Kad pagavus šapalą būtų galima pasakyti: „Oho!“. Masalai ir jaukai

Greitam gaudymui ir ilgai žūklei

Esmė tame, kad kai kuriuose vandens telkiniuose arba net kai kuriose upių atkarpose šie masalai gali būti šapalų vertinami visiškai skirtingai. Būna atvejų, jog kukurūzai labai patinka, tačiau žirnių neįsiūlysi nieku gyvu arba atvirkščiai.

Na, gal pasakiau labai jau kategoriškai, gal veikiau vienus masalus dideli šapalai griebs be išlygų, o į kitus žiūrės gan kreivai. Bet yra buvę, kad abu viliokliai šapalams patikdavo vienodai, nors jaukindavau tik žirniais ar tik kukurūzais. Čia galimi visokie variantai, todėl siūlyčiau žvejojant šapalus turėti šiuos du masalus.

Tarp žirnių ir kukurūzų pastebėjau dar vieną skirtumą. Įdomu tai, jog žirniai labiau pasiteisina tuomet, kai jais kažkokioje vietoje šapalai yra jaukinami nuolatos. Net jei kartu būna beriami ir kukurūzai, tai vis tiek galiausiai ant kabliuko užmautas žirnis atneša geresnių rezultatų. Na, bent jau ant žirnių kimba didesnės žuvys.

Kukurūzus geriau naudoti nežinomose žūklavietėse bei ten, kur atvažiuojame pusdieniui, t. y. jie labiau tinkami, kaip masalas greitam gaudymui. Bet, kaip sakiau, kiekviena upė turi savą specifiką, o be to šapalas, kaip ir kiekviena karpinė žuvis ilgainiui įjunksta ėsti konkrečius jaukus ir masalus, kurie metai iš metų yra pilami į tą vandens telkinį.

Kaip pavyzdį šapalų įnoriams pasirinkti tik kai kuriuos masalus galėčiau paminėti Šešupę, kurioje žvejoju jau gana seniai ir kurią mūsų žvejai žino, kaip stambių šapalų Eldoradą. Šioje upėje ne kartą bandžiau laimę žirniais, tačiau kažkokių ypatingų rezultatų nepasiekiau. O kukurūzai vietinių plačiaburnių buvo vertinami ypač teigiamai.

Žinoma, visoje Šešupėje nežvejojau, mano žūklės plotai yra arti Kaliningrado srities, tad gali būti, jog kažkur arčiau Lenkijos šapalai mieliau griebia žirnius. Kuo tai paaiškinti aš nežinau, na, nebent tuo, jog kukurūzus, kaip kultūrą, kažkada į Lietuvą atgabeno Nikita Chruščiovas, tai gal sakau, iš lojalumo šiam asmeniui arti rusų sienos esantys šapalai ir ėda kukurūzus. O štai Nemune, ne visur, bet ypač jo žemupyje, šios žuvys visgi prioritetą teikia žirniams.

Ir taip gerai, ir anaip neblogai

Gaudant minėtais masalais yra ir dar daugiau įvairių skirtumų, kuriuos būtina paminėti. Geriausi kukurūzai bus tie, kurie yra truputį saldūs. Ir nebūtinai patys brangiausi, nes, kaip pastebėjau, viena skardinė už kitą gali būti dvigubai brangesnė. Žinoma, jie ne tokie jau brangūs, bet kai išsiruošiu paros žūklei ir į vandenį suverčiu kokias 5–7 skardines kukurūzų grūdų, o kibimas būna ne itin geras (juk žūklė nenuspėjama), tada imi skaičiuoti... Konservuoti kukurūzai gali būti kietesni ir minkštesni. Patarčiau imti kietesnius ir tuos, kurie yra nepjaustyti per pusę. Tai todėl, kad mūsų tikslas ne kuojos, ne šapaliukai, o šapalai „Oho!“.

Minėtoje Šešupėje neretai gaudau su bičiuliu Rimu, jis kilęs iš to krašto, tad ir parodė man tas vietas. Draugas ant kabliuko veria vieną, rečiau du grūdus, dar kitąsyk ir musės lervą prikabina, o aš – ne mažiau nei tris kukurūzus. Kartais net darau „girliandą“ – keletą grūdų nusmaukiu ant valo, o du ar tris kabinu ant kabliuko. Tokia „sasiska“ truputį šiurpina vietinius žvejus, tačiau ne vietinius šapalus ir yra tame racijos.

Žvejojame su Rimu šalia ir rezultatai kai kada būna vos ne identiški. Bet pasitaiko, kad kažkuriam sekasi labiau. Įdomu tai, kad jo masalą čiumpa ir daugiau nei po porą kilogramų sveriantys šapalai. Ne ką menkesni griebia ir manąjį. Bert skirtumas tas, jog man neįkyri Šešupės kuojos ir neūžaugos šapalai, kurių kibimas mūsų žūklavietėse yra ne itin dažnas reiškinys, bet jei jau atplaukia smulkmės tuntas, tada laikykis...

Kita vertus, toji smulkmė kartais net ir gerai. Juk minėjau, kad ne kasdieną žūklėje būna Švento Petro atlaidai, o kada apskritai niekas nekimba ir tu atvažiuoji prie upės iš toli, darosi liūdnoka. Tad nesulaukus normalių šapalų, kartais visai smagu pažvejoti ir tos upės kuojų, kurios, jei mokėtų skaityti, pavadintos „smulkme“ labai įsižeistų.

Tačiau meškeriojant kitur tokia kaip Rimo taktika tikrai nėra gera, nes, tarkim, Neryje, vieną kukurūzo grūdą gali praryti net ir stambesnė aukšlė. O jei jau kukurūzas bus dar ir su musės lerva – tai garantuoju, kad šitų piktžuvių neatsiginsi. Ypač žuvaujant plūdine.

Beje, kada gaudai ta kukurūzine „dešrele“, kabliuką vertėtų pasirinkti didesnį, nes daug tuščių pakirtimų gaudant stambius šapalus būna todėl, kad meškeriojama su pernelyg smulkiais kabliukais. Šapalo žabtai yra platūs, masalas didelis, tad pakirtimo momentu mažas kabliukas tiesiog išsprūsta žuviai iš gerklės neįsikabindamas.

Apmaudu, nes, kaip sakiau, žuvaujant tokiu viliokliu smulkmė nekimba, praktiškai devyni iš dešimties kibimų yra tik stambios žuvies ir tų kibimų kartais laukti tenka kelias valandas. O čia trūkt – ir tuščia...

Koks kabliuko numeris – nepasakysiu, nes, kaip žinote, kabliukų numeracija gali labai skirtis priklausomai nuo firmos gamintojos ir jų tipo. Renkuosi tokį, kad ant jo pilnai tilptų du stambūs kukurūzo grūdai. Aišku, galima kabinti ir smulkesnius, t. y. jų puseles, nes kai kuriose skardinėse rasite supjaustytus kukurūzus. Bet tokius kartas „išlesioja“ smulkios kuojos ar aukšlės – jos tiesiog iščiulpia grūdo vidų palikdamos luobeles.

Tačiau jaukinimui tinka bet kokie, nors, kaip minėjau, geriausiai bus saldūs arba bent jau konservuoti natūraliose sultyse, nes įvairūs kukurūzų priedai gali nepatikti šapalams. O tie kukurūzai, kurie parsiduoda šutinti ir šaldyti žūklės prekių parduotuvėse yra niekalas, juos galima naudoti nebent gaudant karpius. Bet veikiausiai karpininkai supyks dėl tokio mano pareiškimo...

Visai kas kita yra žūklės parduotuvėse parduodami jau paruošti žūklei ir stikliniuose indeliuose patalpinti, iškvėpinti įvairiais kvapais arba natūralaus kvapo bei skonio stambūs kukurūzai. Juos esu bandęs ne sykį ir likau patenkintas. Tada pakanka vieno arba dviejų tokių grūdų, jų smulkmė nepraryja, o dideli šapalai ėda su malonumu. Atvirai pasakius, nesitikėjau, maniau, kad bus prastesni rezultatai.

Dar vienas tokių kukurūzų privalumas – jie ilgai nesurūgsta. Po žūklės įkišai į šaldytuvą ir gali būti ramus, kad nesuges, kvapas neišdūks. Būna ir skardinėse specialių žūklei kukurūzų, tarkim, Sensas Natural Tin, jie irgi stambesni už parduodamus prekybos centruose.

Daugsyk patikrintas ir eksperimentinis jaukas

Kukurūzus jaukui maišau su pirktiniu prievilu ir lipinu rutulius, kuriuos svaidau į upę. Jei meškeriojų dugnine su šėryklėle vis tiek papildomai įmetu kas kažkiek laiko po keletą jauko rutulių, nes šapalai labai ėdrūs, stambios žuvys suryja tikrai daug jauko. Be to toks maišytas jaukas kitąsyk pritraukia smulkmę, kuri surankioja jo daleles, suėda net ir kukurūzus, tad galbūt šapalams atitenka tik menka dalis to, ką sumeti į upę.

Beje, jei ruošite jauką, tai geriau šviesų (gelsvą, rusvą), tačiau ne itin kvapnų. Faktiškai jo kvapas, jei nėra labai intensyvus, turi nedidelę reikšmę. Šis papildomas jaukas, nors iš tiesų, tai būtų lyg ir bazinis, labiau atlieka vizualinę funkciją (visiems žinomas jauko „debesėlis“) ir padeda formuoti rutulius, nes kitaip kukurūzų toli nenumesi.

Aišku, galima apsieiti be prievilo ir su kobra svaidyti kukurūzus. Bet, darsyk pakartoju, kad tai – ne žirniai, šitie grūdai lengvesni, vėjuotą dieną juos toliau nusviesti kils problemų. Nors žuvaujant vidutinio dydžio upėse gal išsiversite ir be jauko rutulių. Tačiau jei žūklavietė ne itin gili ir nėra greitos srovės. Kukurūzus vanduo plačiai sklaidys beskęstančius, ridens dugnu.

Nebūtina naudoti specializuotus šapalams jaukus. Bet lipnesni geriau, paprastai orientuojuosi į jų spalvą ir nuorodą „River“. Tarkim, Sensas 3000 UK River, Sensas 3000 Club River, Salmo Feeder Upė ir panašius. Nereikia galvoti, kad užrašas „Feeder“ jauką daro netinkamą žuvaujant plūdine.

Mano manymu, šapalų neišrankamas maistui turi reikšmės renkantis ir jauką, nes prievilai, kaip matote, gali būti geri įvairiausi. Tačiau labai egzotiškų kvapų nerekomenduočiau, nelabai tinkami ir įvairūs braškiniai, vyšniniai ar dar įmantresni „lesalai“, geriau jau imti tradicinius vanilinius, su medumi ar kažką panašaus.

Tiesa, į visą mišinį pridedu bent trečdalį apšutintų verdančiu vandeniu kukurūzų kruopų, kurios sunkina ir lipina jauką ir jas labai mielai ryja šapalai. Kartais įmaišau ir šiek tiek molio, tai dar labiau pasunkina bei sutvirtina jauko rutulius, nes visa esmė, kad jie greičiau nuskęstų ir geriau laikytųsi dugne.

Kuomet šių žuvų kibimas yra aktyvus, tai nėra skirtumo kokiais kukurūzais gaudysi – paimtais tiesiai iš skardinės ar išrankiotais iš jauko (pastarieji prisisodrina prievilo kvapo). Bet kibimo „štiliaus“ atveju geresni būna pastarieji.

Esu kelis kartus bandęs į jauką primaišyti išmirkyto batono. Pirmą kartą pabandžiau tai visai atsitiktinai, nes žvejojau parą ir buvau įsimetęs į kuprinę batoną, nes tik prieš išvažiuojant apsižiūrėjau, kad neturiu duonos dešrai ir lašiniams užkąsti.

Žodžiu, pradėjau paupyje eksperimentuoti – sumirkiau tą batoną ir dideliais gumulais suminkiau į jauką. Pagauti šapalai tiesiog „raugėjo“ batono gabalais ir net jo pluta, taip pat ir kukurūzais. Po to tokį prievilą darydavau specialiai – dėdavau labai daug mirkyto batono, jo nemaišydavau, kad liktų gabalėliai.

Žinau, žinau, tai yra prieš visas žvejų sportininkų taisykles, tačiau man toks dalykas pasiteisino. Aišku, panašius „fokusus“ galima daryti ten, kur tikrai yra daug ir didelių šapalų, nes toks jaukas žuvis greitai pasotintų.

Žirnis – ne vien šapalams

Su žirniais yra jau kiek kebliau, nes juos tenka paruošti pačiam. O tinkamai iššutinti galima ne visus žirnius ir ne visiems meškeriotojams tai lengvai gaunasi. Parduotuvėse parduodami šlifuoti žirniai tikrai netiks, nes jie neturi luobelės. Aišku, galima išsivirti ir tokių, bet tik jaukui.

Tinkamų žūklei žirnių tenka ieškoti turguje arba sveiko maisto parduotuvėse, kuriose galima rasti smulkių ūkininkų produkcijos. Žirnius prieš šutinant tenka ilgai mirkyti, kartais pusę paros, po to ant labai lėtos ugnies virti, dar geriau jei juos susuksime į marlę, kad nesusidaužytų, po to žiūrėti, jog nebūtų pervirti ar perbrinkę vandeniu. Žodžiu, tai tikrai daug dėmesio reikalaujantis darbas. Yra ir kitų būdų paruošti žirnius, esu apie tai rašęs, nesikartosiu.

Bet padirbėti verta, nes šis masalas yra puikus gaudant ne tik šapalus, bet ir karšius, meknes, itin stambias kuojas.

Kabliukus gaudydamas žirniais renkuosi vos mažesnius, nors pats grūdas ir yra didesnis nei kukurūzas. Taip todėl, kad ant kabliuko maunu tik vieną žirnį ir didelis kabliukas gali baidyti šapalą, o ir toks žirnis srovės nešamas judės palei dugną nenatūraliai.

Gaudydamas žirniais beriu į vandenį juos be jokių papildų, priedų, nemaišau su kitu jauku. Žirniai yra gana sunkūs, todėl nusviesti jų saują galima gana toli, o su minėta kobra ar panašiu įtaisu – dar toliau.

Kuomet žvejoju dugnine su šėryklėle, tai prigrūdu ją žirnių, bet papildomai, jei tik pasiekiu numesti, švysteliu į upę dar ir kelias saujas. Taip darau kas kelias valandas ar dažniau – viskas priklauso nuo kibimo intensyvumo. Beje, kuo geriau šapalai kimba, tuo dažniau, bet mažesnėmis porcijomis jaukinu, nes tai padeda žuvis išlaikyti žūklavietėje.

Ir dar vienas dalykas į kurį siūlyčiau atkreipti dėmesį. Masalui geriau jau imti peršutintą nei pernelyg kietą žirnį, svarbu, kad jis bent kiek laikytųsi ant kabliuko.

Vėl grįžtu prie to, kad šaldyti žūklės parduotuvėse parduodami žirniai tiks tik iš bėdos. Jaukui jie gerai, nors net tam skirtus dar paverdu ir įdedu medaus, kuris pasaldina žirnius, suteikia kvapo, šiek tiek ilgiau jie laikosi karštyje nesurūgę.

Romualdas Žilinskas