Ką žinome ir ko nežinome apie salatį
Gal keistokai pasirodys, kad straipsnis apie salačius publikuojamas prasidėjus jų žūklės draudimui, nes nuo balandžio 1 d. to neleidžia mūsų žūklės taisyklės. Tačiau niekas varu nevaro dabar gaudyti šių žuvų. Kita vertus, žvejybos apibendrinimai paprastai daromi pasibaigus kažkurių žvynuotųjų žūklės laikotarpiui.
Jei tai būtų metus arba du atgal, veikiausiai tektų rašyti panašius rašinius gruodžio mėnesį. Tačiau šį žiema išskirtinė, nes atviro vandens sezonas upėse tęsėsi tuo laikotarpiu, kuomet paprastai spiningautojai padėdavo savo įrankius į kampą. Na, taip – žiemą daugiausiai upėse spiningavo lašišų bei šlakių gaudytojai, bet labai sėkmingai sugundydavo ir kitų plėšriųjų žuvų. Sterkai, lydekos, šapalai ir salačiai irgi kitąsyk griebdavo ne jiems skirtais vobleriais. Kadangi žiemos laikotarpiu salačius paprastai specialiai retai kas gaudo, tai buvo savotiška naujiena mūsų žvejams.
Kita vertus, ne visi spiningautojai visgi padėdavo savo įrankius į kampą, salačių žūklę tvičinguojant šalčiausiuoju metų periodu pastaruoju metu įvaldo vis daugiau mūsų meškeriotojų. Šiuos plėšrūnus jie žvejoja neužšalusiose upių atkarpose. Bet palauksiu kitos žiemos ir tada apie tai parašysiu plačiau. O dabar tiesiog pasidalysiu kai kuriomis mintimis apie šias žuvis, kurių charakteris, mano nuomone, yra gana prieštaringas.
Kaip derinti salačio regą su žūklės taktika
Galbūt pradėsiu nuo to, kad salatis, anot daugumos žvejų, yra labai baikšti ir akyla žuvis. Taip, rudnugaris plėšrūnas iš tiesų mato puikiai ir į ant kranto stovintį meškeriotoją, kuris aršiai mojuoja spiningu, o jo ilgas šešėlis krinta į vandenį, į tai reaguoja kaip ir sureaguotų bet kuri kita vandens paviršiuje ar viduriniuose upės sluoksniuose plaukiojanti žvynuotoji – pasitraukia toliau nuo tos vietos.
Taip pat neretai susiduriame su tokiu reiškiniu – salatis „muša“, mes einame artyn, o jis nuo mūsų bėga, ir po kurio laiko jis atsiduria ten, kur mes buvome tik pradėję spiningauti – t. y. pakyla aukščiau srove. Susidaro įspūdis, kad žuvis tolo nuo žvejo, nes jį matė, o paskui tiesiog grįžo į savo buvusią medžioklės vietą.
Tačiau čia yra tik dalis tiesos. Maitindamasis plėšrūnas veikiausiai nė nepastebėjo krantu einančio žmogaus arba į jį beveik nereagavo, nes salatis susikoncentravo medžioklei. Tokia jo mitybos taktika: plėšrūnas leidžiasi pasroviui išilgai kranto tam tikrą kelią ir kas keli ar keliolika metrų (tai priklauso nuo to, kiek pakeliui pasitaikys progų užpulti žuvelių būrį) atakuoja, tarkime, aukšles ar strepečius – bet kokias paviršiuje plaukančias jam tinkamas aukas, todėl mes puikiai matome ir net girdime žuvies išpuolius.
Žvejys eina krantu ir meta masalą į „mušimo“ vietą, bet plėšrūnas iš ten veikiausiai jau pasitraukęs. Kai spiningautojas pasiekia galutinę salačio medžioklės plotų ribą, natūralu, jog žuvis būna nuplaukusi prieš srovę atgal, nes ji pradeda, jei dar tebėra alkana, kitą medžioklės etapą. Ir taip gali tęstis tol, kol salatis nepasisotins.
Išvada? Arba niekur nelakstykite ir laukite, kol plėšrūnas pats anksčiau ar vėliau atplauks, jei vis dar maitinsis, arba stebėkite jo maitinimosi vietos ilgį – tą atkarpą, kurioje kaskart „išsiverčia“ salatis. Tai padės plėšrūnui užbėgti už akių ir pasiūlyti masalą tikintis, kad tuo metu būsimas laimikis į žūklavietę jau atplaukė. Dabar daug ką lems paprasčiausias atsitiktinumas, sutapimas ir jei tuo metu, kai salatis kils iš gilesnių vandens sluoksnių atakuoti žuvelių būrį, pro jį praplauks jūsų masalas – labai nemenka galimybė, kad vilioklis atsidurs salačio gerklėje.
Bet tai yra vasarinė šių žuvų medžioklės taktika, kai jos pasiskirsto po visą upę ir pasirenka kiekviena sau tinkamus maitinimuisi plotus. Beje, vienoje upės atkarpoje taip gali medžioti keli salačiai, t. y. naudoti tokią pat medžioklės taktiką, todėl nieko nuostabaus, jei pagausite keletą plėšrūnų.
Kita vertus, laisvą tinkamą plotą, jei jo buvęs šeimininkas atsidūrė jūsų krepšyje, kitą dieną ar po kurio laiko užims kitas tos pačios rūšies plėšrūnas. Beje, paleistas salatis veikiausiai patiria stresą, nes kiek teko po to žvejoti, kildavo įtarimas, kad tai nėra ta pati žuvis. Veikiausiai ankstesnysis medžiotojas arba greitai neatsigavo po patirto šoko, arba instinktyviai pasimokė ir apleido savo maitinimosi plotus.
Tačiau daugiau salačių pagaunu ne tada, kai jie taip aktyviai „taškosi“, o tada, kai šių plėšrūnų medžioklės atgarsių nesigirdi ir jų išpuolių nesimato. Kita vertus, pastaruoju metu iš tiesų mažiau regėsime „mušančių“ salačių, nors jų tose vietose ir yra. Panaši situacija ir su „bulkuojančiais“ vandens paviršiuje šapalais.
Jei ir pamatysi, išgirsi vienas arba kitas minėtas žuvis, tai nebent ten, kur upių plotai mažai lankomi spiningautojų. Todėl išvada, kad žuvys mokosi – ne nieko verta. Nors galbūt tokius dalykus galima „nurašyti“ abiejų rūšių plėšrūnų puikiai regai.
Kada salačiai susigrupuoja
Paprastai būriu ir vienoje vietoje salačiai linkę maitintis pavasarį po neršto ir rudenį, kuomet jau ruošiasi žiemoti. Tada šių žuvų aktyvumas būna itin didelis ir nėra to būdingo vasarai pusvalandžio tekant saulei ar valandos iki sutemstant, kai gali tikėtis gero kibimo. Dabar juos sužvejoti galima net ir per patį vidurdienį, svarbu rasti tinkamą vietą.
Pernai balandžio pradžioje, tikėdamasis ešerių kibimo, du salačius pagavau kokie du ar trys metrai nuo kranto pačiame vidurdienyje ant visai mažų giliai neriančių voblerių. Ir dar ryškiai nuspalvintų crank, kas visiškai neatitinka tipinio vilioklio salačiams įvaizdžio.
Panašių atvejų pasitaiko ir vasarą, kai salačiai susikoncentruoja ties kokia nors perspektyvia jų maitinimuisi rėva ar upės tiesiojoje, kur teka tolygi ir visai negreita tėkmė. Pastaroji vieta irgi nelabai atitinka mūsų įsivaizduojamas salačiams būdingos žūklavietės. Tačiau stereotipus paprastai susikuriame patys, o po to patys ir stebimės.
Šilčiausiuoju metų laiku dažniausiai būna trumpalaikiai kibimo protrūkiai, bet per pusvalandį iš vienos vietos galima ištraukti net kelis plėšrūnus. Kartais vasarą rėvoje jie pradeda „mušti“ vandens paviršiuje – tai yra geras ženklas. Kadangi ten sraunu, tą „mušimą“ ne visada pastebėsi ir tikrai jo neišgirsi, nes kliokiantis vanduo užgoš pašalinius garsus. Bet akyliau pasižvalgius pamatyti galima.
Taip nutinka karštą vasarą ir saulėtais bei vėjuotais vidurdieniais, kartais vėlgi ne pačiose srauniausiose arba, regis, ne visai būdingose salatinėse vietose. Tiesa, tokiu metu salačiai paprastai medžioja labai toli nuo kranto, tad pastebėti juos dar sunkiau. Tačiau užsidėjus akinius su poliarizuotais stiklais plėšrūnų sukeltus ratilus išvysite. Dažniausiai esant vėjui salačiai paviršiuje ne „daužo uodegomis“, bet tik staigiai nyra paviršiaus link ir upėje sukelia tarp bangų savotišką sūkurį. Kadangi bangos jį labai greitai paslepia, tenka žiūrėti akis ištempus.
Žūklės grafikas ir pastovios maitimvietės
Pasitaiko dienų, kai salačiai kimba viduriniuose vandens sluoksniuose ar net visai prie dugno. Tad žinant tinkamas žūklei rėvas reikėtų bandyti laimę traukiant įvairiuose gyliuose plaukiančius masalus. Paprastai vasarą šie plėšrūnai maitinasi nustatytu grafiku, jei apskritai toje vietoje jų tuo metu yra ir jei staiga nepasikeitė oras, turintis didelės įtakos salačių aktyvumui. Beje, kaip minėjau, gali kisti ir gylis, kuriame salačiai medžios, nors maitinimosi valandos veikiausiai išliks tos pačios.
Tai yra natūralu, kadangi plėšrūno mitybos ypatumus lemia jų aukų poelgiai. Juk, tarkim, staigūs slėgio pokyčiai, debesuotumas, vėjas ir panašūs meteorologiniai veiksniai daro įtaką aukšlių, strepečių, gružlių elgsenai ir salačiai prisitaiko prie aukų, o ir plėšrūnų apetitas nuo šių gamtinių perturbacijų taip pat priklauso.
Užsiminiau apie salačių mitybos grafikus. Jie iš tiesų egzistuoja, nors ir kinta keičiantis metų laikams. Bet vasarą tai labai juntama, jau sakiau, kad ankstyvas rytas, porą valandų iki sutemstant bus geriausias laikas žvejybai. Vėlyvą rytą, po pietų salačiai irgi gali maitintis, bet gali ir praleisti tas valandas. Jie medžioja gana trumpai, gal pusvalandį, neilgiau valandos. Kažkur skaičiau, jog salačiai – itin gabūs medžiotojai, todėl pasisotinti jiems daug laiko neprireikia. Galbūt, galbūt...
Taip pat šie plėšrūnai turi ir pastovias maitimvietes – jos ilgesnį laiką išlieka. Tačiau upė sunkiai nuspėjama, jos vanduo tai kyla, tai senka, todėl ir salačių žūklei perspektyvios vietos gali pasikeisti. Nors yra tokių upių ruožų, kur praktiškai visą vasarą ar rudenį, pavasarį galima beveik užtikrintai rasti salačių. Kitos vietos būna, kaip ir sakiau, kintančios, jose šie plėšrūnai gali medžioti savaitę, dvi, gal ir mėnesį, bet irgi pastoviu metu.
Upės žinojimas – vienas iš pagrindinių faktorių, kuris lems sėkmingą žūklę. Kuomet nuolatos lankaisi tuose pačiuose upės ruožuose, juos perpranti iki smulkmenų. Naujose atkarpose galima vadovautis tiesiog intuicija, daugmaž orientuotis pritaikant savo patirtį arba netyčia išgirsti, pamatyti medžiojančius salačius.
Reikėtų akcentuoti, kad pastovesnės salačiams tinkamos žūklavietės būna didelėse upėse, kadangi jose mažiau juntami vandens lygio svyravimai, menkiau kinta vandens skaidrumas, jos ne taip greitai apželia vandens augalais ir panašiai.
Kita vertus, Nemune, Neryje, Šventojoje ir salačių yra daugiau, jų būriai didesni, o mažesnėse upėse dažniausiai klaidžioja pavieniai egzemplioriai. Bet tai nereiškia, kad ten salačiai negali būti net ir labai stambūs. Veikiau jau priešingai, nes spiningautojai tikslingai salačius dažniau gaudo plačiuose tekančiuose vandenyse ir, suprantama, daugiau išgaudo stambių žuvų.
Šios temos dar nebaigiau, ne viską papasakojau apie salačių įpročius, o taip pat neminėjau ir jų gaudymo ypatumų, laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
