Kada šapalai tūno palei dugną
Penkios žvejybos iš eilės – du ešeriukai. Seniai to nebuvo, ypač turint omenyje, kad dabar rugsėjis, kurį prieš tai rašytuose straipsniuose gyriau, kaip bene geriausią mėnesį spiningavimui. Žvejojau ir ryte, ir vakare, netgi naktį – „tuščias ramsas“. Aišku, galėčiau rasti aibę priežasčių, kuriose paaiškinčiau, kodėl mano žūklės buvo nevykusios, bet čia veikiausiai kas nors pasakytų, kad blogam šokėjui ir batai trukdo, nes kitiems žūklėje sekėsi nepalyginamai geriau.
Tarkim, žuvavau ne tokiais masalais ir ne tose vietose. Ir taip buvo iš tiesų, kadangi nusistovėję vėjai pūtė į tą upės krantą, kuriame spiningavau, plaukiančias visuose vandens sluoksniuose vandenžoles. Iš kur tiek tų augalų, sunku pasakyti, nes dar šalnų ar didesnio atšalimo nebuvo – faktiškai kiekvienu metimu į krantą parsitempdavau saują žalumynų. Na, taip, vandens lygis visus šiuos metus aukštas, net nepaisant labai karštos vasaros. O ir prieš keletą dienų praūžė galingi lietūs. Gal todėl...
Kuomet upe plaukia žolės ir kitos šiukšlės, mažiausiai kas tuo metu tinka spiningavimui, tai plaukiantieji ar neutralaus plūdrumo vobleriai bei sukriukės. Geriausiai žvejoti guminukais ir juos traukti padugne – ten vandens plukdomo šlamšto ne tiek daug, o ir apskritai visokios šiukšlės, žolės gerokai menkiau kabinasi už silikoninių masalų dėl savitos tų vilioklių konstrukcijos ir naudojamų sistemėlių. Deja, užsispyrusiai spiningavau būtent tuo, kuo nereikėtų. Bet čia mano problemos ir nėra ko virkauti.
Statu, gilu, sraunu...
Grįždamas iš naktinės žvejybos sutikau pažįstamą plūdininką, jis dar tik ruošėsi meškerioti. Beje, tai vienas iš nedaugelio likusių vietinių „etatinių“ žvejų, kuris žuvauja kasdien. Kadangi tą meškeriotoją pažįstu daug metų, buvau nustebintas – į žvejybą nešėsi graibštą, kurio, kiek menu, niekada nenaudodavo. Tokius pokyčius žvejys paaiškino didelių (eina sau, nepatikėsi, kimba monstrai!) šapalų kibimu. Pasak jo, nebūna dienos, kad neįkirstų poros kilogramų šapalo, kilograminiai tapo įprastas laimikis – lyg kokios kuojos... O didžiausias, kurį ištraukė, svėrė 3,9 kg! Dar keli stambūs, suprantama, nutrūko.
Kadangi žinau žmogų daug metų, tai kibimo intensyvumą ir nuolatos kimbančius „monstrus“ išsyk sumažinau perpus, nors dėl didžiausio laimikio abejonių buvo mažiau. Kita vertus, apie puikiai kimbančius šapalus, kuojas, karšius Neryje girdėjau ir iš kitų meškeriotojų. Paradoksalu, nes visas tas nevykusias man dienas upė atrodė lyg mirusi – paviršiuje nesimatė net aukšlių ratilų. Tačiau tai tik patvirtino hipotezę, kad žvynuotosios maitinasi palei dugną ir mano naudojami masalai bei gaudymo taktika buvo, švelniai tariant, diletantiška.
Niekada nevėlu pasitaisyti. Taip ir padariau. Nors, gal ir kvailas užsispyrimas, voblerių vis tiek neatsisakiau. Mano galva, tokiu metų laikų šapalams jie labiausiai tinkami, tik nuo spalio, kada vanduo labiau atvės, į „trasą“ dažniau išeis guminukai.
Bet šįsyk jau ėmiau visiškai kitus modelius (dalį, kaip pamatysite, visgi naudojau tokių pačių) ir gaudžiau kitose vietose. Kadangi šapalai maitinasi giliai, tai ir ieškojau jų jau ne sekliai šalia rėvų ar vandens augalų, kas lyg ir būtų natūralu esant šiltam vandeniui, tačiau labiau būdingoms rudeniui vietose.
Tai buvo statūs upės skardžiai, kur dugnas staigiai leidosi į vandenį. Žūklavietėse gylis pasiskirstęs maždaug taip: porą metrų nuo kranto – gelmė 1,2–1,5 m, trys metrai nuo kranto – jau 1,5–2,0 m gylis, o toliau – dar giliau. Aišku, Neries gelmės, tai ne Nemuno, vagos dugnas yra maždaug 3 m gylyje (plius, minus pusė metro), esant aukštam upės lygiui. Tad faktiškai žuvavau ties vagos šlaito apačia. Žinau tokių vietų, netgi porą ištisų upės atkarpų, ten, beje, ir buvo gaudomi plūdine šapalai. Nors veikiau pusiaudugnine, vietiniai meškeriotojai turi savus metodus, kaip išlaikyti plūdę sraunioje gilumoje. Tačiau dabar ne apie tai...
Minimi ruožai yra upės tiesiojoje. Nors čia tiesumas – sąlyginė sąvoka, nes net pusmetrinis kranto iškyšulys jau gerokai pakoreguoja tėkmę, ją sklaido. Kadangi masalą leidi palei pat krantą, o tai liečia tiek žuvaujančius plūdine, tiek ir spiningu, nutolusio dešimt metrų vilioklio, jau gali nebematyti. Matomumą mažina ir įvirtę į vandenį arba iškišę savo vainikus virš vandens, šakas merkiantys upėje medžiai. Kita vertus, jie sulaiko, pakreipia tėkmę ir tai ypač patinka žuvims.
Nesakau, kad vien šapalams, nes turbūt supratote iš aprašymo, kad tai neabejotinai puikios vietos plačiaburniams plėšrūnams. Beje, smulkių šapaliukų reta, paprastai čia laikosi solidesnės tos rūšies žuvys. Taip pat gali suvilioti meknių, lydekų, sterkų, nedidelių šamų, solidžių vienišių ešerių, netgi karšių. Pastarosios žvynuotosios – jau plūdininkams, spiningu sugundysi vargiai. Karšius paminėjau vien todėl, jog šiek tiek keistoka, kad plačiašoniai čia apskritai atplaukia. Na, bet kiekvienoje upėje yra savi niuansai.
Dar neįvardijau kuojų, jos būtų pagrindinis meškeriojančių su plūdėmis laimikis. Karšiai, kuojos, meknės, taip pat tie „monstriniai“ šapalai gaudomi konservuotais kukurūzais ir šutintais žirniais. Kaip nušvietė mane tas pažįstamas žvejys, jei žuvausi kukurūzais – bus dažnesnis kibimas, bet kibs smulkesni šapalai ir kuojos, o viliojant žirniais teks laukti ilgiau, tačiau „segsi“ tik labai rimtas žuvis.
Tiesą sakant, jis nemelavo, esu taip čia žuvavęs N kartų ir žinau vietinių žvynuotųjų įgeidžius. Tačiau reikia vienoje vietoje bent kelias dienas iš eilės jaukinti. Galima bandyti ir išsyk naujoje žūklavietėje šerti žuvis, tai atneš gerus rezultatus, visgi beveik garantuoti ir itin puikūs bus tada, kai prievilo įmesi ten, kur jaukinama dažnai.
Jaukas pats paprasčiausias, kokį galima sugalvoti, – atėjai, atsidarei skardinę kukurūzų ir mostelėjai pusę jos turinio į upę. Arba pasiėmei kokias tris saujas žirnių ir lygiai taip pat pažėrei į vandenį. Suprantama, pirmą sykį, vėliau bežuvaudamas vis papildai įmesto jauko.
Nors gal žodis „mostelėjai“ yra su tam tikra išlyga, nes rankos mostas turi būti nestiprus. Toks jaukas, jei šiose žūklavietėse jį mesi toli nuo kranto, nuplauks bala žino kur. Tad ieškai atitinkamos vietos. Idealu, jei yra šalia nuvirtęs medis ir už jo – grunto nelygumas. Tai gali būti vagos šlaito išgrauža ar smarkiau, staigiau pagilėjęs dugnas. Žodžiu, reikia žinoti konkrečias žūklavietes, nes be visa ko, čia yra dar ir begalė šiekštų, stambių akmenų.
Žinau tokias vietas, žinau ir didžiausius dugno šiekštynus. Visgi žinojimas būna ribotas, kadangi kasmet upė kinta: pernai nuvirtusių medžių šįmet gali jau neberasti, tačiau bus naujų, o tėkmės išskalauta šlaito išgrauža galbūt išsilygino, bet netoliese atsirado kita... Lygiai taip pat atsinaujina ir paplautų, dar augančių medžių vandenyje mirkstančios šaknys – vienos jų labiau atsinuogina, o kitas vėl užneša smėlis. Stambių riedulių tėkmė, suprantama, nenuridena, bet akmenys tai labiau susminga į gruntą, tai smarkiau virš dugno iškiša savo kupras. Smarkiai pakilus vandeniui, dalį kranto medžių upė apsemia, tai irgi koreguoja žūklaviečių pasirinkimą.
Meškeriojant plūdine, dugnine bepigu – kliuviniuose prarandi pavadėlį su kabliuku, gal svarelį, bet spiningaujant nuostoliai bus labai dideli. Todėl norinčių tose vietose mirkyti voblerius ar kitus dirbtinius masalus atsiranda labai mažai. Dar vienas ribojantis bet kokią žūklę aspektas – labai statūs krantai ir ne visur gali prieiti iki vandens. Tačiau grįžtu prie spiningavimo. Ekstremalaus, derėtų papildyti...
Spiningavimas visai prie pat kranto
Logiškai mąstant, kuomet oras dar šiltas, o vanduo pakyla, šapalai turėtų irgi kilti į viršutinius vandens sluoksnius. Bet taip nėra, nes visgi dabar jau ruduo, tad vargu ar upė atplukdys daug kokios nors nuskalautos nuo pakrančių gyvasties. O ir kilo vanduo šįmet ištisai, jo lygis visą sezoną buvo aukštas, faktiškai upės net nenuseko, kaip tai nutinka kiekvieną vasarą. Todėl ir žuvys prie to įprato, veikiausiai kuriam laikui pakeitė savo įpročius. Na, bent jau tokia mano teorija.
Kuomet šapalai tupi palei dugną, reikalingi ir atitinkamai nyrantys vobleriai. Įdomiausia, kad čia tūnantys plačiaburniai nenori didesnių modelių, jie kažkodėl pripažįsta tik maždaug iki 4,0– 4,5 cm dydžio crank masalus. Paeisi porą kilometrų aukščiau ar žemiau, tenai jau kitokios vietos, pagausi šapalą ir su 7 cm dydžio vobleriu. Tačiau čia – ne.
Gal, sakau, nuolat beriami žirniai ir kukurūzai tokią įtaką turi, juolab, kad geriausi voblerių spalviniai piešiniai bus tie, kuriuose dominuoja geltona spalva. Ne visada, tai nėra taisyklė, o veikiau šiokia tokia tendencija labiau būdinga vasarai.
Gaudoma nupasakotomis sąlygomis labai specifiškai – meti voblerį pasroviui, gali jį plukdyti, jei modelis plaukiantysis, bet netoli, tik gal kokius 10–20 m, tai priklauso nuo konkrečios vietos. Trauki masalą vos keli metrai nuo kranto. Traukimas – kuo lėtesnis, dažnai darai pauzes ir tiesiog leidi pačiam vobleriui judėti tėkmėje. Ilgas spiningas, kaip nekeista, tokiomis žūklės sąlygomis bus privalumas, nes masalas vedamas ar laikomas per ištiesto koto ilgį. Todėl galima užmesti voblerį tik sykį, o po to prisitraukus prie kojų, vėl atiduoti tėkmei, nuplukdyti, vėl traukti... Turbūt įsivaizduojate, ką turiu omenyje. Beje, šapalai, nors ir labai baikštūs, bet čia kartais masalus čiumpa ranka pasiekiamai.
Žodžiu, taip ir žvejojau, šį būdą jau esu anksčiau išbandęs begalę kartų. Ir sėkmingai. Šapalai kibo, nors upė ir kitą, dar kitą dieną atrodė tokia pati negyva – nežinotum, nebandytum – galvotum, jog visos žuvys iš tų ruožų kažin kur pasitraukusios.
Išmėginau ir velkiaujant naudojamą sistemėlę. Tokią pačią rišame, kada spiningaujame ir nuo kranto guminukais, bet šįsyk juos pakeičiau sekliai nyrančiais smulkiais vobleriais. Kalbu apie elementarią paternoster su trišakiu suktuku. Svarelį naudodavau priklausomai nuo tėkmes stiprumo, gylio, jo masė svyruodavo 10–30 g ribose. Gal kai kur reikėtų ir masyvesnio, bet mano pintukas vos 0,10 mm diametro, tad tokių gramzdų pakako.
Spiningaudamas su sistemėle vedi voblerius tarsi gaudytum giliai nyrančiais ilgaliežuviais modeliais, praktiškai niekas nesikeičia. Beje, pasitaikė dienų, kai šapalai net labiau norėjo ant sistemėlės prikabintų voblerių. Nesistebiu, nes kai kurie modeliai neturėjo deep versijų, o tuos masalus šapalai itin vertino.
Nors gal ir ne tame esmė, nes žuvaujant su papildomu svareliu vobleriai juda kitaip. Deep modeliai neria stačiai, keičiant traukimo greitį ar (ir) kintant tėkmės stiprumui, vandenyje šokčioja savotiškais laiptais, žodžiu, žaidžia chaotiškiau. Pririšti prie pavadėlio sekliai nyrantys vobleriai labiau išlaiko judėjimo tiesę, šiuo atžvilgiu jie stabilesni. Be to, tėkmė mažiau spaudžia masalus prie kranto, nes svarelis būna tarsi koks inkaras.
Daugiau nesiplėsiu, gal kada dar tęsiu šią temą, nes ir toliau tebevilioju šapalus ten pat ir tokiais pačiais metodais, bet vis bandau eksperimentuoti su naujais modeliais. O kai kuriuos giliavandenius pasiteisinusius voblerius matėte nuotraukoje. Tačiau tikrai ne visus, man smagiau žuvimis straipsnius iliustruoti.
Tiesa, „monstrinių“ šapalų dar nepagavau. Bet kilograminių ir didesnių pasitaikė ne vienas.
Romualdas Žilinskas
