Kada šalta ir tamsu, eik gaudyti sterkų

Kai ima sekti paskutinės rudens dienos arba prasideda kalendorinė žiema, žvejyba naktimis, regis, būtų nesąmonė: šalta, vėjas, lyja, sninga, žodžiu, geras šeimininkas tokiu oru, ir dar tamsoje, šuns į kiemą neišvarytų. Apie gerą kibimą apskritai beprasmiška galvoti, na, nebent gundytum vėgėles. Atvirai pasakius, pastaruosius kelis sezonus vėgėliauju retai, bet už tai tuo laikotarpiu mindau upės pakrantes ar braidau priekrantėse su spiningu.

Ką tada naktimis gaudau? Praktiškai visas plėšriąsias žuvis, išskyrus šamus, nes ilgaūsiai dabar gilumoje giliai snaudžia ir nuo kranto beveik nepasiekiami. „Visas“ irgi gal per skambiai pasakyta, nes laimikiuose dominuoja sterkai ir lydekos. Vėlgi tai priklauso nuo nusiteikimo, žūklaviečių bei masalų – labai pasistengus galima suvilioti salačių, šapalų ar meknių, netgi ešerių, nors pastarieji tamsoje kimba tik kokią valandą ir tai esant tik atitinkamoms oro sąlygoms.

Bet tiek daug nesiplėsiu, pakalbėsiu apie sterkus, kadangi šiuo metų laiku žvejojant naktį jie būtų neabejotinai pagrindinis ir tikslingai viliojamas laimikis. Ir dar pridurčiau, kad kaip tik dabar pagaunami didžiausi blausiaakiai. Įdomu, jog kartais tamsiuoju paros metu sterkai masalus čiumpa ten, kur, atrodo, jų neturėtų būti arba lig tol tikrai nebuvo.

Kuo panašūs sterkai į kates

Sterką mes įpratę vadinti prieblandos plėšrūnu. Ir tai tikra tiesa, nes šis grobuonis nemėgsta nei ryškios šviesos, nei skaidraus vandens. Giedromis dienomis sterkai paprastai neria į gilesnes vietas, laikosi šiekštynuose, akmenynuose, kur randa bent šiokį tokį šešėlį. Aišku, negalima šimtu procentų teigti, kad šios žuvys nekibs vidurdienį aukštesniuose vandens sluoksniuose, nes daug kas priklauso nuo jų aktyvumo. Bet taip dažniau nutinka vasarą, rudens pradžioje, kada karpinės žuvys irgi aktyviai maitinasi.

Visgi, kol sterko skrandis negroja paskutinio maršo, jis palauks bent jau vėlyvos popietės, kad galėtų užkąsti. Šiuo metų laiku, kaip žinia, vanduo visuose vandens telkiniuose būna skaidriausias, o jei dar saulė dieną išlįs...

Sterko rega prieblandoje ir tamsoje yra geriausia iš visų mūsų žuvų, todėl šis plėšrūnas ir medžioja tokiu paros laiku, tai yra jo pranašumas prieš aukas ir konkuruojančius dėl tų aukų kitus vandenų grobuonis. Suprantama, ne vien sterkas aktyvus naktimis, tamsoje labai mėgsta maitintis šamas, vėgėlė, ungurys, tačiau pastarosios žuvys daugiau vadovaujasi ne rega, bet kitais jutiminiais organais.

Kita vertus, sterkas šonine linija irgi puikiausiai reaguoja į vandens virpesius, turi jis ir kitų gebėjimų „skenuoti“ aplinką, nes identifikuojant aukas plėšrūnams reikalingas visas kompleksas jutiminių organų. Todėl itin didelę reikšmę žvejojant sterkus reikėtų atkreipti į masalo pravedimą, apie tai dar kalbėsiu. Tačiau bet kokiu atveju sterko rega išskirtinė. O ji tokia dėl ypatingos akių struktūros, nes šių žuvų akys yra su taip vadinamu tapetumu. Paaiškinsiu išsamiau.

Tapetumas (lot. tapetum, iš senovės graikų τάπης – lovatiesė, kilimas; pilnas pavadinimas – tapetum lucidum ) – ypatingas gyvūnų akies gyslainės arba kitaip akies obuolio vidurio dangalo sluoksnis. Jis randasi už tinklainės, tai tarsi savotiškas veidrodis arba šviesą atspindinti membrana, kuri reikalinga naktiniam matymui. Tapetumas susideda iš guanino kristalų ir gali būti su įvairių pigmentų priemaišomis, kas suteikia akims skirtingus atspalvius, kurie išryškėja tamsoje į akis patekus šviesai. Tuomet susidaro akių švytėjimo efektas, tarkim, katės akys švyti žalia, kai kurių vėžiagyvių rausvai violetine spalva, o sterko akys būna baltos.

Kaip supratote, aklinoje tamsoje nei katės, nei sterko akys nežiba. Tačiau tai nereiškia, kad tuomet jie praranda savybę geriau regėti aplinką. Nesidomėjau, kaip mato katės, bet sterkai, esant tokioms sąlygoms, puikiausiai įžvelgia savo aukas iki 1,5 m atstumu.

Teoriškai ir praktiškai apie spalvinius masalų variantus

Žvejams, suprantama, įdomu, ar sterkai naktį skiria spalvas. Ir man labai įdomu, todėl ėmiau naršyti internetą ieškodamas atsakymo. Radau, tačiau atsakymas sukėlė šiokių tokių dvejonių. Neva gerai naktį matančios žuvys prašvitus regi gerokai prasčiau nei dienos metu aktyvios žvynuotosios. Taip pat jos menkiau skirias spalvas skaidriame vandenyje dieną. Kuomet vanduo drumstas (beje, drumsti vandenys yra sterko stichija), „naktinių“ žuvų regėjimas gali būti geresnis nei „dieninių“ žvynuotųjų netgi dieną. Sakyčiau, išvados logiškos.

Kas liečia konkrečiai sterką, teigiama, kad jis dieną skaidriame vandenyje gerai mato oranžinę, raudoną ir salotinę spalvas. Mėlynos ir violetinės spalvos masalų plėšrūnui geriau nė nesiūlyti, jų beveik neįžiūrės. Drumstame vandenyje labiausiai reaguoja į baltą spalvą, o prietemoje ir visai sutemus spalvų neskiria, sterkui tuomet visos jos atrodo pilkos. Nematau aš žuvies akimis, tad gal ir pilkos, bet tuomet garantuotai vis kitokio intensyvumo (tamsesnės, šviesesnės, ryškesnės), kadangi neretai didelis skirtumas būna žuvaujant netgi skirtingų atspalvių oranžiniais ar geltonais guminukais.

Taip pat manęs visiškai neįtikino mėlynos ir violetinės spalvų ignoravimas ir geras raudonos spalvos matymas. Rožinė – sutinku, bet nepamenu, kad sterką būčiau pagavęs grynai raudonu masalu. Kalbu apie silikoninius vilioklius, nes, reikia manyti, būtent juos turėjo omenyje tų teiginių autoriai.

Kita vertus, net raudona voblerio nugara šiam plėšrūnui dieną didelio apetito nekelia (ko nepasakysi apie violetinę ar tamsiai mėlyną), bet raudona, oranžinė ar rausva papilvė jam tinka. Taigi tik tiek to raudonumo... Ir apskritai vobleriai sterkams (faktiškai ir kitoms plėšrūnėms) parenkami pagal kitokius spalvinius principus nei guminukai.

Dabar gaminama nemažai dvispalvių guminukų. Tai, be abejo, būtų riperiai, kuriems nudažomos nugarėlės kitokia spalva nei likęs kūnas. Tačiau absoliučiai daugumai voblerių tokia spalvinimo maniera taikoma jau nuo pat jų atsiradimo pradžios. Yra trys, jei taip galima išsireikšti, voblerio kūno pozicijos, kuriose derinamos tų masalų spalvos – nugara, šonai ir pilvas. Nugara ir šonai gali būti ir dažnai būna tos pačios spalvos, bet šio masalo nugarėlė praktiškai visada nudažoma tamsiau. Tai yra aliuzija į natūralumą, nes žuvų (plėšrūnių aukų) nugaros tamsesnės.

Neretai voblerių pilveliai paryškinami raudona, oranžine ar salotine spalva, tačiau siekiant kito tikslo – suerzinti plėšrūnes, atkreipti jų dėmesį, nes praktiškai visos grobuonės (vienos dažniau, kitos rečiau) savo aukas atakuoja iš apačios. Todėl (čia jau mano, o ne sterko akimis) kartais tas natūralumas atrodo labai abejotinas, nes nesu matęs nei aukšlės, nei gružlio raudonu ar salotiniu pilvu. Bet jau nukrypau su savo pamąstymais, grįžkime prie rudens ar žiemos naktimis gaudomo sterko.

Taigi tęsiu apie sterkams tinkamiausių voblerių spalvas, kuomet žuvauju tamsoje. O jos yra „tikros“ natūralios, šįsyk be jokių nukrypimų ir fantazijų – tiesiog balti, šviesiai pilkšvi arba baltu metalu blizgantys šonai (pastarieji, manding, labiausiai patinka šiems plėšrūnams), gali būti ir holografiniai. Nugarėlės varijuoja pačių įvairiausių spalvų, bet geriausios bus juodos, „samaninės“, violetinės ir tamsiai mėlynos.

Nors voblerių pilvai, mano nuomone, nelabai turi reikšmę, jie gali būti tiek ryškūs, tiek šonų spalvos, visgi yra vienas itin kibus variantas, kuris tarsi iškrenta iš bendro „natūralumo“ konteksto – tai modeliai su salotine nugara, balto metalo spindesio arba pieno baltumo šonais ir tokia pat, kaip nugarėlė, salotine papilve. Pernai rudenį visai solidų sterką sugundžiau juodu su oranžine galva vobleriu, tai tipinė lašišinė spalvinė variacija, bet, kaip matote, blausiaakis plėšrūnas tokio masalo neignoravo. Gal todėl, kad voblerio priekinė dalis buvo oranžinės spalvos.

Ne itin dideli vobleriai ir labai aštrūs kabliukai

Paprastai sterkus šaltomis naktimis žvejoju vobleriais, kurių dydis svyruoja nuo 7 iki 10 cm. Gali pasirodyti mažoki, nes juk prieš užšąlant vandens telkiniams plėšrūnams derėtų siūlyti maksimaliai didelius masalus. Iš tiesų jie tokie ir yra, nes vasarą sterkinių voblerių dydžiai paprastai būna 5–7 cm. Aš kalbu iš savo patirties, gal kiti žvejai gaudo kitokių gabaritų modeliais.

Nors ant mažesnio voblerio gali užkibti ir patys stambiausi plėšrūnai, kas neretai ir nutinka, bet yra tam tikrų niuansų – atskiri modeliai traukia tik tam tikrų dydžių sterkus. Jų nekonkretizuosiu, pasiliksiu šiek tiek ir sau, bet faktas, jog kai kuriuos 7 cm ar net smulkesnius voblerius mieliau čiumpa stambesni egzemplioriai, o 10 cm dydžio masalai lyg magnetas traukia mažesnius sterkus.

Aštuoni iš dešimties sterkams mano siūlomų voblerių bus minnow tipo, o likusieji – pereinami į shad arba „grynakraujai“ shad. Tipas – skęstantieji, lėtai skęstantys ir neutralaus plūdrumo. Jei reikėtų rinkti tik vieną iš jų, imčiau lėtai skęstančius, kadangi su tokiais galimos įvairesnės animavimo variacijos, o taip pat yra galimybė pasiekti sterkus giliau nei nustatytas tokių modelių darbinis gylis. Be to jie ir užsimeta toliau, nors žuvaujant naktimis to kitąsyk nereikia, nes tada sterkai priartėja prie krantų. Beje, net ir per patį viduržiemį, kas veikiausiai jus stebina.

Svarbi voblerių detalė yra kabliukai. Sterko, nesvarbu, kokio dydžio jis bebūtų, kibimas naktį dažnai labai neišraiškingas, reikia kirsti jei pajunti bent menkiausią įtarimą, jog žuvis palietė vilioklį. Kažkada to neįsisąmoninau, bijodavau palikti voblerius šiekštynuose arba įstrigusius į akmenis, po to išsitraukęs masalą stebėdavausi, kad jo šonai pažymėti sterko iltimis. Šio plėšrūno žabtai kieti, todėl rankos mostas pakertant turėtų būti staigus ir ganėtinai stiprus.

Reikšmę turi ir spiningo akcija, kiek toli yra užmestas vilioklis. Tačiau kada kabliukas neaštrus – niekas negelbės, nes jis arba neįsikirs į grobuonies žiomenis, arba traukiamas sterkas sugebės atsikratyti kabliuko. Net ir kai kurie brangūs japoniški vobleriai turi pernelyg bukus arba iš silpnos plonos vielos pagamintus kabliukus. Tenka keisti, tačiau tuomet kartais pakinta ir voblerio plūdrumas. Ne kardinaliai, bet visgi juntamai. Tačiau čia plati tema, kada nors parašysiu atskirą straipsnį.

Voblerius šaltomis naktimis traukiu dviem būdais, tai priklauso nuo modelio darbinių savybių: arba tvičinguoju, darydamas ilgas pauzes lyg spiningaudamas guminukais, arba monotoniškai sukdamas ritės rankenėlę labai lėtai vedu vilioklį. Visa esmė – itin neskubus pravedimas žemesniuose vandens sluoksniuose, vengiant staigesnių voblerio trūktelėjimų.

Yra trečiasis visai neprastas būdas animuoti šiuo masalu – tiesiog laikyti voblerį ant įtempto valo srovėje, kol jis puslankiu artėja prie kranto. Jei pakanka gylio, galima ilgiau palaikyti išilgai tėkmės, kur masalas žais judinamas tik vandens srauto. Tačiau tai vasarai ar pirmai rudens pusei perspektyvesnis animavimas, nes dabar sterkai retai užsuka į seklesnes sraunias vietas. Visgi galima bandyti, tarkim, nuo dambos viršūnės taip leisti voblerius. Tuomet tiks ir plaukiantieji modeliai. Beje, aš tokiu stiliumi neretai vasarą gaudau šapalus.

Ieškant bendrysčių su kitais plėšrūnais, jų rastume jau aptartuose vobleriuose. Faktiškai jie yra tokie patys arba labai panašūs, kokius siūlome salačiams. Viskuo – ir spalva, ir forma, ir žaidimu, išimtis tik panirimo gylyje, bet irgi ne visada.

Šiam kartui pakaks, nors papasakojau tikrai ne viską. Bet juk spiningausiu iki upės užšals, o tuomet dar parašysiu apie sterkų gaudymą naktimis.

Romualdas Žilinskas