Kai šapalautojai žegnojasi. Įranga
Išties net nežinau, kiek gaudančių šapalus žegnojasi, kiek jų keikiasi ir spjaudosi, bet faktas – kai vanduo susidrumsčia, tuomet gero šių žuvų kibimo nesitikėk. O drumsčiasi upės mūsų platumose, suprantama, nuo liūčių.
Kita vertus, situacija viliojant šapalus būtų lyg ir dėkinga, nes pakilus vandeniui jie artėja prie krantų ir, regis, kibimas turėtų būti geras. Teoriškai tokiomis sąlygomis netgi patys didžiausi šios rūšies atstovai atplaukia į seklesnes vietas ir pagauti juos nedideliais vobleriais galima būtų be problemų. Tačiau siūlai, siūlai, o šapalai neima, nors tu ką...
Paradoksali situacija
Svarbiausia, kad jų išties yra, netgi kitąsyk matai, kaip priekrantėje pabaidytas smulkus mailius pažyra į šalis. Galima pagalvoti, kad ten siautėja lydekos arba ešeriai (beje, nutinka ir taip), tačiau geriau įsižiūrėjus, matai, kad žuveles vaiko būtent tas laimikis, dėl kurio mindai krantų žolynus.
Tokiais atvejais niekada nepraloš plūdininkai, jei pasiūlys šapalams batono minkštimą ant kabliuko. Betgi iš to galima daryti šiokią tokią išvadą ir spiningautojams – šapalai gerai mato baltą nykščio dydžio kabliuko turinį ir todėl kimba.
Tai reiškia ir daugiau – reikia naudoti kokius nors labai šviesių arba ryškių spalvų vilioklius, kurie smarkiai išsiskirtų iš aplinkos ir būtų didesni nei įprasta. Kalbu apie gegužės ir vasaros laikotarpį maždaug iki rugsėjo vidurio, kuomet šapalus mes gaudome itin smulkiais vobleriais.
Jei plėšrūnai vaiko mailių, galbūt būtų logiškiau jiems pasiūlyti kokių 2 colių guminuką ir problema išsispręstų. Arba kokį nediduką tvičingavimui skirtą voblerį, kurie man pasiteisina viliojant prie pat krantų salačius ar tuos pačius dabar užsiožiavusius šapalus pavasarį, Bet dabar šie plėšrūnai jau daug mažiau pageidauja tokio tipo modelių. Ir vėl kažkoks paradoksas – juk mailius yra minėtų masalų formos, net juda panašiai.
Bet ne, šapalas dabar nori crank voblerių ir, kaip sakiau, jei vanduo susidrumstė – didesnių. Tik nereikia „perspausti“ su dydžiu. Jei skaidriame vandenyje šapalas čiupdavo 2,0–4,0 cm modelį, tai dabar vilioklis „paaugo“ iki maždaug 4,0–5,0 cm. Kalbu apie tinkamą masalą tikrai dideliam egzemplioriui.
Nors gal ir nebūtinai crank, gali būti ir shad, svarbu dirbtų agresyviai. Yra pakankamai ir agresyviai žaidžiančių minnow modelių, kurie būdami tokių gabaritų žaistų tikrai labai judriai. Visgi su ilgesniais, platesniais liežuvėliais minnow modelių animacija kitokia, jie vandenyje juda ne smulkiai, tankiai virpėdami, tačiau su didesniais ar mažesniais nukrypimais nuo tiesiosios.
Man iš tiesų net sunku apibūdinti vienų ar kitų sąlyginai nedidelių voblerių žaidimo braižą, tačiau spiningautojas tai junta puikiai, jei, suprantama, gaudo žuvis su atitinkama įranga, o ne „kuolu“. Todėl pradžiai gal apie įrangą...
Kuo geriausiai „apsiginkluoti“
Jei reikėtų šapalų žūklei universalaus spiningo, jis, mano akimis, turėtų būti iki 10–12 g testo. Tačiau užmetimo svoris turi ir pradinę ribą, todėl norint, kad tas įrankis toliau sviestų ir lengvus voblerius, nes ne visi kibūs modeliai gali būti tik prestižiniai ir pasunkinti garsiąja šratukų „kapsule“, reikėtų, kad spiningas normaliai užmestų bent 3–4 g svorio masalus.
Faktas, kad geresnes užmetimo savybes turi lankstesni spiningai, kurių akcija yra parabolinė. Bet gaudant stambius šapalus, visgi siūlyčiau susilaikyti nuo tokių spiningų, jie labiau tinka ešeriams, galbūt upėtakiams.
Bėda ta, kad šapalo (didelio!) gerklė labai plati, nasrai gana kieti, bet svarbiausia, kad jis masalus griebia savita maniera. Atvirai kalbant, net nežinau, kokia ji yra, bet tendencija, kad maži kabliukai, beje, kitąsyk ir trišakiai, išsprūsta iš jo žabtų pakertant, žinoma visiems bent kiek labiau prakutusiems žvejams. O jei ir įkerti didesnę šios rūšies žuvį, ji sugeba nusikratyti nuo kabliukų.
Todėl labai lankstus spiningas ir netiks. Skamba gal nelabai logiškai, nes būtent parabolinio linkio kotai geriausiai laiko pakirstą laimikį. Tačiau, atkreipkite dėmesį – pakirstą. O juk prieš tai ir reikia, kad kabliukas bent jau įsmigtų į žabtus.
Kada tenka toli atleisti plaukiantįjį ar toli nusviesti skęstantįjį voblerį, o toks masalas palyginti smulkus ir, kaip rekomenduoju, crank arba shad tipo, jo kabliukai veikiausiai bus visai maži. Bent jau pas absoliučią daugumą tipinių šapalams skirtų crank modelių yra būtent taip. Tad ir pakirtimas su visišku „paraboliku“ veikiausiai tokiu atveju bus nevykęs.
Labai „kietas“ kotas irgi ne išeitis, kadangi visų pirma, prasčiau užmes lengvą masalą, o antra, ką ir sakiau, besipriešindamas šapalas išpurtys sau iš gerklės mažą kabliuką.
Bet yra aukso vidurys, tai būtų pusiau parabolinės arba, kaip dabar įprasta žymėti M (vidutinės) arba MF (tarpinės tarp vidutinės ir greitos) akcijos spiningai. Juose, be kita ko, gana plati testo riba, nes labiau „suspaustą“ užmetimo svorį turi F arba EF, t. y. greitos bei labai greitos akcijos kotai.
Todėl tokie spiningai, kaip Lucky John Anira Stream 10, Lucky John Sensoric Inspirado 9, Lucky John Chub 10 ir panašūs yra kone idealūs įrankiai didesnių šapalų žūklei.
Tiesą sakant, vertėtų atkreipti dėmesį ir į spiningų ilgius. Tokio paties testo ir tos pačios serijos kotai bus nevienodai minkšti ar kieti, tai pajusite paėmę juos į rankas. Ilgis turės įtakos ir masalo užmetimo nuotoliui. Kokio ilgio spiningus rinktis, aš nerekomenduosiu, tai jau daugiau įpročio reikalas, tam tikrų žūklės galimybių paisymas ir panašūs asmeniniai dalykai.
Be to reikia turėti omenyje, kad trupesniems ir lengvesniems tokio tipo spiningams reikės mažesnių ričių jau vien dėl balanso, nes jos svers mažiau nei didesnės. Tarkim, jei paimsime iki 10 g užmetimo 2,0 m ir 2,7 m ilgio kotus, tuomet pirmajam veikiausiai pritaikysime 2000 ar 2500 dydžio ritę, o antrajam tiks ir 3000 ritė.
Šapalų gaudymui spiningą išsirinkome, tačiau jam priderinti derėtų ir ritę, valą.
Kiti spiningavimui svarbūs dalykai
Valą šapalavimui kadaise visada naudodavau tik monofilamentinį. Bet tai buvo seniai, kaip dabar pasakytume „...ir neteisybė“, šias žuvis gaudyti visiškai sėkmingai galima ir su pintuku, ką pastaruoju metu nevengiu daryti. Tik jis turėtų būti slidus, geresnės kokybės, tvirtas, nes visgi storesniu nei 0,12 mm šapalų neviliočiau.
Suprantama, riščiau fluorokarbono pavadėlį. Būtinai minkštą ir iki 0,25 mm storio, bet neplonesnį nei 0,18 mm. Didesnio diametro gali varžyti kai kurių voblerių judesius, o plonas tiesiog trūks besipriešinant stambiai žuviai ar masalui įstrigus tarp žolių. Aišku, kad su tokiu nuo lydekų dantų neapsisaugosi, bet besisaugodamas gali nepagauti šapalų. Tad tenka rinktis.
Tokia gija, kaip Daiwa J-Braid Grand X8 135 m, Daiwa Tournament X8 Evo+ 135 m, Owner Broad Pe X8 Kizuna Green and Dark 135 m, yra tai, kuo skųstis tikrai negalėčiau. Beje, jei atkreipėte dėmesį, visos šios pintos gijos aštuoniagyslės.
O pavadėliui rekomenduočiau Lucky John Fluorocarbon Soft, Seaguar Grand Max Soft Plus ir panašius. Visi jie su soft nuoroda, tad išsirinkti keblumų nekils. Nors, suprantama, net ir nuoroda į gijos minkštumą gali būti ne visai teisinga, nes valas valui nelygu.
Tiesa, pavadėlį su pinta gija surišu panaudojęs tarpinį suktuką. Gal smulkmena, tačiau kai kurie jų prastai sukasi, sulūžta, tad nepagailėkite daugiau centų ir nusipirkite kokybiškus suktukus. Juo labiau, kad žuvaujant šapalus nerišu labai stambių sukučių, o smulkesniuose kokybės defektai visada greičiau „išlenda“.
Galima žvejoti su paprastu monofilamentiniu valu, nes dabar tas akcentuotinas kontaktas su masalu, kai gaudome, tarkim, džigaudami, faktiškai nueina į antrą planą. Voblerio žaidimą puikiai jausite ir paprasta gija. Jei ir ne, tuomet galima orientuotis pagal spiningo viršūnėlę, o spiningus nurodžiau tikrai tokius, kurie šio vilioklio animacijai pakankamai jautrūs.
Monofilamentinis valas spiningavimui būna ir specialus. Nors išties galima naudoti bet kokį, tačiau reikėtų paisyti kai kurių jo savybių.
Viena tokių – valo tamprumas. Jei gija labai tąsi, ja bus sunkiau pakirsti žuvį, ypač kada pastaroji griebs masalą toli nuo meškeriotojo. Jau akcentavau, kad didelius šapalus pakertant iškyla problemų, todėl neteisingai parinktas monofilamentinis valas gali jų dar padauginti.
Tačiau ne ką menkiau svarbus ir gijos minkštumas. Neretai specializuoti spiningavimui monofilamentiniai valai yra pernelyg kieti. Žuvaujant sunkiai masalais – nieko problemiško. Bet kada gaudai lengvais viliokliais, o dar ir giją susuki ant mažos ritės, ji gula ant vandens vijomis, garankščiuojasi. Taip, šie valai jautrūs, nes kieti, tačiau jau sakiau – dabar tai antraplanis dalykas.
Taip pat nereikia imti skęstančių valų, geriausiai kada jie bus neutralaus plūdrumo, iš bėdos tiks ir plaukiantys. Todėl, mano nuomone, tinkami šapalauti spiningu yra Balzer Platinum Royal 300 m, Daiwa Tournament SF 150 m, Preston Float Max 150 m. Esu išbandęs visus šiuos valus ir už savo žodžius atsakau.
Kokiu valu spiningautumėte, vis tiek gale jo veikiausiai rišite karabiną (segtuką). Vėl, regis, smulkmena, bet ji labai svarbi. Man – viena svarbiausių. Nes būna, kad karabinai gerai neužsisega arba po kurio laiko atsilanksto ir prarandate užsikabinusius už žolių ar kerplėšų masalus. Dar blogiau, kai taip nutinka betraukiant žuvį.
Masyvūs segtukai, kada žuvauji su nedideliais vobleriais irgi negerai, nes gali pakenkti vilioklio animacijai ir net plūdrumui. Galiausiai – kitąsyk sunku prasčiau matančiam meškeriotojui storą vielą įtaikyti į mažo voblerio kilpelę.
Aš šio rašinio pradžioje minėjau, kad drumstame vandenyje žvejosime didesniais nei įprasta vobleriais, bet nesakiau, kad visiškai atsisakysime ir mažesnių, todėl ir akcentuoju segtukus. Patikimi ir tinkami minėtais atvejais yra Spinwal, Daiwa, Lucky John, Stonfo, Cormoran ir dar kelių firmų karabinai. Pastaruoju metu juos tik ir naudoju, neieškau sau bėdos.
Deja, apie masalus šiame straipsnyje taip ir nepapasakojau. Vanduo drumsčiasi ir drumsis, gal jis toks bus net rytoj, kada parašysiu rašinio tęsinį.
Romualdas Žilinskas
