Jei smulkmė neduoda ramybės
Gaudydami karšius plūdine meškere dažnai keiksnojame nuolat kimbančias smulkias žuvis: kuojas, plakius, pūgžlius. Nuo pastarųjų „vaistas“ labai paprastas – tereikia slieką arba trūklio lervas ant kabliuko pakeisti augalinės kilmės masalu ir dygliuotieji ėdrūnai nustos kibę. Tačiau plakių ar kuojų, o, žvejojant nedideliame gylyje, dar ir įkyrių aukšlių tai nenubaido. Visgi būdų, kaip apsiginti nuo smulkmės yra.
Galbūt visiškai jos neatsikratysime, bet, pritaikę kai kuriuos šiame straipsnelyje aprašytus metodus, bent jau maksimaliai sumažinsime nepageidaujamo laimikio kibimų skaičių.
Vienas paprastesnių būdų, kurie neleis smulkioms žuvims praryti masalo, yra to masalo stambinimas. Tačiau itin alkanos kuojos ar aukšlės vis tiek gali nepalikti jo ramybėje ir nuolat baksnoti masalą, ką ir rodys virpanti plūdė. Galiausiai smulkmė vis tiek pajėgs nučiulpti, kas yra ant kabliuko arba, jei tai gyvas masalas, jį taip apipešios, kad joks stambesnis karšis tikrai nedrįs liesti tų neišvaizdžiai atrodančių likučių.
Tokiu atveju patartina keisti masalą bandant mauti ant kabliuko vadinamuosius „sumuštinius“. Tarkim, meškeriojame ant sliekų. Pabandykime slieką žuvims siūlyti kartu su kukurūzo grūdu. Arba gaudome ant perlinių kruopų. Jei kuojos neduoda ramybės, padarykime „sumuštinį“ iš perlinės kruopos, musės lervos ir jos lėliukės.
Kartais šitoks masalo pakeitimas jau per keletą minučių sugundo ilgai lauktą stambų plačiašonį. Bet ne todėl, kad naujas masalas jam labiau patiko, nei tas, ant kurio gaudėte ligi tol, o dėl to, kad smulkios žuvys nesureagavo į naująjį „patiekalą“ ir karšis paprasčiausiai gavo progą jį praryti.
Kitas irgi labai veiksmingas metodas yra pasunkinti visą sistemėlę. Tai ypač aktualu, kuomet smulkmė (dažniausiai aukšlės ir mažos kuojos) maitinasi viduriniuose vandens sluoksniuose arba truputį žemiau, bet ne prie pat dugno.
Kuomet meškeriojame netoli kranto, o taip būna gaudant sportine meškere arba palaidyne upėse, mums visai nebūtina didelė plūdė ir sunki sistemėlė. Tokiais atvejais neretai pakanka 1,5–2,5 g plūdės, šratelius taip pat išdėstome plačiai, dėl ko mūsų užmestas masalas skęsta lėtai. Žinoma, tokia sistemėlė yra labai jautri ir tai – jos privalumas, bet kartu ir trūkumas, kadangi lėtai grimztantį masalą spėja pačiupti viduryje vandens esanti smulkmė. Net jei tos nedidelės žuvelės ir nepraryja masalo, tai neria paskui jį į dugną ir ten jau neskubėdamos sudoroja.
Jei tokią sistemėlę pakeisime 5–6 g plūde ir stambesniais, sukoncentruotais prie pavadėlio svareliais, masalas daug greičiau nuskęs į dugną ir yra daug galimybių, jog aukšlės bei kuojos ant kabliuko užkabinto kąsnio net nepastebės. Arba nespės sureaguoti ir nesileis paskui.
Anot teoretikų, smulkios žuvys bijo išskirtinai šviesių vietų tamsiame dugne, kadangi ten jos yra lengvai pastebimos plėšrūnų. Kaip rodo praktika, labai dideliame gylyje taip galbūt ir nėra, bet vidutinėje gelmėje arba ten, kur seklu, visokio „plauko“ mailius iš tiesų privengia dugne išsiskiriančių plotų.
Tuo galima pasinaudoti jaukinant karšius. Stambiems karšiams nė motais šviesaus jauko dėmė ant dumblėto grunto, kadangi praktiškai net ir kilograminiai plačiašoniai turi labai mažai natūralių priešų. Bent jau netoli kranto.
Tad jei prievilą pašviesinsime įbėrę į jį nemažą dalį maltų batono džiūvėsių arba pasirinksime tokias sudėtines dalis, kurias sumaišius jaukas turės gerokai šviesesnę nei dugnas spalvą, galimas daiktas, jog išvengsime smulkmės antplūdžio. Dar geriau nudažyti pirktiniais specialiai jaukui spalvinti skirtais dažais, kurie iš esmės neįtakos esamo prievilo skonio, kvapo, jo struktūros ir pan.
Tiesa, pajaukinus tokiu prievilu žūklės pradžia gali būti liūdnoka, kadangi stambūs karšiai dažnokai į žūklavietę susirenka tik po kurio laiko, o ligi tol jūs bent jau „linksminatės“ traukdami kuojas ar plakius. Šiuo atveju tokio scenarijaus gali ir nebūti, tad turėkite kantrybės ir nebėkite iš pajaukintos vietos, jei per pirmąsias žvejybos valandas nematėte nė vieno kibimo.
Aš, tiesą sakant, karšius jaukinu praktiškai vien Sensas jaukais. Bet neprastas pakaitalas yra ir lenkiški prievilai Boland Pop Bream. Juos sukūrė Boguslavas Bruda – daugkartinis Europos ir Pasaulio sportinės žūklės čempionatų prizininkas. Pabandžiau ir kokius tris ar keturis sezonus visai sėkmingai jais jaukinu.
Šioje serijoje yra įvairaus kvapo jaukų, visi geltoni (vienas specialus variantas yra ir juodo jauko), tad pakankamai kontrastuojantys, nes šiaip jau karšiai šalia smėlėto dugno nelabai sukinėjasi. Kartais papildomai įmaišau žirnių, kukurūzų, kapotų sliekų, o kitąsyk naudoju „natūralų“ produktą. O geriausias iš tų jaukų, na, bent jau tada, kai reikia „bėgti“ nuo smulkmės, būtų Boland Pop Big Bream.
Karšius (ne „delninius“ karšiukus!) į žūklavietę padeda suvadinti jaukas, kuriame daug stambių sudedamųjų dalių. Tačiau tai ne naujiena ir šio fakto, manau, išplėstai aptarinėti nereikėtų, jei ne viena detalė – gyvi jauko priedai taip pat turi didelės įtakos, kad į žūklavietę suplaukė nepageidaujama smulkmė.
Be abejonės, karšiai, kaip ir kitos karpinės žuvys itin mėgsta gyvūninės kilmės ingredientus: uodo trūklio ir musės lervas, kapotus sliekus. Tačiau trūkliai ir musės lervos lyg magnetas traukia mažas žuveles. Kapoti sliekai ne taip labai patinka kuojoms, aukšlėms ar plakiams, bet juos itin vertina kiti ramybės drumstėjai – pūgžliai. Jei ir ant kabliuko užmautas sliekas, beveik garantuotai, kad dygliuotų pūstažiaunių sulauksime.
Kuomet nėra galimybės atsikratyti nei vienų, nei kitų nelauktų svečių, o jauką labai norisi praturtinti gyvūninės kilmės priedais, pasirinkime traiškytas dreisenas. Visgi šie moliuskai ne visur tiks, nes jeigu tame vandens telkinyje jų nėra gausu arba dreisenų kolonijos kažkur kitame vandens telkinio gale, žūklavietė dumblinga, vargu ar tokie „papildai“ duos kokios apčiuopiamos naudos.
Ir dar. Sutraiškę dreisenas atsargiai lipdykite jauko rutulius – ne kartą esu susipjaustęs rankas į jų kriauklių lūženas.
Kartais jaukas, kurį pagaminome specialiai karšiams ir kuris, lyg ir neturėtų patikti smulkmei, visgi ją į jaukinimo vietą privilioja. Reiškia buvo padaryta klaida: arba prievilas yra pernelyg purus dideliam gyliui ir jo rutuliai subyra nepasiekę dugno, arba jis pernelyg sausas, dėl ko skęstant, o taip pat ir nuskendus, nuo jauko rutulių atsiskiria lengvos ir negalutinai išmirkusios jauko dalelės.
Paskutinis variantas itin dažnas tada, kai meškeriotojai skuba gamintis prievilą čia pat ant kranto ir neleidžia jam iki galo išbrinkti. Žinoma, labai panašus efektas gali ištikti, jei jaukas bus perdrėkintas, tuomet prievilo rutulys subyrės vos atsimušęs į vandens paviršių.
Todėl karšinį jauką reikėtų paruošti itin kruopščiai ir gaudant tėkmėje arba dideliame gylyje, pasistengti, jog prievilo rutuliai pasiektų dugną nesuirę, o pats jaukas būtų pakankamai išbrinkęs.
Romualdas Žilinskas
