Jei sausį smarkiai atšyla. Žūklė plūdine

Vienas iš tokių vandens telkinių yra Nevėžis. Dažniausiai ten sutiksi būrius meškeriotojų, tačiau per minėtus atodrėkius gali praeiti ir kilometrinę upės atkarpą, bet nerasi nė vieno. Pasak žvejų, dabar vanduo „kakavinis“, labai sraunus, apsemti priekrančių krūmynai ir geresnio kibimo bus galima tikėtis tik tada, kai upė išskaidrės, sulėtės, po truputį ims slūgti.

Tinkamos žūklavietės paieškos

Iš tiesų yra ne visai taip. Nemaža dalis karpinių Nevėžio žuvų tokiais atvejais palieka duobes, kuriose, kaip yra dabar, žiemojo ir patraukia arčiau krantų. Manding, kad tai jos daro ne savo noru, o tiesiog nepajėgdamos išsilaikyti smarkiai tekančiame vandenyje. Kita vertus, ne taip ir svarbu, kodėl vietinės kuojos, plakiai ir raudės elgiasi būtent šitaip, daug svarbiau, jog žvynuotosios visgi kimba. Ir, pasakyčiau, netgi labai gerai, tačiau tam reikalingos ypatingos vietos ir tinkama jų gaudymo taktika.

Žūklavietės, kuriose galima rasti visų jau suminėtų žuvų, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesiskiria nuo daugelio panašių. Bet taip atrodo žiūrint nuo kranto: maža įlankėlė, neretai vos 4–5 m² ploto (jos dydis priklauso nuo vandens lygio), kur vanduo yra gerokai ramesnis, o išsyk už jos – smarkiai išreikšta grįžtamoji tėkmė. Paprastai šitokie užutekiai susidaro prieš Nevėžio vingį arba tiesiog didesnį vieno kranto išlinkimą.

Aš netgi galėčiau pasakyti mažiausiai vieną vietą, kurioje dabar garantuotai sumeškeriotumėte per kelias valandas kibirą kuojų, plakių ir raudžių, ją be vargo rastų dažnai Nevėžyje meškeriojantys žvejai. Beje, ties ja ant plento meškeriotojai neretai palieka mašinas, nors patys eina žuvauti tolėliau, bet taip nutinka vasarą, vėlyvą pavasarį arba rudeniop. Bet taip nedarysiu, nes toje įlankoje vargu ar gali išsitekti daugiau nei du žvejai. Aišku, čia yra tikrai ne vienintelė žūklavietė, tad ieškokite patys.

Dabar apie tą sąlygą, kurios, kaip sakiau, nuo kranto nepamatysi. Suprantama, kad tai – atitinkamas gylis ir dugno reljefas, nes grunto pobūdis, manding, šiuo atveju bus mažiau svarbus. Žinoma, jei dugnas padengtas ištisiniu apmirusių žolių kilimu, žuvų nerasite, tačiau dumblas, molis ar žvyras – šiuo atveju tai bus beveik nesvarbu.

Ten gylis paprastai būna vos 1,2–1,5 m, giliausioji vieta – pačiame įlankėlės krašte, jis labiausiai nutolęs nuo kranto ir susisiekia su pagrindiniu smarkiu upės srautu. Ramuma užutekyje yra tik sąlyginė, nes už jos esantis kranto iškilimas atmuša tą smarkią tėkmę ir lydima nedidelių sūkuriukų grįžtamoji srovė kerta įlankėlę.

Dar vienas niuansas. Žiūrint pagal pagrindinę tėkmę, ties kranto iškyšuliu, o veikiau – prieš pat jį pageidautina, kad būtų kažkiek povandeninės augmenijos. Manding, kad pagrindinis vandens srautas įsiręžia į tas žoles, jas skalauja, o grįžtamoji srovė atplukdo į įlankėlę ne tik kažkokių savo upės nešmenų, bet ir išskalautų iš vandenžolių vabzdžių lervų ir panašių žuvų skanėstų.

Kaip taisyklė tokiuose užutekiuose yra dar ir ryškiai išreikštas „laiptas“ – ryškus dugno nuolydis, paprastai jis nuslūgus Nevėžiui tampa kranto dalimi, bet dabar yra po vandeniu. Todėl viduryje tokio užutekio gana smarkiai kinta gylis, tarkim, 30 ar 50 cm – tarsi nurėžta, o tolyn link pagrindinio srauto ir iki šio šlaituko dugnas leidžiasi tolygiai.

Tokių ir panašių įlankėlių, kuriose būriuojasi žuvys mes rastume gerokai daugiau, deja, ne visos jos tiks žvejybai. Ir priežastis labai elementari – pernelyg daug kliuvinių, nes po vandeniu atsiduria krūmai, medžių šaknys, tvirti švendrų stiebai ir panašiai. Faktiškai pakanka vos kelių ar net vieno tokio kliuvinio ir meškerioti bus labai sudėtinga, nes gaudymo plonas yra itin ribotas.

Be to Nevėžio krantai daug kur yra statūs, čia kai kur medžiai kone brenda į vandenį, tad mojuoti po jų šakomis meškerykočiu paprasčiausiai neįmanoma. Šalia visai lėkštų krantų tinkamų žūklei vietų rasti sudėtingiau, nes čia dugnas paprastai yra daug nuolaidesnis, krantai mažiau „karpyti“, o ir pakilus vandeniui visa priekrante teka kone vientisas upės srautas.



Žūklė nutolus nuo vandens

Kaip ir sakiau, galima rinktis plūdinę arba dugninę. Aš mieliau žvejoju plūdine meškere, ji man atrodo patogesnė, našesnė, žodžiu, labiau tinkama tokiai žūklei.

Sistemėlę darausi neįmantrią. Ją sudaro 3–4 tolyn nuo plūdės lengvėjantys, išdėstyti vienodais tarpais svareliai, suktukas, kuris jungia pagrindinį valą su maždaug 0,4–0,5 m ilgio pavadėliu. Plūdė – 2,5–3,0 g, nors kitąsyk naudoju ir mažesnio plūdrumo.

Sistemėlės gylį nustatau maždaug pusantro karto didesnį nei yra žūklavietėje. Su klasikiniu match meškerykočiu užmesti masalą nekyla problemų, nebent, kaip minėjau, trukdo virš galvos esančios medžių šakos. Kada įlanka tokio menko ploto, masalas būna nuo kranto nutolęs vos du ar tris metrus, plūdė – dar arčiau.

Tad visai nekeista, jog kitąsyk žuvauju atsistojęs ne prie pat vandens, bet meškerę pastatau ant dvišakių kuoliukų apie pusantro metro toliau nuo upės. Man susidaro įspūdis, kad jei priartėsiu – išsibaidys žuvys, kita vertus, taip yra tiesiog patogiau. Aišku, jei leidžia sąlygos – apie medžius, krūmus ir krantų konfigūraciją jau kalbėjau...

Užmesta sistemėlė truputį paplaukia ir, suprantama, sustoja. Plūdė praktiškai guli ant vandens paviršiaus arba, veikiama grįžtamosios tėkmės, tai atsistoja, tai priima pusiau gulsčią padėtį. Kad ji mažiau sukinėtųsi arba tai stotųsi, tai gultųsi, tarp meškerykočio viršūnės ir plūdės įtempiu valą. Bet tokiu atveju reikia greičiau reaguoti į kibimus, nes žuvys masalą nors ir griebia gana godžiai, tačiau greitai ir išspjauna, jei pajunta per daug smarkiai įtemptą giją, žodžiu, žioplinėti nėra kada.

Oro temperatūra ne tokia, kad galima būtų sėdėti „atsipūtus“. O, taip, aš visada nešuosi į žūklę ir kėdę, nes stovėti ir slidinėti pažliugusiame krante yra tikrai menkas malonumas, jautiesi tarsi čiuožykloje, netgi ant ledo būtų tvirčiau. Bet dabar kalbu apie ką kitą – šalta rankom. Minusinėje temperatūroje jos mažiau grumba, nei tuomet, kai yra kokie +3–4 °C, bet pučia vėjas, lyja arba krenta šlapias sniegas.

Todėl be pirštinių nepasieisi. Kita vertus, kada taip drėgna, bet kokios pirštinės netiks, reikalingos neopreninės arba pagamintos iš panašių medžiagų, nes tokios nepermirksta. Gali būti skirtos poledinei žūklei, gali būti ir demisezoninės, bet būtinai su atvirais pirštais, kadangi nuolat tenka keisti masalus, nuiminėti žuvį. Atrodys, kad rašau labai jau optimistiškai, bet, patikėkit, dažniausiai taip ir nutinka, ramiai pasėdėti kitąsyk nėra kada – meti ir trauki, meti ir trauki...

Nors ir užsiminiau apie žuvų „koncentraciją“, „nuolatinį masalų keitimą“, bet tai visai nereškia, jog tokioje įlankoje žvynuotųjų yra begalinis kiekis ir jos kimba ištisai be pertraukų. Paprastai masalus griebia tarsi bangomis – pagavai dešimt arba tuziną ir kokias dvidešimt minučių – visiškai ramu.



Kad žuvys kibtų be perstojo

Bet galima įvykius paspartinti. Tiesą sakant, aš juos visada be išimčių „spartinu“ berdamas sočiai jauko. Regis, kad šaltame vandenyje prievilo nereikia arba galima berti tik minimaliai. Tačiau taip tik regis, nes, kiek rodo mano praktika, tokiais atvejais Nevėžyje galima į vandenį suversti net 12 l kibirą (na, ne išsyk, bet per pusdienį) jauko ir tada žvynuotosios tik geriau kibs. Jei atvirai, tai mane irgi stebina, bet yra kaip yra...

O ir jauką ruošiu vasarinį, kitąsyk perpus su miežinėmis, perlinėmis kruopomis, kas irgi neįprasta tokiu metų laiku.

Masalui naudoju uodo, musės lervas, perlines kruopas. Arba darau „miksus“ iš šių masalų. Būna dienų, kada žuvims beveik nesvarbu, kas iš paminėtų vilioklių bus ant kabliuko, tačiau nutinka, jog žvynuotosios spyriojasi ir reikia ieškoti geriausio varianto.

Pagal kibimo pobūdį atspėti, kokia žuvis griebia masalą, gana sunku, nes visos jos: ar tai kuoja, ar plakis, ar raudė – kimba ta pačia maniera. Bet tai veikiausiai todėl, kad sistemėlė sureguliuota tokiu principu, kad jos ilgis gerokai didesnis nei žūklavietės gylis. Todėl plūdė, kiek pavirpėjus, tiesiog čiuožia tolyn nuo kranto. Tuomet ir kerti.

Deja, taip meškeriojant karšių nepakliūva. Kartais užkimba delno dydžio, bet ne stambesnis. Tačiau kuojų ir plakių galima pagauti ir pakankamai svarių, nors irgi ne rekordinius egzempliorius. Retsykiais masalą pagriebia ir vienas kitas nedidelis ešeriukas. Na, ne kruopą, suprantama.

Raudės paprastai kimba vidutinių gabaritų – nei labai smulkios, nei labai stambios. Įdomu tai, kad pastarųjų žuvų kitais metų laikais Nevėžyje sužvejoju gerokai mažiau. Veikiausiai jos tada pasirenka specifines vietas, o dabar privertos glaustis prie krantų ir sudaro mišrius būrius su kuojomis bei plakiais.

Kad žuvys teigiamai reaguoja į jaukinimą, man abejonių nekyla. Nereikia pjaustyti pilvų, kad tuo įsitikintum – rakinėji kabliuką iš gerklės, o užkibusi žvynuotoji atryja prievilo likučius...



Jei norėsite žvejoti dugnine

Kaip matote, esant tokioms sąlygoms žuvauti dugnine nėra jokio reikalo. Nors esu bandęs, ir pakankamai sėkmingai. Tik tada ji turi būti jautri, nedidelio užmetimo svorio, be šėryklėlės, nes žvejoji su 5–7 g svareliu, kurį grįžtamoji srovė atridena į reikiamą vietą – prie to minėto dugno „laipto“.

Meškeriodamas dugnine montuoju ne man įprastą paternoster, tačiau laisvai slankiojančio svarelio sistemėlę. Ji elementari: slyvutės arba kriaušės formos kiaurai perveriamas gramzdas maunamas ant pagrindinio valo, žemiau yra suktukas su pririštu maždaug 70 cm ilgio pavadėliu.

Tiek dugninei, tiek ir plūdinei meškerei pakanka 0,15–0,16 mm storio monofilamentinės gijos, o pavadėlis bus 0,12–0,14 mm diametro.

Dugnine, o ir tokia sistemėle, dabar geriau žuvauti kitose upėse. Ir jos nebūtinai turi būti Nevėžio dydžio ar didesnės. Kuojų, šapalų galima pagauti ir dvigubai mažesnėse, tačiau svarbu ten svarbu susirasti gilesnes įlankas, kur būtų lėta arba bent jau vidutinė tėkmė. Bet kokiu atveju tokiu metų laiku žūklavietėje srovė privalo būti menkesnė už visą upės srautą.

Paprastai šiuose vandens telkiniuose vanduo gana greitai skaidrėja, net nėra ko lyginti su Nevėžiu. Aišku, ir laimikis veikiausiai bus ne toks gausus, bet vis tiek smagu...

Romualdas Žilinskas