Kai šapalautojai žegnojasi. Masalai
Kaip jau sakiau aname straipsnyje apie šapalų spiningavimą, mūsų upės drumstėsi ir drumsis. Beje, ateityje tik daugiau, todėl turime mokytis žvejoti tokiomis sąlygomis.
Kodėl aš taip pesimistiškai galvoju? Nes Lietuvos upės teka lygumomis, jų tėkmė yra palyginti lėta, mūsų krašto dirvožemis pakankamai derlingas, riebus. Žemdirbiams gal ir gerai, tačiau rašinyje kalbu apie žvejus, aplinkosauginės temos nežadu plėtoti, daug apie tai esu kalbėjęs jau anksčiau.
Taigi po ilgesnių liūčių vanduo pakilo, susidrumstė ir šapalai persibazavo į kitas vietas...
Tarp salos ir kranto
Faktas, kad jie tokiomis sąlygomis sugužėjo ten, kur įprastai jų nėra, mažai arba plauko tik dviejų-trijų metų smulkūs šapaliukai. Kur tuo metu dingsta pastarieji, neanalizuosim, nes mums rūpi pagauti normalaus dydžio arba net labai stambų šapalą.
Viena iš geresnių vietų būtų protakos ties salomis. Kai kurios salos jau vasaros pradžioje tarsi priartėja prie krantų, nes jas nuo tikrosios sausumos skiria tik siaura ir sekli vandens juosta. Ji gali būti dumblėto grunto ir lėtos srovės, ten rastume ir daug vandens augalų, tačiau būna ir gana greitai tekančio vandens protakos, kur dugnas nuklotas akmenimis, žvyru.
Bet kokiu atveju čia nuolatos sukinėjasi mailius, galbūt tik skirtingose protakose kitokių karpinių žuvų jaunikliai, o tose, kur gruntas yra kietas – dar ir būriai gružlių.
Dideli šapalai anksti rytais, naktimis ar pavakariais atsėlina į tas seklias protakas paplėšikauti, tačiau skaidriame vandenyje jų pagauti praktiškai neįmanoma. Yra buvę, kad kartais susigundo labai mažu ir visai vandens paviršiumi plaukiančiu vobleriu, lengva smulkia sukriuke. Bet taip nutinka tik labai anksti ryte, temstant ar sutemus.
Ir tai būna tik vienintelis toks laimikis tokiose vietose, kadangi besiblaškydamas didelis šapalas išvaiko į save panašius gentainius ilgam. Kita vertus, gal daugiskaitos dabar nevertėtų naudoti, kadangi į protakas, vasarą vis senkant upėms, užklysta tik pavieniai stambūs šapalai.
Paprastai (kalbu apie tą metą, kai upė skaidri) jie užkimba kuomet masalą užmeti kokius penkis pirmus sykius, po to netgi gali nesistengti, tik be reikalo gaišinsiesi. Nes šapalų rega puiki, jie taip pat jaučia krantu atėjusio arba priekrante atbridusio žvejo žingsnius ir nedelsdami apleidžia tuos vandenis.
Tačiau visai kitaip gali nutikti, kai upės lygis gerokai pakils, vandens juosta išplatės, bus didesnis gylis. Stambūs šapalai čia gali atplaukti po kelis ir įsitaisyti ilgesniam laikui. Manding, kad jie nebūtinai gviešis nugriebti mailių, ras čia ir kitokio maisto, bet voblerio neignoruos. Žinoma, jei pasirinksime jiems tinkamą modelį ir spalvinę variaciją.
Dabar jau galima siūlyti ir didesnius voblerius, tačiau jų panirimas vis tiek neturėtų viršyti metro, o geriau – dar sekliau neriantys. Gal bus problema tinkamai pravesti masalus, kadangi priekrantėmis vandens paviršiumi plaukia įvairūs nuo apsemtų pakrančių pakelti šapai, sausos žolės stiebai ir kitos smulkios šiukšlės, kurios kabinsis už sekliai vedamų voblerių kabliukų. Beje, protakose to šlamšto būna itin daug.
Yra du būdai jo išvengti. Pasirinkime voblerius, kurie apginkluoti vienšakiais kabliukais. Atvirai pasakysiu, kad tokių nemėgstu jau vien todėl, kad pakirsti kimbančią žuvį šiais masalais yra sunkiau. Bet ką bedarysi...
O antrasis būdas – eiti į panašias vietas žvejoti ne išsyk po liūčių, kada vanduo tik kyla, bet vėliau, kuomet upė truputį prasivalys nuo plaukiančio šlamšto. Tada ji ir kažkiek praskaidrės, tačiau dar ne taip smarkiai, kaip būna užsitęsus sausrai.
Abiem atvejais naudojami gana ryškių spalvų vobleriai, paprastai dominuoja ryški geltona, rausva, salotinė spalvos, gerai, kada masalai turi ir baltus šonus, papilves. Tai yra klasikiniai spalviniai variantai, nemanau, kad pasakyčiau kažką naujo. Nors gal...
Dabar voblerių smulkus marginimas, mažos detalės neturi didesnės reikšmės, daug svarbiau bendras masalo piešinys, kuomet „išlenda“ viena ar dvi pagrindinės spalvos. Skaidriame vandenyje šapalų reakcija paprastai būna kitokia, tada jie gana priekabiai žiūri į kiekvieną vilioklio taškelį ar juostelę.
Priešais salą
Kadangi kalbu apie salas, reikėtų paminėti tipinę stambių šapalų buveinę. Ji yra prieš pat salą. Kažkodėl gana daug spiningautojų mano, jog tokia vieta yra už salos, nes ten vanduo labai patraukliai (mūsų akimis) raibuliuoja, sala yra tarsi kokios dambos ar kranto iškyšulio atitikmuo. Bet išties toks įspūdis apgaulingas, nes didesni šapalai kaip tik tupi priešais salą.
Tačiau yra skirtumas kokioje konkrečioje pozicijoje, jei vanduo skaidrus ir žemas, ir kada upė pakyla. Pirmu atveju jie bus pasislinkę į tą pusę, kur yra vaga. Jei žiūrėsime stovėdami krante priešais salą – šapalai bus smarkiai atitolę nuo upės kranto.
Pasiekti žuvis tada sunku, nebent teks bristi tolyn skersai upės arba gaudyti šapalus nuo salos. Pastarasis variantas itin nepatogus, kadangi masalą tenka sviesti prieš tėkmę, traukti pasroviui, dar plius ir šapalai baidosi saloje stovinčio meškeriotojo. Jau tada geriau bristi, jei tik yra tokia galimybė.
Kada vanduo pakils, stambesni šios rūšies egzemplioriai veikiausiai pasirinks vandens plotą priešais salą toje vietoje, kur yra upės ir protakos takoskyra, t. y. jie greičiausiai kibs ties pačiu salos priekiu, kur gana seklu. Iš čia šapalams patogu sykis nuo sykio daryti išpuolius ir į pačią protaką.
Toks šapalų išsidėstymas gana palankus spiningavimui, nes galima atsistoti priešais salą ir leisti pasroviui plaukiantį voblerį nuo pagrindinio kranto ir priartinti jį visai prie salos pradžios, po to traukti nuo sėkliaus pradžios į gilesnę vietą.
Visai sėkmingai įmanoma ir mėtyti skęstančius arba neutralaus plūdrumo modelius link salos, traukti tokia pat maniera, tik šiuo atveju teks prieiti arčiau menamos šapalų buveinės. Kadangi vanduo drumstas, neišbaidysite.
Tokiais atvejais jau galima naudoti iki metro ar daugiau neriančius voblerius, pageidautina, kad jie nirtų ne itin staigiai, kas paprastai būdinga didesnei daliai crank „burbulų“. Traukiami masalai prieš tėkmę, tad galima įvairiai pažaisti. Tarkim, palaikyti panirusius ties salos pradžia, atleisti, patraukti, žodžiu, manipuliuoti vobleriais taip ir tol, kol šapalui neišlaikys nervai.
Aš kažkaip užsiciklinau salomis, bet gal nenuostabu, nes pastaruosius kelis sykius, prieš rašant straipsnį, rinkausi šapalavimui būtent tokias vietas. O rašyti visada geriau, kuomet įspūdžiai dar neišblėsę.
Aišku, yra ir daugiau gerų vietų, kai vanduo būna drumstas. Juk net lygi upės pakrantė tada gali būti dosni laimikiais, nes po nulinkusiomis kranto nendrėmis ar naujai atsiradusių (vanduo juk pakilo) įlankų galuose irgi rastume didelių šapalų. Labai perspektyvi tada ir naktinė šapalų žūklė. Bet tiek daug pasakodamas pernelyg išsitęsčiau, gal kitąsyk aprašysiu šias žūklavietes – juk, pakartosiu, vanduo drumstėsi ir drumsis.
Gal stebina, kad akcentuoju aukštą vandens lygį, nors rašinys yra apie drumstas upes. Bet ryšys juk tiesioginis: palijo, pakilo, susidrumstė...
Platus masalų asortimentas
Žuvaujant pačiose protakose, kur reikėtų plaukiančių ir negiliai neriančių voblerių, mano galva, tinkami yra tokie modeliai, kaip Lucky John Chubby 4F, geriausios jų spalvinės variacijos (žiūrėkite į katalogą arba Salmo parduotuvės nuorodas): 9, 12, 14, 15, 20. Daug esu žvejojęs šios rūšies vobleriais, jie tikrai kibūs, galiu garantuoti.
Bet vis atsiranda naujų modelių. Tarkim, Lucky John Chubby DR F, kurie turi ilgesnį liežuvėlį už minėtus ir giliau nyra. Vasara prieš akis – išsibandysiu ir šituos, kol kas nekomentuoju.
Be abejo, čia pasiteisins ir vienšakiais kabliukais ginkluoti Lucky John Pro Haira Tiny LBF 33PF modeliai. Tai vienas originaliausių Lucky John sukurtų produktų, nors ir turi daug kam girdėtą „Tiny“ pavadinimą.
Šie 3,3 cm dydžio vobleriai sveria 4 g, užsimeta gana toli ir taikliai. Nors gal protakose kažin kokių aerodinaminių masalo savybių nereikia, juolab plukdant masalus, bet juk kalbėjau, kad šitos vietos yra tik vienos iš daugelio.
O spalvinės variancijos (ir vėl nesistebėkite) praktiškai tinka visos, kurios šiuo metu yra Salmo parduotuvėse. „Kalta“ dėl to Lucky John firma, kadangi šiems masalams suteikė išskirtinius piešinius, tokios spalvos, jei įdėmiai skaitėte straipsnį, ir yra tai, ko labiausiai mums reikia aprašytomis žūklės sąlygomis.
Neria Lucky John Pro Haira Tiny LBF 33PF iki 1 m gylio, bet nieko stebėtino, kada matai, kokio ilgio jo liežuvėlis. Beje, tas liežuvėlis suteikia modeliui itin didelį judrumą, tankius ir išraiškingus virpesius. Tai vienas geriausių šiuo metu šapalams gaudyti tinkamų modelių, nors šiaip jau jis buvo konstruojamas vaivorykštinių upėtakių žūklei tvenkiniuose. Tad ir spalvos atitinkamos...
Kitas Tiny, be kurio bus sunku išsiversti tose protakose, kur yra itin mažas gylis, būtų trumpaliežuvė minėto voblerio versija Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33F SP. Svoris ir dydis analogiški anksčiau minėtam vobleriui, skirtumas – gerokai menkesnis panirimo gylis, jis siekia tik iki 20 cm.
Tiek pat neria ir Lucky John Pro Haira Tiny 33F SP, dydis bei svoris irgi tokie patys, žaidimo braižas faktiškai nesiskiria. Geriausios spalvinės variacijos yra 201, 205, 301, 506.
Prieštaraučiau pats sau, jei minėčiau tik tipinius ar veikiau universalius šapalinius modelius, kurie būna kibūs visą šiltąjį metų periodą. Nes aname straipsnyje pabrėžiau, jog dabar stambiems šapalams neretai kyla noras atakuoti didesnius voblerius.
Jei yra paklausa, tai bus ir pasiūla – Lucky John Pro Haira Tiny 44F SP masalas. Tai 4,4 cm dydžio modelis, kurio panirimas iki 30 cm, o svoris – 7 g. Šį voblerį galima puikiai išnaudoti ne tik protakose, bet ir gaudant prie salų pagrindinėje tėkmėje, manau, supratot, ką turiu omenyje.
Visgi tokiose vietose gal net geriau spiningauti su 4,5 cm dydžio Lucky John Pilot-X 4F, nes toks modelis užsigilins iki 1,2 m. Šio masalo svoris yra 8 g. Itin agresyvus modelis, ko dabar ir reikėtų, ypač kada bandysime 017 ir 005 spalvines variacijas.
Kad nebūtų tik vienos firmos masalai (o jie išties geri ir mano daugsyk bandyti) paminėsiu dar ir Zipbaits Khamsi JR. SR 50, kuris yra itin universalus gaudant bet kokias plėšrūnes. Stambūs šapalai – jokia išimtis.
Šitas vobleris savo forma iškrenta iš minėtų modelių bendro konteksto, tačiau tai nėra kokia nors blogybė – esmė, kad tikrai kibus masalas, neria iki 1 m, nors man regis, kad ir šiek tiek giliau. Sveria vilioklis 4 g, jo dydis – 5 cm, užsimeta puikiai. Geriausios spalvinės variacijos drumstam vandeniui būtų 205 ir 070R.
Romualdas Žilinskas
