Jei plūdinę derinsime su dugnine
Kažkada, kai Mėgėjų Žvejybos taisyklių „darkytojai“ panoro vardyti žūklės įrankius ir žvejybos būdus, buvau tas, kuris šiems pakeitimams pasipriešino. Visų priežasčių nevardysiu, paminėsiu tik vieną, nes tai tiesiogiai susiję su šiuo straipsniu. O kas yra pusdugninė – plūdinė ar dugninė, kaip įvardyti tokį žūklės būdą?
Neabejoju, kad dauguma žvejų žino apie ką aš kalbu; visgi atsiras ir tokių, kurie nėra meškerioję minėtu būdu arba šitaip gaudydami tiesiog nežino, jog tai ir yra pusiau dugninės (arba trumpiau – pusdugninės) principas. Kai kurie naujosios kartos meškeriotojai ignoruoja šį gaudymo būdą kaip pasenusį, pernelyg pasyvų, tačiau nemažai vyresnio amžiaus žvejų, kurie žūklauja upėse, labai dažnai ir tikrai sėkmingai gaudo žuvis būtent taip.
Visada stengiausi vengti bet kokių kraštutinumų, nežvejoti tik kažkokiu vienu žūklės būdu, nes ilgainiui tai tampa nebeįdomu. Taip pat mėgstu išbandyti vienokias ar kitokias sistemėles meškeriodamas plūdine meškere. O dar tiksliau – palaidyne, kadangi bent jau taip yra vadinama plūdinė meškerė su rite žvejojant upėse – ja gerokai dažniau gaudau.
Todėl neatsispyriau šiuolaikinės plūdinės žūklės tendencijoms ir žvejodavau pusiau dugnine gerokai rečiau, nei to reikalavo žūklės sąlygos. Atvirai pasakius, šitaip gaudydavau tik nesant jokių galimybių pritaikyti aktyvesnį meškeriojimą. Tačiau per pastaruosius sezonus nuomonę apie tokį meškeriojimą pakeičiau. Netgi atradau kai kurių naujų pusdugninės pritaikymo galimybių. Nesiperšu būti atradėju, tačiau apie tai nebuvau girdėjęs, nors beveik neabejoju, jog kažkas taip yra žvejojęs ir anksčiau.
Visgi pirmiausia derėtų išsiaiškinti, kas gi yra toji pusdugninė. Užuominose apie šią žūklę minima, kad toks žvejybos būdas tarytum hibridinis, nes panaudojami ir plūdinės, ir dugninės elementai – plūdė bei sunkus svarelis. Dėl sąlyginai masyvaus gramzdo sistemėlė tampa nejudri – svarelio negali nešti upės tėkmė arba jis ridenasi dugnu iki tam tikros vietos ir ten sustoja, kas labiau būdinga dugninei, bet kibimą rodo plūdė, o tai, suprantama, jau yra plūdinės žūklės pagrindinė nuoroda.
Šitoks pusiau dugninės apibūdinimas pakankamai tikslus, visgi galimi tam tikri „nukrypimai nuo normos“. Bent jau aš juos išbandžiau, ir pakankamai sėkmingai; apie tai irgi pakalbėsiu šiame straipsnyje ir kituose rašiniuose, kuriuos ruošiuosi rašyti pusdugninės tematika.
Kaip pasidaryti pusdugninę
Rašydamas rašinius dažniausiai remiuosi asmenine patirtimi, todėl gali būti, kad mano supratimas apie pusdugninę nelabai atitiks visuotinai priimtus kanonus ar nesutaps su kitų žvejų nuomone dėl tikslinio tokio žūklės būdo pritaikymo ar netgi dėl pačios pusiau dugninės konstrukcijos. Mūsų žvejybinėje mokomojoje literatūroje apie žūklę pusiau dugnine kalbama labai abstrakčiai arba toks meškeriojimas visiškai neminimas. Netgi 2002 m. išleistoje knygų serijoje apie šiuolaikinę žūklę (leidėjas „Alma Littera“) pusiau dugninė neaprašoma nei knygoje apie plūdinę, nei apie dugninę meškeres.
Jei grįžtume prie šios žūklės apibūdinimo, tai pirmiausiai derėtų apsispręsti, kokios masės turi būti svarelis, kad sistemėlę galėtume įvardyti kaip tipinę pusdugninę, o pačią žūklę vadinti ne gaudymu plūdine ar palaidyne, o pusiau dugnine meškere.
Kaip ir sakiau, esminis pusdugninės akcentas yra svarelio masės ir plūdės plūdrumo santykis. Juk meškerioti sunkiu svareliu (tarkim, 10 g) dar nereiškia gaudyti pusdugnine, jei plūdės keliamoji galia bus didesnė už svarelio masę arba jai lygi ir galės nepanirdama išlaikyti gramzdą virš dugno. Tokiu atveju tai bus paprasčiausia plūdinė (kad nereikėtų nuolatos kartoti „ir palaidynė“, toliau šito nerašysiu, bet turėkite tai omenyje), nes ir jai juk naudojama sistemėlė su koncentruotu svoriu viename svarelyje, kuris gali būti pritvirtintas nejudomai arba laisvai slankioti valu. Tokį gramzdą galima guldyti ant dugno ir nors tai yra pagrindinis pusdugninės gaudymo principas, tačiau daugelyje plūdinės sistemėlių jis, beje, taip pat naudojamas. Todėl šitokios žūklės irgi dar negalima traktuoti kaip gaudymo pusiau dugnine, nors plūdės ir neneš upės tėkmė.
Trumpiau tariant, tikroji pusdugninė bus tuomet, kai svarelis turės didesnę masę, nei yra plūdės keliamoji galia. Savaime suprantama, kad svarelis gulės dugne, o plūdė bus iškilusi virš vandens, nes kitaip plūdės panaudojimas praras bet kokią prasmę – juk ji signalizuoja apie kimbančią žuvį.
Kiek svarelio masė turėtų būti didesnė už plūdės keliamąją galią? Šitą klausimą rašydamas straipsnį pirmiausiai uždaviau pats sau, nes anksčiau į tokį dalyką labai nesigilinau, bet neabejoju, kad jis iškiltų ir skaitytojui. Manau, kad teoriškai svarelio svoris yra neribojamas, praktiškai – tenka atsižvelgti į žūklės sąlygas bei pusiau dugninės panaudojimą: gaudysime taip, kad svarelis gulėtų dugne nejudėdamas ar meškeriosime... aktyviai. Taip, būtent aktyviai, kadangi žūklauti pusdugnine šitaip irgi įmanoma, kartais tai pakankamai efektyvu, bet apie tokią žūklę – jau bus atskirame straipsnyje.
Renkantis svarelio masę tipiniam gaudymui pusdugnine, o tai reiškia, kad svarelis guli ant dugno nejudėdamas, tenka atsižvelgti į žūklavietės gylį, tėkmės greitį, užmetimo nuotolį, dugno struktūrą ir kitus veiksnius. Aišku, kad didesnėje gelmėje esant stipresnei srovei bei užmetus masalą toli teks naudoti sunkesnį svarelį nei žuvaujant seklioje vietoje, lėtoje tėkmėje prie pat kranto, kadangi stiprėja tėkmės poveikis valui – jo didesnė dalis yra vandenyje. Nelygus, ypač žvyruotas, akmenuotas dugnas leis panaudoti tik vos sunkesnį už plūdės keliamąją galią svarelį, o ten, kur jis lygus ir smėlėtas – reikės sunkesnio gramzdo.
Kadangi vienodai seniai bei vienodai daug žvejoju plūdine ir dugnine, tai man netgi sunku suvokti, kokiam žvejui – plūdininkui ar dugnininkui – bus lengviau perprasti žūklę pusdugnine. Plūdininko patirtis praverčia pasirenkant atitinkamo tipo plūdes, dugnininko – svarelius.
Sistemėlių įvairovė
Vėl tikriausiai nustebinsiu, jei pasakysiu, kad pusdugninei naudojamos pačios įvairiausios sistemėlės, jų skaičius iš principo netgi neribojamas. Absoliuti dauguma tų sistemėlių remiasi dugninės žūklės principais, o kai kurios jų netgi identiškos dugnininkų naudojamoms sistemėlėms. Žinoma, žūklė pusdugnine yra gerokai subtilesnė, nei tarkim, gaudymas feeder tipo įranga, čia nėra šėryklėlių (teoriškai jos galėtų netgi būti – nebandžiau), bet sistemėlių montavimo principai, ką ir sakiau, bus tokie patys.
Tikrai nekalbėsiu apie visus galimus pusdugninės variantus. Bent jau šiame rašinyje. Būtina paminėti, kad faktiškai yra du pagrindiniai: su slankiojančiu svareliu ir visiems žinomas paternoster. Išsyk pasakysiu, kad pirmojo varianto nenaudoju, nors, aišku, jį esu bandęs. Net nematau prasmės fotografuoti tokios sistemėlės, nes ją sudaro plūdė, vienas svarelis, suktukas, kuris jungia pavadėlį su kabliuku. Elementaru... Bet apie gramzdus šiai sistemėlei reikėtų pakalbėti plačiau.
Pusdugninei paprastai naudojami laisvai slankiojantys valu svareliai, dažniausiai – tipiniai slyvutės arba kriaušės formos, kiek rečiau – šrato, smarkiai ištęstos slyvutės. Bet iš principo galima žvejoti bet kokios formos svareliais, tiesiog minėtieji yra patogiausi, nes mažai priešinasi tėkmei.
Kita vertus, aklinai ant valo užspaustas svarelis irgi, bent jau teoriškai, gali būti tinkamas gaudyti pusdugnine, jeigu jo svoris nėra labai didelis, nes aktyviai kimbančios stambios žuvys nereaguos į tokio gramzdo pasipriešinimą ir kibimą puikiausiai matysime. Suprantama, tas svarelis vis tiek bus didesnės masės nei gali išlaikyti plūdė. Tačiau čia aš jau lendu į mišką, kur daug medžių – imkite laisvai valu slankiojantį svarelį, geriausiai su viduje įtaisytu plastikiniu izoliaciniu vamzdeliu, nes juo lengvai slysta valas, be to, plastikas apsaugo valą nuo nupjovimo į gramzdo ertmės kraštus, neleidžia „užakti“ skylutei.
Dar vienas niuansas. Pusdugninei visada naudojamas tik vienas svarelis. Bet būtent šioje sistemėlėje išimtinais atvejais galima ant pavadėlio užspausti nedidelį švino šratelį. Paprastai pavadėlio ilgį renkuosi atsižvelgdamas į gaudomų žuvų rūšį, aktyvumą ir srovės stiprumą, todėl jo matmenys gali svyruoti nuo 30 iki 120 cm. Kada žuvys neaktyvios, noriu, kad masalas laisvai plūduriuotu virš dugno, jį smarkiau judintų tėkmė – renkuosi ilgą pavadėlį. Bet gali būti, kad mūsų masalas mažas, lengvas, žuvys vangios, tačiau kimba tik nuo dugno. Tada reikėtų ant pavadėlio, maždaug 10 cm atstumu nuo kabliuko užspausti nedidelį švino šratelį.
Antrasis sistemėlės variantas yra truputį sudėtingesnis, būtent čia įmanomos visokiausios sistemėlių variacijos. Pavadėlių ilgis sistemėlės jautrumui įtakos beveik neturi, nes srovėje ši valo dalis dažniausiai būna įsitempusi. Aš paprastai rišu 30–60 cm ilgio pavadėlius, kaip sakiau – priklauso nuo žūklės sąlygų. Kabliuko dydis ir forma derinami pagal masalus. Valo storis irgi gali būti bet koks, tačiau, kaip visada, akcentuosiu tą faktą, jog plonam valui galima rinktis mažesnius svarelius ir jautresnes plūdes, o tai, be abejo, padidins kibimų skaičių. Piešiniuose matote tik keletą antrosios sistemėlės variantų, parinkau paprastesnius.
Tačiau ne tame paveikslėlyje parodytomis aš dažniausiai žvejoju. Kuomet gaudau stambesnes žuvis, naudoju storesnius valus, didesnius gramzdus, masyvesnes plūdes, o tėkmė būna gana smarki, pavadėlį paternoster sistemėlei rišu jungdamas jį su pagrindiniu valu per trišakį suktuką. Patarčiau svarelį rišti ant plonesnio valo, nei naudojate pavadėliui. Taip todėl, kad įstrigus tarp šiekštų, akmenų svareliui, nenutrauksite visos sistemėlės, bet tik gramzdą. Svarelį galima tvirtinti tiesiai prie valo, bet galima tos atkarpos gale, kur bus gramzdas, prisirišti segtuką. Tokiu atveju galėsite keisti svarelius, atsižvelgdami į žūklės sąlygas. Tarkim, žvejojate 6 g. plūde su 7 g svareliu, tačiau tėkmė jį per daug rita dugnu, norėtųsi, kad masalas būtų toliau nuo kranto. Tada bandote 8 g svarelį, gal ir 9 g, ir pan. Nereikės gramzdo kaskart iš naujo rišti, o tik prisegsite jį prie segtuko.
Kiekviena papildoma sistemėlės detalė priešinasi vandens srautui ir tėkmė gana smarkiai veikia visą pusdugninės montažą. Nieko naujo nepasakiau, tai būdinga tiek žūklei plūdine, tiek dugnine. Todėl, kai naudoju plonus valus, nedidelio plūdrumo plūdes, lengvesnius (paprastai iki 4 g svarelius), rišu sistemėlę, kurioje nėra segtukų, o valai jungiami „kilpa į kilpą“ ir tik ties pavadėlio ir pagrindinio valo sujungimu būna mažytis suktukas. Nedaugžodžiausiu – žiūrėkite į surištą pavyzdį ir suprasite, kaip ta sistemėlė yra sumontuota. Jei vis tiek nelabai aišku, pasakysiu, kad svarelis rišamas prie pagrindinio valo ir tik pavadėlis yra iš plonesnės gijos. Žinoma, žvejodamas pusdugnine naudoju monofilamentinius ir fluorokarboninius valus.
Pusdugnine dažniausiai gaudoma tėkmėje, kai norima išlaikyti masalą vienoje vietoje. Tai patogu koncentruotai jaukinant rupiu sunkios struktūros prievilu arba tada, kai žuvys kimba nedideliame plote. Tėkmė gali būti pati įvairiausia – nuo visai silpnos iki stipresnės už vidutinę. Labai stiprioje srovėje toks gaudymas vargu ar bus perspektyvus, čia jau be įprastinės dugninės neišsiversi, tačiau ežeruose arba tvenkiniuose šitaip žvejoti irgi galima.
Apie plūdę ir žvejybą
Pagal srovės stiprumą bei žūklavietės gylį parenkama ir plūdė. Beje, prisideda dar vienas itin svarbus veiksnys – tėkmės nevienalytiškumas. Paprastai geros vietos žūklei upėje būna ten, kur tėkmė sukasi, sklaidosi, sūkuriuoja ar kranto kryptimi silpnėja–stiprėja (savotiškai atsitraukia ir vėl sugrįžta). Gaudant plūdine plūdė ne taip smarkiai reaguoja į tėkmės pakitimus, net jei svarelis ar dalis svarelių guli dugne, nes ji gali judėti kartu su srove vilkdama svarelį (svarelius) dugnu. Tačiau šiuo atveju yra kitaip, nes sūkurys arba staiga sugrįžęs vandens srautas plūdę panardins, jeigu ji nepakankamai plūdri arba netinkamos formos.
Plūdės forma dabar yra itin svarbi, nes reikia suderinti, rodos, du sunkiai suderinamus tarpusavyje dalykus – maksimalų plūdės jautrumą ir gana didelį plūdrumą. Turėkite omenyje tai, kad kibdama žuvis jaus visą esamą plūdės pasipriešinimą. Meškeriojant plūdine yra kitaip – dažniausiai didžiąją dalį plūdrumo panaikina ant valo esantys svareliai.
Nors teoriškai galime naudoti ir visas plūdinei žūklei naudojamas plūdes, bet praktiškai nemažą jų dalį aš iš karto esu linkęs atmesti. Itin jaurios plūdės, kurių korpusai smarkiai ištęsti ir storoji dalis yra apačioje, bus netinkamos. Burbulo formos plūdžių irgi vengčiau – nors jas tėkmė skandina sunkiai, bet lygiai taip pat sunkiai jas nardins ir žuvys – žvynuotosios jaus labai didelį pasipriešinimą rydamos masalą ir gali jį išspjauti.
Pačios geriausias plūdės bus tos, kurias siūloma naudoti gaudant bolonine meškere arba aktyviai žvejojant ir prilaikant masalą tėkmėje. Jos paprastai yra ištęsto ir apversto lašo formos. Kuo tas „lašas“ mažiau ištęstas, tuo stipresnei tėkmei tinka. Taip pat neblogos turinčios slyvutės formos korpusą, kuris gali būti netgi vidutiniškai ištęstas. Reikėtų turėti bent keletą plūdžių ir tinkamiausią pasirinkti atėjus į žūklavietę.
Pusiau dugninės sistemėlė turėtų būti bent 1,2 karto ilgesnė (neskaitant pavadėlio) už esamą žūklavietės gylį. Tai reiškia, kad, tarkim, 1 m gylyje atstumas tarp plūdės ir svarelio bus ne mažesnis nei 1,2 m. Kuo tas atstumas yra didesnis, tuo jautresnę plūdę galime naudoti.
Visgi yra tam tikros ribos, kadangi laisvai plaukiojanti plūdė gali ir nesureaguoti į atsargesnį žuvies prisilietimą prie masalo. Taip pasitaiko dažnokai, nes nevienalytėje tėkmėje plūdė kartais vos išsilaiko paviršiuje nepanirusi nuo ją veikiančio vandens srauto, bet kitą akimirką iškyla visu korpusu ar net atsigula ant vandens, nes valas tarp jos ir svarelio atsilaisvina. Neretai atstumą nuo plūdės iki svarelio tenka prailginti iki 1,5 karto ar daugiau. Kitu atveju reikėtų panaudoti labai jau grubią sistemėlę su itin didele plūde ir sunkiu svareliu, kad masalas išsilaikytų norimoje vietoje stiprioje srovėje bei dideliame gylyje.
Mane tiesiog psichologiškai neigiamai veikia ant vandens visu ilgiu išsitiesusi plūdė, tegul ir tam tikrais laiko tarpais. Dėl to po ja ant valo maždaug poros sprindžių atstumu kartais užspaudžiu vieną ar du svarelius, kurie suteikia plūdei vertikalią padėtį. Tai padidina ir plūdės jautrumą, bet, kaip jau minėjau, tada plūdę lengviau skandina srovė.
Kažkodėl nemaža dalis pusdugnine gaudančių žvejų (visuomet – senyvo amžiaus) meškerioja plūdėmis su trumpomis storokomis antenomis. Jos tikrai gerai matomos iš tolo, visgi aš linkęs naudoti plūdes su ilgomis ir ne tokiomis masyviomis antenėlėmis. Jautresnės plūdės korpusas kuriam laikui dėl plūstelėjusio vandens srauto gali ir nunirti po vandeniu, bet ilga antena vis tiek bus išlindusi iš vandens, kadangi ji plona, tai menkiau priešinsis srovei ir plūdę tėkmė ne taip smarkiai guldys. Taip pat reikėtų stengtis, kad kuo mažesnė valo dalis, esanti aukščiau plūdės, gultų ant vandens paviršiaus, nes tai irgi turi neigiamą įtaką plūdės stabilumui – ją papildomai traukia srovė, guldo ir kitaip trukdo laiku pastebėti kibimą.
Kibimą gaudant pusdugnine dažnai galima atpažinti iš plūdės slinkimo vandens paviršiumi (jei yra ilga atkarpa tarp plūdės ir svarelio), rečiau – plūdė nunyra. Beje, plūdės parodymai labai priklauso nuo to, kokio ilgio valo atkarpą mes derinsime prie žūklavietės gylio. Jei ji labai ilga ir viršija tikrą gylį ne mažiau, tarkim, 1,5 karto – plūdė dažniausiai slinks, bet jei gaudymo gylį nustatysime tik vos didesnį už realų – nirs. Ne antraeilį vaidmenį šiuo atveju vaidina ir srovės stiprumas. Kada tėkmė didelė ir valas tarp svarelio ir plūdės įsitempęs, plūdė praktiškai visada stovi – ji kibimo metu beveik visada ners, jei plūdė guli ant vandens paviršiaus, nes srovė menka, yra grįžtamoji tėkmė, tokiu atveju plūdė veikiausiai (bent jau pradinėje kibimo fazėje) ims tolti gulėdama, tik vėliau gali panerti.
Gana svarbus žūklės pusdugnine akcentas yra jos užmetimas ir meškerykočio pastatymas ant atramėlių. Tiesa, galima laikyti meškerę rankose, tačiau aš dažniausiai pastatau pusdugninę ant dvišakių. Kadangi pusiau dugninės sistemėlėse yra pakankamai masyvūs svareliai, o tėkmė vis tiek nustums masalą arčiau kranto, nereikia mesti meškerę skersai tėkmės – svareliai gali užkliūti dugne. Užmetama maždaug 45° kampu pasroviui. Plūdė vis tiek dar kažkiek paplauks arčiau kranto, tada ir pastatysime meškerykotį ant atramėlių, jo galas bus nukreiptas plūdės link. Valą, esantį tarp meškerės viršūnės ir plūdės, nereikėtų guldyti ant vandens, tad meškerykotį pakelkite aukščiau.
Pusdugnine paprastai gaudoma netoli kranto, kur ties skardžiais yra duobės arba netoliese vaga. Tokiose vietose šis žūklės būdas bus itin perspektyvus. Kaip ir žūklaujant nuo dambų, kranto iškyšulių...
Romualdas Žilinskas
