Jei ešeriai viduržiemyje suaktyvėja
Gruodis baigiasi, jau artėjame prie viduržiemio, tačiau tikros žiemos alsavimą vargu ar pajutome. Na, taip, ledas yra, bet jis toks aptirpęs, pilkas, kaip ir daugumos žvejų (apskritai žmonių) nuotaikos. Nieko nuostabaus, nes, jei neklystu, saulėtų dienų per mėnesį buvo gal dvi ar trys. O šiaip – dargana, tamsioji paros dalis pasiekė apogėjų, žodžiu, tradicinė murzina pirmoji lietuviškos žiemos pusė. Tada belieka laukti artėjančių švenčių, dirbti iki apalpimo ir, nutaikius laisvesnę dieną, pameškerioti...
Apie darbus nerašysiu, bet apie meškeriojimą galiu. Tiesą sakant, nors ir minėjau aptirpusį ledą, tačiau šiandien, t. y. gruodžio 22 d., jis ant Nevėžio kai kur yra bene 12 cm storio. Tai tikrai geras pagrindas po kojomis, tad ir norinčių suvilioti žuvis netrūksta. Dauguma dabar ten kuojas, plakius ir smulkius karšiukus bemasalinėmis avižėlėmis „lupa“.
Tiesą sakant, gana keista, nes Nevėžis yra žinoma kaip ešerių pilna upė, tai visada labai juntama iki jai užšąlant, tačiau dabar laimikiuose dominuoja karpinės žuvys. O juk ešerys yra tarsi koks žieminės žūklės simbolis. Kur dingo dygliuotieji plėšrūnai, nejau išsilakstė iš Nevėžio?
Ne, tikrai ne, kai kas ir ešerių pagauna, nors išties būna šioje upėje toks laiko tarpas, kuomet „baltos“ žuvys savo rajumu pranoksta ešerius ir jas paprasčiausiai lengviau sužvejoti. Bet tai laikina, rainuotieji irgi tuoj atkus, tiesiog čia yra šio telkinio specifika. Aš nuolat vis kartoju, kad kiekvienoje baloje savos mados, savi žuvų įgeidžiai, todėl kalbėti plačiąja prasme gana sudėtinga. Visgi surizikuosiu ir pakalbėsiu būtent apie ešerių gaudymą.
Pastebėjau vieną tendenciją – rašydami straipsnius apie kokių nors žuvų gaudymą, dažnai autoriai stengiasi apsidrausti ir kalba su minorine intonacija, t. y. apibūdina situaciją, kuomet žuvys kimba prastai ir galbūt jų siūlomi žūklės būdai ar patarimai padės žvejui suvilioti laimikį. Jei ne – ką gi – veikiausiai nekiba buvo tokia baisi, jog net patys geriausi pasiūlymai nepadėjo.
Tinkamą žūklavietę rasti sunkiau
Aš pasielgsiu truputį kitaip. Rašydamas šiame straipsnyje apie ešerių gaudymą vertikaliosiomis blizgėmis, tai bus šio straipsnio tema, įspėsiu skaitytojus: jei pasinaudoję savo patirtimi ir čia minėtais patarimais ne ką pešite, nevarkite gaudydami ešerius šiais masalais – imkite mažas avižėles su trūklio lervutėmis arba be jų ir veikiausiai sužvejosite bent keptuvę vakarienei. O tai, kas čia parašyta, geriausiai pasiteisina tada, kai ešeriai būna aktyvūs. Arba bent jau ne visiškai apatiški, ne tokie, kaip prieš būsimas šventes pusė Lietuvos gyventojų. Tiesa, dar bandysiu pasvajoti, kad žiema virs tikra žiema ir nuo Naujųjų metų smarkiau šals, pasnigs ir prasidės tai, kas ir privalo būti normalią žiemą.
Nors, aišku, įžangoje nupasakoti ne visai žiemiški orai kitąsyk žūklaujant yra netgi privalumas. Čia kalbu apie kibimą. Tačiau juk daug smagiau sėdėti ant ledo, kai aplink ne pilka, bet balta.
Tačiau storas ledas ir pusmetrinis sniego sluoksnis smarkiai apsunkina poledinę žūklę. Ne tik todėl, kad nuovargis kaipmat pakerta kojas klampojant po ežerų ar tvenkinių pripustytas platybes, paskausta rankas gręžiant eketę po eketės, bet dar ir dėl to, jog žuvys tokiu metu yra pačiame anabiotinės būklės pike.
Sausio antroji pusė, vasaris, jei nėra smarkesnių atodrėkių, meškeriotojų nuomone, – patys skurdžiausi laimikiu laikotarpiai. Bet ir pirmledis yra ne pirmledis, jei jis vėluoja (šįmet ne), o žuvys vis tiek lieka žuvimis – įpusėjus kalendorinei žiemai jos kimba prasčiau. Visgi negali jos visą mėnesį būti vangios, juo labiau ešeriai, kurie viduržiemį kartais net pačiomis nepalankiausiomis dienomis primena, jog po ledu gyvybės dar yra.
Tikintis gero ešerių aktyvumo tokiu metų laiku, reikia laukti aukšto slėgio ir saulėtų dienų. Tai faktas, kurio ignoruoti negalima. O jei dar vėjas ne rytys, tuomet visai neprasta žūklė laukia meškeriotojų. Ir nesvarbu, jog sniego daug ir ledas storas, netgi neturi reikšmės, kad oro temperatūra žemiau –10° C nusileidusi. Darganotos dienos ešerių žvejyboje irgi kartais būna vaisingos. Bet dažniau tada, kai ledas plonas ir sniego beveik nėra, tai yra labiau žiemos pradžios ir pabaigos rezultatyvios žūklės pranašai.
Panašiai yra ir su paros laiku – pastebėjau irgi kai kurių „neatitikimų“ pirmledžiu, pavasarėjant ir viduržiemy. Pirmu atveju ešeriautojai nepraloš, jei užlips ant ledo tik švintant. Bet persiritus buvusiems metams į naujus, ima ryškėti kita tendencija, kuri veikiausiai susijusi su šviesaus paros meto ilgėjimu. Tada vis dažniau antroje dienos pusėje dygliuotieji plėšrūnai atkunta. Ne, nesakau, kad jie prastai kimba rytais, tačiau vakarėjant ešerių galima pagauti daugiau nei tuomet, kai vandens telkinius buvo sukaustęs pirmasis ledas. Bet jau tirpstant ledui – tai tikrai, tada kartais net vakaro prieblandoje, jei diena buvo saulėta, galima suvilioti stambiausių ešerių.
Surasti ešerių pamėgtas vietas įsibėgėjus žiemai sudėtingiausia lėkštuose vandens telkiniuose, kurių dugno reljefas primena plokščią dubenį. Čia dryžuoti plėšrūnai gali būti kažkur toliau nuo kranto, tačiau kur – prognozuoti sunku.
Tenka dirbti išsijuosus ir gręžti eketes vieną po kitos. Nelygaus dugno ežeruose, tvenkiniuose jau galima bandyti nuspėti ešerių buveines. Smulkesnieji paprastai laikosi ties priekrantės zonos riba, maždaug 2,0–2,5 m gylyje, kur dugnas šiek tiek staigiau leidžiasi į gelmę. Paprastai tokiuose ruožuose baigiasi tanki povandeninė augalija ir ties jos kraštu glaudžiasi ešerių būreliai. Jei augalai plačialapiai, o gilyn besitęsiantis dugnas – dumblėtas, galbūt dryžuoti plėšrūnai tūno dar sekliau – po tų augalų lapais. Tuomet irgi tenka gerokai su grąžtų paprakaituoti, kol surandi laisvą nuo augalijos dugno aikštelę.
Tačiau stambesnieji ešeriai arba gausesni vidutiniokų būriai plaukios kur nors 4–6 m gelmėje. Tokios vietos paprastai būna tolokai nuo kranto, čia yra duobių skardžiai su nedidelėmis lygiomis terasomis. Šiuose plotuose žuvų paieškai pravartu turėti echolotą – sutaupysite jėgų ekečių gręžimui.
Dvi blizgės, kurios sudomins ešerius
Kad ir kiek brangtų maisto produktai, elektros energija, paslaugos ir dar daug kas, bet žvejybinės įrangos kainos, mano akimis, nelabai pakito. Tikrai nežadu polemizuoti apie ekonominius niuansus, tiesiog uždėsiu riebų „pliusą“ tiek žūklės įrankius bei masalus gaminančioms firmoms, tiek prekybininkams.
Kodėl staiga apie tai apskritai prabilau? Nes tai tiesiogiai susiję su mano rašiniu – žiūriu į kai kurių poledinių blizgučių kainas ir jos man atrodo, švelniai tariant, juokingos.
Tarkim, Lucky John Fin I, kurią kaip tik norėjau pasiūlyti didesnių ešerių žūklei viduržiemyje didesniuose gyliuose, kainuoja...
Na, neminėsiu kainos, geriau apie patį masalą. Lucky John Fin I sveria 6 g, yra 5 cm ilgio, tad tai bus vidutiniškai sunkus modelis. Čia mano vertinimai, nes lengvos blizgutės būtų tuomet, kai jų dydis skaičiais mažesnis nei dydis gramais. Paaiškinu: šiuo atveju 5 juk mažiau nei 6, tiesa?
Aišku, toks mano apibūdinimas gal ne visai tikslus, o veikiau apytikslis, kadangi blizgė gali būti siaura ir plati, lenkta ir nelabai, tiksliau būtų paskaičiavus jos visą paviršiaus plotą, kurį lygintume su masalo mase. Na, bet kas tuo užsiims...
Lucky John Fin I yra centruota (svorio centras sutampa ar beveik sutampa su kūno viduriu) vertikali blizgutė, jos forma tipinė, t. y. beveik lygiai „nuplonėjanti“ galų link. Iš tiesų jos priekis yra vos platesnis, teoriškai, o ir praktiškai tas galas turėtų būti sunkesnis, tačiau ji yra su tvirtu storavieliu trišakiu kabliuku, tad svorio balansas išsilygina kabliuko sąskaita.
Žaidžia ši blizgė irgi tradiciškai – vartosi nuo šono ant šono laisvai skęsdama. Viduržiemyje ešeriai gana vangūs, tad jų akimis toli į šonus planiruojančios blizgutės nėra tokios „skanios“, kaip mažiau nuo vertikalės nukrypstantys tokio tipo viliokliai.
Panašiai, nors ne visai taip, o dar „lygiau“, dirba Lucky John Nail Blade. Tiesa, ji jau bus iš lengvųjų blizgučių kategorijos, nes būdama 4,5 cm dydžio sveria tik 3 g. Tad šis modelis – sekliau esantiems ešeriams. Nebūtinai smulkesniems, nes ir tokiu metų laiku, kai ešeriai sukyla (aš juk sakiau – straipsnis yra apie aktyvius ešerius) ir pakyla arčiau ledo arba bando užkandžiauti arčiau krantų, kur menkesni gyliai, tai būtų labai tinkamas masalas.
Beje, tie plėšrūnų „sukilimai-pakilimai“ dažniausiai būna saulėtu oru, tad reikėtų ir gelsvo metalo blizgučių, jos paprastai tada būna kibesnės. Aš, tarkim, anksčiau minėtą Lucky John Fin I rinkčiausi balto metalo ir ją bandyčiau apniukusiu oru siūlyti ešeriams giliau, o geltono metalo Lucky John Nail Blade giedrą dieną gaudant seklesniuose plotuose. Bet tai tik mano supratimu, gal kas elgtųsi kitaip...
Lucky John Nail Blade turi ir dar vieną privalumą – grandinėlę, o ant jos pakabintą ir laisvai nuimamą trišakį kabliuką su akute. Toji akutė būtent ir labiausiai pasiteisina nedideliuose gyliuose, gamintojai į tą faktą veikiausiai atsižvelgė.
O tai, kad kabliukas nusisega irgi yra didelis privalumas, nes ešeriams, net ir esant aktyvumo protrūkiams, akutės spalva ar spalvų deriniai gali patikti daugiau arba mažiau. Nusiperki papildomų kabliukų, kurie dabar specialiai gaminami žieminei žūklei, ir gali pasikeisti. Pavyzdžiui, Salmo Scandi trišakius su akutėmis, kurie pagaminti tarsi kokie ryškūs povandeniniai vabzdžiai. Arba labiau įprastų Lucky John akučių, kurios yra dar ir fluorescuojančios.
Galima ir pasidaryti pačiam kažką panašaus į tą akutę, jei netingi ir turi fantazijos. Beje, akutes kitąsyk ešeriai čiumpa netgi tuomet, kai blizgė guli ant dugno.
Suaktyvėjus ešeriams paprastai daugiau pagauna tas, kuris nuolatos vaikšto, tikrina didesnį kiekį skylių lede ir dažniau nardina masalus į eketes. Išalkę ešeriai netupi vienoje vietoje, jie juda visu būriu, kitąsyk netgi keičia maitinimosi gylius, todėl tenka dirbti iš peties. Kažkodėl daugumai meškeriotojų atrodo, kad tuomet kaip tik reikia sėdėti prie vienos eketės, nes ji yra „kibi“.
Galima ir taip, tačiau šitokia taktika geresnė tuomet, kada žuvys vangios, bet tikrai žinai (nujauti arba rodo echolotas), kad po kojomis yra ešerių būrys, tačiau jiems sunku įsiūlyti masalą. Tada irgi nenuobodžiauji, bet keiti blizges, išbandai įvairias jų animavimo technikas, kol sugundai laimikį arba lieki be nieko.
Mano aprašomuoju atveju vienoje eketėje galima pagauti tris ar keturis vienetus vieną po kito, bet staiga kibimas gali liautis. Todėl eini, gręži, ieškai, bėgioji paskui ešerius. Daug naudos duoda telkinio žinojimas, kada daugiau ar mažiau orientuojiesi, koks yra dugno reljefas. Nors ir sakiau, kad dryžuotieji gali keisti gylius, bet dažniausiai jie ilgesnį laiką visgi plaukioja daugmaž tokioje pačioje gelmėje.
Bet kokiu atveju reikia daug judėti, tad čia tinkami drabužiai ir apavas yra didelis privalumas – ne gegužės mėnuo, kai sukaitęs džiaugiesi vėsaus oro gūsį gavęs...
Romualdas Žilinskas
