silikoninius vilioklius, nors blizgėmis jie žuvavo nuo pat pradžių, kai dar tik mokėsi spiningauti. Garantuotai, kad tie, kurie sugalvojo guminukus, irgi buvo praėję tuos pačius mokslus. Todėl pirmiau buvo vištos ir po to atsirado kiaušiniai – tai džigavime taikomi kai kurie vartiklių pravedimo elementai, bet jokiu būdu ne atvirkščiai.

Gal kam pasirodys keista, nors veikiausiai labiau nustebs jaunosios kartos spiningautojai, kurie vartiklėmis žuvauja retai arba apskritai jas ignoruoja, kad agresyviame džigavime ypač juntami besivartančių blizgių animavimo principai. Juk mes staigiai pakeliame spiningo viršūnėlę aukštyn ir vėl ją nuleidžiame į buvusią padėtį, tuo pat metu susukdami laisvą valą.

Tai labai sėkmingas manevras (poledinėje žūklėje apskritai vienas pagrindinių) žvejojant vartiklėmis, kadangi blizgė, lyg kokia pabaidyta žuvelė, priklausomai nuo spiningo ilgio ir užmetimo nuotolio, šokteli į viršų maždaug 50–70 cm ir paskui tartum netekusi jėgų nusklendžia žemyn. Sakau „elementų“, nes, kaip vėliau pamatysite, mano siūlomuose vartiklių pravedimo būduose tai būtų tik sudėtinė masalo pravedimo dalis.

Beje, šiuo momentu itin dažni kibimai, nes plėšrūnėms vilioklis primena nusilpusią žuvele, kurį, sukaupusi paskutines jėgas, „pabandė“ sprukti iš jų matymo ir atakos zonos.

Besivartančių blizgių animavimo būdų yra nė kiek nemažiau nei bet kurių kitų masalų. Kita vertus, čia dviračio irgi neišrasi, dauguma jų labai panašūs, tačiau pakeitus vieną ar kitą elementą, tarkim, patraukimo staigumą, ilgį, pauzės laiką ir panašiai, galima pasiekti jau visai kitokių rezultatų. Kaip ir gaudant bet kuriuo spininginiu viliokliu, vedant vartikles yra svarbus judesių cikliškumas, tikslus jų atsikartojimas, seka, kadangi chaotiškai traukiamas masalas gerokai mažiau domina plėšrūnes, o kai kada netgi išbaido žuvis.

1 schemoje pavaizduotas agresyvus blizgiavimas, kuomet grobuonės būna pakilusios į vidutinius ar aukštesnius vandens sluoksnius. Tai neretas atvejis, ypač vasarą, ir gerokai aukščiau dugno man yra tekę pagauti praktiškai visų rūšių plėšriųjų žuvų, įskaitant šamus bei sterkus.
Smarkiai sušilus vandeniui lydekos, ešeriai, jau nekalbant apie salačius, meknes ir šapalus, dažnai medžioja vandens paviršiuje, tad neretai griebia blizgę net nepasiekusią taško a. Tai reiškia, kad čiumpa tik užmestą arba skęstančią vartiklę.

Tiesė ab yra horizontalė pasirinktame gylyje, kada blizgė traukiama vienodu greičiu, bc – masalo pakilimas, o ca – laisvas vartiklės kritimas žemyn, išlaikant vilioklį tame pačiame vandens sluoksnyje. Atlikti tokį pravedimą nėra lengva, kadangi, ką ir pabrėžiau, reikalingas kuo tikslesnis judesių atkartojimas, todėl pradedančiam spiningautojui tenka mintyse skaičiuoti pauzės laiką, stengtis vienodu greičiu sukti ritę masalo kelio tiesiojoje. Įgudus šis manevras atliekamas automatiškai.

Reikėtų pridurti, kad vieniems ar kitiems vartiklių pravedimo būdams labiau tinka konkretūs jų modeliai. Pastaroji animacija geriausiai žuvaujant tokiomis vartiklėmis, kaip Zumpė Ežeruona, Zumpė Gintarėlis, tos pačios firmos masalais Šešuvis, Zumpytė, Neris, bendrovės Aisė vartikle Kaukas ir kitomis panašios formos blizgėmis.

Kaip nekeista, bet tokia animavimo sistema pasiteisina ir gaudant visiškai kitaip dirbančia vartikle, kuria, beje, labai mėgstu spiningauti – tai Tauragės gamybos Zumpė Olimpinė.

Dugno ir priedugnio zonos apgaudymą matote 2 schemoje. Stovinčiame vandenyje nuskendusį masalą iš taško a, lėtai keldami spiningo viršūnę ir sukdami ritę, pakeliame į tašką b. Po to tiese bc vartiklę kurį laiką vedame tolygiai ir staigiai pašokdiname iki kreivės viršūnės d. Tai aukščiausias blizgės pakilimo taškas, nuo kurio jai leidžiame laisvai kristi iki pat dugno. Sklendimo žemyn metu surenkame laisvą valą ir įdėmiai stebime spiningo viršūnėlę. Ji signalizuos, kada masalas pasiekia dugną, nors galimai tuo metu linktelės kimbant plėšrūnei.

Nukritusios vartiklės išsyk netraukiame, o palaikome dugne apie 2 s. Spiningaujant šaltame vandenyje pauzė gali būti ilgesnė. Gal jus nustebins, tačiau tuo metų gana dažnai užkimba šamai, jie čiumpa būtent nejudantį masalą. Pakelta nuo dugno blizgė toliau vedama tokiu pačiu principu. Šitaip spiningauti geriausiai tinka Zumpė Jūra, Zumpė Akmena, Zumpė Jūratė, Aisė Papė, Aisė Puikioji, Jaxon HS Caras Spark.

3 schema nuo 2-os skiriasi tuo, kad nėra tiesaus blizgės vedimo pakėlus ją į tam tikrą vandens lygį. Faktiškai tai toks pats vartiklės traukimo būdas, kurį siūlyčiau naudoti tėkmėje. Upėse plėšrūnės paprastai operatyviau reaguoja į masalą, jei tik, suprantama, jis grobuones suvilioja, todėl pravedimo būdas yra kitoks – trumpesnis, staigesnis ir blizgė keičia vandens horizontalę greičiau.

Tačiau vartiklės, kuriomis spiningauju, gali būti tos pačios, bet dažniausiai sunkesnės. Nors dar reikėtų paminėti ir tokias, kaip Zumpė Dubysa, Zumpė Trautas, Aisė Atomas, Iron Wolf Psycho, Iron Wolf Troc, Iron Wolf Pulsar ir kitas.

Galbūt net nereikėjo piešti, bet yra ir 4 schema. Tai elementarus lėtas arba greitas, tačiau monotoniškas blizgės traukimas, kuomet ritės rankenėlė sukama vienodu greičiu. Tokio vedimo esmė – neleisti masalui pasiekti dugno, nesvarbu, kur žvejosite – upėje, ežere ar tvenkinyje. Nuo šitokios blizgių animacijos ir pradeda besimokantys spiningauti. Tačiau jį naudoja ir patyrę žvejai, kuomet plėšrūnės būna aktyvios.

Toks vartiklės traukimas niekuo nesiskiria nuo sukriukės vedimo, tačiau yra viena svarbi detalė, į kurią siūlau atkreipti dėmesį. Besisukanti blizgė spiningo viršūnėlę virpina vienodai tankiai, tai ir yra ženklas, kad masalas „užsivedė“ ir masalo lapelis sukasi, žodžiu, viskas vyksta taip, kaip planuota.

Bet kuomet taip virpa meškerykotis traukiant vartiklę, kuri juda kitokiu principu, reiškia reikia lėtinti arba greitinti valo vyniojimo tempą – ritės rankenėlę sukti greičiau arba lėčiau. Į tai derėtų atsižvelgti ir naudojant kitus besivartančių blizgių traukimo būdus, ypač kada vartiklė traukiama agresyviai (nepainiokite agresyvaus vedimo su greitu vedimu).

Kuo vartiklė bus labiau išgaubta, tuo lėčiau ją reikia traukti. Tarkim, Ežeruona ir Zumpytė gana gerai vartysis sukant ritę nedideliu greičiu, bet Vilijai ar Minijai teks pagreitinti traukimo tempą. Reikšmę turi ne tik blizgės išgaubimas, bet ir linkio gilumas (vartiklės forma, jei žiūrėsime iš šono), svoris, valo storis ir jo nusidėvėjimo laipsnis, taip pat masalo traukimo kampas tėkmėje. Vienos geresnių blizgių lėtame monotoniškame traukime yra Mepps Syclops.

Reikėtų paminėti, kad pasirenkant vartiklės traukimo greitį arba (ir) konkretų jos modelį, dera atsižvelgti į vandens temperatūrą. Šiltesniame vandenyje plėšrūnės aktyvesnės, todėl mėgsta judresnius masalus. Lengvindami netgi to paties modelio vartikles (plonesnė skarda – lengvesnė blizgė) galime suteikti papildomo agresyvumo.

Mūsų šalies blizgių gamintojai paprastai atsižvelgia į spiningautojų pastabas ir pageidavimus, todėl papildomai padaro lengvesnių ar sunkesnių kurių nors serijų modelių. Kiek žinau, kažkada taip „gimė“ ir lengvesnė Zumpė Jūratė versija.

Šiuo požiūriu vartiklės turi neabejotiną pranašumą prieš guminukus, kadangi pamautas ant lengvesnio galvakablio ar ofsetinės galvutės kabliuko guminukas nedirbs agresyviau, o veikiau bus priešingai.

Jei į vartiklių žvynelius, įvairius skardos iškilimus žiūriu gana skeptiškai (mano supratimu, jie įtaką kibimui turi nebent vizualine prasme), tai dėl skylučių jų kūneliuose esu kitos nuomonės. Manyčiau, kad ertmės išties suteikia besivartančios blizgėms papildomų mikrovirpesių. Kiek bandžiau tokio tipo vartiklėmis spiningauti, nenusivyliau. Beje, tokias blizges daro ir Lietuvos vartiklių gamintojai.

Atvirai kalbant, dabar negyvenu Lietuvoje, tačiau čia kartais atvažiuoju ir nusiperku lietuviškų vartiklių. Veikiausiai sentimentai, nors mūsiškės blizgės iš tiesų yra puikios, jos gerai pasiteisina ir kitų šalių vandenyse.

Viktoras Golubovas