Jei vartiklę prilyginsime guminukui
Lygindami vartikles ir guminukus mes dažniausiai pabrėžiame pastarųjų masalų spalvų įvairovę. Kai kurie jaunosios kartos spiningautojai netgi yra susidarę šių blizgių stereotipą – jų vaizduotėje vartiklės blyksi balto, geltono, geriausiu atveju – vario spalvos rusvais atspalviais.
Tiesą sakant, prieš pusę amžiaus taip ir buvo. Tačiau tuometiniai žvejai labai nesiskundė ir didesnį dėmesį skyrė ne masalų spalvoms, bet jų formai. Tačiau prieš porą dešimtmečių vartikles imta dažyti. Nekalbu apie sukriukes, nes spalvotos besisukančios blizgės pas mus prigijo gana greitai, bet emale dengtos vartiklės kažkodėl pradžioje didesnio dėmesio nesulaukė.
Keista, kai pagalvoji, nes raudona ir Afrikoj raudona, todėl kuo skirsis tos pačios spalvos guminukas nuo blizgės? Aišku, savo žaidimu, medžiaga, kadangi minkštas silikonas, pasak daugumos žvejų, labiau priimtinesnis plėšrūnėms, tad pastarosios guminukus neva kažkurią sekundės dalį ilgiau išlaiko gerklėje.
Kita vertus, čia būtų tas pats, kaip lyginti medų su lašiniais, nes viskas priklauso nuo aplinkybių – šiandien vienas masalas gali labiau vilioti žuvis, o rytoj – jau kitas. Gal netikėsite, bet netgi sterkų žūklėje taip išaukštinti guminukai jokiu būdu nėra šimtaprocentinis vilioklis ir ne sykį teko patirti, kad vartiklės kai kuriais atvejais pastaruosius masalus gali nurungti.
Beje, jomis daug lengviau manipuliuoti tam tikrame vandens lygyje virš dugno, kas ypač aktualu uždumblėjusiuose, žolėtuose vandens telkiniuose arba kai plėšrūnės sukyla. Žinoma, tokiems atvejams gaminami specialių formų galvakabliai, mažinama jų masė, bet problemos tai neišsprendžia, o be to guminukai vartiklės pralaimi ir užmetimo nuotolyje.
Tik pasirodžius pirmiesiems silikoniniams masalams (nesigirsiu, tačiau esu vienas pirmųjų spiningautojų juos išbandžiusių Lietuvoje), trumpam pamiršau vartikles ir visa galva pasinėriau į plėšrūnių gaudymą naujais viliokliais. Vėliau, neblogai įvaldęs džigavimą, vis dažniau ėmiau „gręžiotis per petį“.
Jei palygintume apskritai, tai guminukais, net neabejoju, sužvejojama daugiau žuvų (jais dabar gerokai dažniau spiningaujama, jų yra žymiai daugiau rūšių), bet kai kurios vartiklės savo kibumu gali būti tolygios geriausiems bet kokios rūšies masalams, o gal juos net ir pranoksta.
Žinau ežerų, kur be legendinių „Jūrų“ nėra kas veikti. Panašią šlovę turi ir dar kelios vartiklės ir būtent pagamintos mūsų šalyje. Tačiau grįžkime prie spalvų ir bandykime rasti kokių nors paralelių tarp šių metalinių ir anų silikoninių masalų.
Nepamenu, prieš kiek metų, bet tiksliai žinau, kad guminukais Lietuvoje tada dar „nekvepėjo“ (kalbu ne apie „kvepiančius“, bet apskritai apie silikoninius vilioklius) išsiruošėme žvejoti į vieną, vėliau jau dažnai mano lankomą ežerą. Tada buvo pirmas sykis.
Kadangi blizges gamindavausi pats, su savimi tampydavausi gana įspūdingą šių masalų kiekį. Tąsyk buvau pasiėmęs... 7 kg vartiklių (!). Draugas, kur kas mažiau patyręs spiningautojas, teturėjo vos kelias dviejų rūšių blizges.
Žūklės smulkmenų nepasakosiu, pasakysiu tik, kad išvykos finalas buvo pritrenkiantis – aš nepagavau nė vienos žuvies, o bičiulis parvilko į krantą 7 lydekas. Apmaudu, bet metalo krūvoje, kurią tampiausi ant pečių, neradau tinkamo masalo. Tiksliau – tokią blizgę aš turėjau, tačiau ne tos spalvos. Mano bičiulis visas lydekas sugundė žaliai dažyta vartikle. Nuo tada skepticizmas „nenatūralių“, t. y. dažytų blizgių atžvilgiu prapuolė visam laikui.
Kaip matote iš šio atsitikimo, žuvų žvynai ne tik sidabru ir auksu tviska. Gamtoje viskas kur kas sudėtingiau, nes žuvys tik krante daugiau ar mažiau būna vienodos. Natūralioje aplinkoje ir plėšrūnės, ir jų aukos stengiasi maskuotis, o kartais (per nerštą) – atvirkščiai – nori tapti itin pastebimos.
Neneigsiu, jog pagrindinės spalvos yra sidabras, auksas, varis, bet tonai ir atspalviai gali būti patys įvairiausi. Tai priklausys nuo dugno, augmenijos, gylio, apšviestumo, paros laiko ir net žuvų sveikatos būklės.
Gaudydami plėšrūnes mes stengiamės masalą rinktis panašų į jų aukas arba, priešingai, norime grobuonis išprovokuoti. Vienas iš būdų – ryški vilioklio spalva. Ypač iššaukiančiai dažomi kai kurie vobleriai ir guminukai. Vartiklių metalas arčiausiai natūralaus žuvies tviskesio, tačiau blizgės padengtos emale irgi tampa provokuojančiais masalais. Nors vėlgi – žiūrint kaip yra nudažytos.
Silikoniniai masalai su blizgučiais panašiausi į žuvis, o tuo pačius ir į blizges. Didesnioji tvisterių ir riperių dalis dažoma pačiomis įvairiausiomis spalvomis ir jų deriniais. Įdomu tai, kad iš visai skirtingų medžiagų pagamintų masalų panašumas kartais būna tiesiog stulbinantis. Nuotraukose galite palyginti. Beje, vartiklės yra mūsiškės, tai Zumpės gaminiai, tačiau guminukai, suprantama, „kepti“ kažkur Azijoje.
Jei pažiūrėsime į balto metalo Ežeruoną ir šalia padėtą perlamutrinį riperį, jau iš pirmo žvilgsnio rasime daug bendro. Blizgės žvyneliai ir guminuko nugaroje esantys blizgučiai dar labiau pabrėžia šį panašumą. Apniukusią dieną skaidriame vandenyje tokie spalviniai variantai dažnai būna sėkmingi.
Užžėlusiuose vandens telkiniuose, ypač antroje vasaros pusėje, lydekos mėgsta žalių tonų masalus. Jei tokie guminukai pas mus labai populiarūs, tai žalios vartiklės – ne. O koks skirtumas?
Štai žalios spalvos vartiklė Neris ir greta jos – gelsvas, šiek tiek skaidrus su žaliais blizgučiais riperis. Galėjau parinkti netgi dar panašesnį – su rausvu pagurkliu, bet nelyginau specialiai – tokius turi visi šalia Nemuno gyvenantys vyresnio amžiaus žvejai, jie jau seniai tapo silikonine klasika.
Smėlėto dugno upėse neblogą efektą duoda gelsvai oranžiniai masalai. Spiningautojams gerai žinomi kibūs šių atspalvių guminukai niekuo nesiskiria nuo geltona emale su oranžiniais taškais dažytos vartiklės „Gintaras“. Šiais masalais didžiausia tikimybė sugundyti lydeką saulėtą dieną.
Melsvi ir violetiniai tonai gerai matomi gilumoje, pasisekimą turi, kuomet saulė šviečia pro debesis. Tai taip pat ir šalto vandens spalvos, kurios mėgstamos plėšrūnų vėlų rudenį, žiemą. Gerai žinoma Jūratė nudažyta taip pat, kaip sterkų žūklėje dažnai naudojamas minėtų spalvų riperis.
Juoda spalva universali, itin pageidautina esant tamsiam dugnui. Toks guminuko spalvinis variantas ir Šešuvio piešinys man greičiausiai plėšrūnus sugundydavo apniukusią dieną, puikus variantas viliojant plėšrūnes pavasarį. Tačiau dauguma žvejų, noriu pastebėti, kažkodėl dažnai ignoruoja juodus vilioklius. Be reikalo...
Dar daugiau juodos spalvos turinčiam riperiui alternatyvus yra Olimpinės vartiklės dažymas. Ši originali blizgė pasižymi dideliu agresyvumu, savitu „kampuotu“ žaidimu ir mūsų spiningautojams žinoma nuo seno. Nors aš gal nukrypau nuo temos tai minėdamas, nes rašinio esmė – skirtingų masalų spalvinių variantų sugretinimas.
Vartiklės Katinėlis spalvinis variantas yra nestipriai išreikšto bronzinio atspalvio. Ešerio dryžius imituojantis juodumas būdingas ir šiam riperiui, tai irgi masalas kadaise buvęs itin populiarus. Kita vertus, dryžuotų vilioklių rasime kone pas kiekvieną spiningautoją, tai gali būti bet kokios blizgės, guminukai, vobleriai, jie dažyti geltonai, baltai, žaliai ar raudonai ir turės kontrastuojančias juodas, pilkas, tamsiai žalias ar mėlynas skersines juosteles ir tokios pačios spalvos tamsesnę nugarą.
Visiškai kitokiu – šviesiu metaliniu geltonumu – blizga Minija. Visa išgaubtoji jos pusė išmušta žvyneliais. Guminukas balta papilve, tačiau geltonais blizgučiais nusėta nugara vandenyje atrodo beveik taip pat. Panašumą dar labiau sustiprina raudona silikoninės „žuvelės“ dėmelė – Minijos vartiklė gaubtoje kūno pusėje irgi turi raudonus apvadus.
Labiau rausva, nei gelsva Zumpytė. Šalimais padėtas riperis beveik nesiskiria savo spalvomis. Pastarasis masalas yra „firminis“ sterkų skanėstas, nors pro akis jo nepraleidžia ir lydekos. Beje, Zumpytė man viena geriausių blizgių gaudant Nemuno aštriadantes, dažnai pasiteisina ir ežeruose. Šis duetas apskritai labai sėkmingas.
Kalbant apie masalų spalvas derėtų atkreipti dėmesį į vieną itin svarbų akcentą. Kai kurių firmų riperiai galvutės apačioje turi gana ryškiai išsiskiriančią raudoną, rečiau vyšninę ar oranžinę dėmę, kitiems taip pat dažomi uodeginiai pelekai.
Nemaža dalis pas mus gaminamų vartiklių taip pat vidinėje pusėje pabrūkšniuotos raudonai, net jei jos apskritai nedengtos emale. Šis akcentas gana svarbus lydekų ir ypač ešerių žūklėje. Neatsitiktinai anksčiau blizgių kabliukus žvejai puošdavo raudonų siūlų šluotelėmis, o gamintojai prie kabliukų kabindavo raudono plastiko lapelius.
Dažnas spiningautojas vengia žvejoti akinančiai tviskančiomis blizgėmis. Nulakuotos jos irgi tampa labiau spindinčios. Iš tiesų giedrą dieną skaidriame vandenyje tokie masalai žaidžia saulės atšvaitais itin provokuojančiai ir, kad ir kaip keista, vien dėl to neretai suvilioja grobuonis.
Beje, laką lengva nuimti, spindesį „prigesinti“, galima pasielgti priešingai – tamsesnes (nedažytas, suprantama) blizges išblizginti, nulakuoti. Nusiperki dvi vienodas vartikles ir pasidarai du masalus skirtingoms žūklės sąlygoms.
Tęsdamas straipsnį galėčiau pasakoti apie 3 kg pagautą sterką Nemune ant Jūratės blizgės, apie pakaunės tvenkiniuose sugundytus 500–800 g ešerius spiningaujant Minija, apie 3–5 kg lydekas, kurios čiupdavo Jūrą, bet tai jau būtų kita tema. O apie tai, kad blizgėmis galima džigauti, esu neseniai rašęs.
Viktoras Golubovas
