Jei ešeriai lunatikuoja
Sunku kalbėti apie viduržiemio poledinės žūklės „sunkumus“, kuomet rašant straipsnį faktiškai yra „pliusinė“ oro temperatūra, nors kalendorius rodo sausio pradžią. Visgi ši tema galbūt bus aktuali vėliau, gal kitais metais, bet kokiu atveju – tokie dalykai žieminėje žūklėje egzistuoja.
Aš kalbu apie tai, kad ateina žiemą toks metas, kada žuvys tarsi beveik užmiega. Nežinau, ką jos sapnuoja, bet besapnuodamos kitąsyk ir prabunda. O gal lunatikuoja, nes pasitaiko, jog viename ir tame pačiame vandens telkinyje kimba labai nenuspėjamai. Ir, beje, visais atžvilgiais.
Ešerys – kupinas dviprasmybių
Tačiau kalbėsiu tik apie ešerius. Taigi, kaip ir sakiau, jie snūduriuoja, o tu lakstai kokio nors ežero ledu, gręži eketę po eketės ir ieškai, kur tie dryžuoti plėšrūnai gali kibti. Paieškas apsunkina ir dar vienas dalykas – kai kuriuose vandens telkiniuose net ir žiemos viduryje ešeriai kartais maitinasi nebūtinai palei pat dugną, kas būtų, meškeriotojo nuomone, daug natūraliau.
Sunku pasakyti nuo ko tai priklauso, manding, kad nuo mitybinės bazės, nes kiekvienoje baloje ji gali skirtis. Todėl tie apsimiegoję ešeriai visgi bando ką nors „už lūpos užmesti“ ir plavinėja nuo dugno iki ledo plutos – šiandien susigundo avižėle arba blizgute 7 m gelmėje, o rytoj jau kimba vos 2 m gylyje. Ir visiškai įmanoma, kad toje pačioje vietoje, nes aptingusios žuvys mieliau kyla aukštyn ir žemyn, nei migruoja iš vieno ploto į kitą. Tačiau negalima atmesti ir tokio varianto.
Žodžiu, vyksta kažkas, ko negalima logiškai paaiškinti, arba tiems aiškinimams pritrūkstu reikiamos informacijos, gal ir savo žinių.
Beje, tai liečia bet kokio dydžio ešerius, nes galimas ir dar vienas savotiškas fenomenas – tu pagauni tik sprindinius ešeriukus (jei apskritai pagauni), o kitas žvejys iš šalimais esančios eketės traukia visai padorius dryžuočius. Tačiau šiuo atveju yra vienas jus abu vienijantis faktorius – gylis, kuriame kimba žuvys.
Viduržiemyje paprastai rekomenduojama ešerius meškerioti avižėlėmis. Tai išties yra našiausias būdas suvilioti menkai į masalus reaguojančius plėšrūnus, bet kitąsyk visgi jie neatsisako ir blizgės.
Žuvaujant avižėlėmis, kada ešeriai yra vangūs, patariama juos išprovokuoti dviem net labai skirtingais būdais būdais: arba žaisti tarsi gaudant karpines žuvis, kada masalas vos juda, daromos didelės pauzės, kartais netgi avižėlė guldoma ant dugno; arba ją virpinti itin smulkiai, tankiai, tarsi „zulinant“ ešeriui per nervus. Na, aš čia kalbu taip liaudiškai populiariai, manau, kad suprantate, ką turiu omenyje.
Jei imsime lyginti blizges
Žvejojant blizgėmis tokie triukai nesuveikia, nes masalas visai kitokio tipo. Beje, blizgės juk yra dviejų pagrindinių rūšių: vertikalios ir horizontalios, t. y. tos paprastos ir švytuoklės, o jų žaidimas iš principo labai skiriasi. Kuri tokiu atveju geresnė?
Aš abi rankas kelčiau už švytuoklę. Paprasta vertikali blizgė pasiteisina tuomet, kai ešeriai yra aktyvūs. Aišku, yra mažų, lengvų toli į šonus planiruojančių blizgučių, kurios bus geros ir tokiais momentais, tačiau žaidimą jomis apsunkina tai, kad, kaip ir sakiau, ešeriai gali kibti bet kuriame vandens sluoksnyje. Gerai, jei šios žuvys užkandžiauja kur nors arčiau paviršiaus arba viduryje vandens, bet jei labai giliai, o toji gelmė nemenka, patogiau naudoti švytuokles.
Gal logikos čia matote nedaug, nes pagal visas teorijas ir praktikas ešerius paprasčiau susirasti meškeriojant vertikaliosiomis blizgėmis. Bet tada, kai jie aktyvūs, o dabar kalbu apie „atbulais dantimis“ masalus kramtančius plėšrūnus. Paprastai vertikalią blizgę jie griebia po kelių trūktelėjimų, manding, tada pakanka prie vienos eketės pasėdėti ar pastovėti vos porą minučių, jei nekimba – eini kitur. Tačiau tai ir yra ešerių aktyvumo rodiklis.
Švytuoklė savo žaidimu visai kitokia, nes ja įmanoma tarsi ta tankiai virpinama avižėle smarkiau išerzinti ešerius, galima daryti dideles pauzes ir laukti „stuktelėjimo“, kada masalas ramybės būsenoje. Arba įmanoma plėšrūnus prisikviesti iš toliau, tarsi pakelti nuo dugno. Todėl gaudant švytuoklėmis prie vienos eketės rekomenduočiau užtrukti ilgesnį laiką – pratupėti, prasėdėti arba prastovėti ir pusvalandį. Aišku, tokia taktika susijusi su tam tikra rizika, nes galbūt toje vietoje ešerių apskritai nėra, o laikas juk eina...
Kita vertus, jei jau pradėjau lyginti abiejų rūšių blizges, reikėtų turėti omenyje tą faktą, kad esant labai aktyviam ešerių kibimui vertikaliosios geresnės todėl, kad veiksmas vyksta greičiau, o laimikį nuo kabliuko nuimame be didesnių problemų. Kuomet ešeriai čiumpa švytuoklę, jie labai dažnai pakimba būtent ant apačioje esančio trišakio, tad kartais tenka ir gaišti lupant kabliukus iš žuvų nasrų.
Taip pat švytuoklės dažniau nei vertikalios blizgės kliūva už šiekštų, traukiant žuvį – už eketės atbrailos. Šiekštynuose netgi rekomenduojama nuimti apatinį kabliuką – tą visas dugno šakas ar žoles kabinantį trišakiuką, tačiau būtent jis neretai ir yra pageidautinas „priedas“, jei su akute, suprantama, kuris galutinai išerzina ešerį ir tik jo dėka blizgę atakuoja plėšrūnas.
Manau, kad, jei jau pasirinkau pasyvaus ešerio gaudymo temą, apatinio kabliuko šalinimo variantas negalioja, juolab tada prarandamas ir kone esminis švytuoklės privalumas – šia blizge daug sėkmingiau pakertami vangiai kimbantys ešeriai. Su horizontalia blizge mes turime daugiau „tuščių“ kibimų.
Visgi apsimiegojusiems ešeriams tiks ne bet kokia švytuoklė. Kada jie kimba vangiai, nesvarbu kokiu masalu gaudysi, tai gali būti ir avižėlė, geresni rezultatai pasiekiami siūlant smulkiausius vilioklius.
Taip yra ir su švytuoklėmis – dabar geriau plėšrūnui palei nosį švytuoti 3 ar 4 cm dydžio horizontaliomis blizgėmis. Aišku, tai vėlgi kažkiek prieštarauja faktui, kad švytuokle galima „prišaukti“ plėšrūnus iš toliau, nes juk mažesnės blizgės vibracija bus menkesnė. Tačiau kokia nauda, jei ešeriai ja susidomės, bet negriebs?
Beje, švytuokle geriau sugundomi ir pavieniai ešeriai, nei paprasta blizgute, pastaroji savo gerąsias savybes labiau atskleidžia tada, kai dryžuoti plėšrūnai susirinkę į būrį. Reikėtų pasakyti, kad būtent tie vienišiai yra stambiausi.
Ypač tai išryškėja nedideliuose arba vidutinio dydžio ežeruose bei tvenkiniuose ar tuose telkiniuose, kur ešerių populiacija nėra labai gausi. Ten, kur jų yra labai daug, kur ešeriai greitai pasiekia optimalius dydžius, jie net ir stambūs renkasi į pulkelius.
Švytuoklės, kurios prikels ešerius
Vangiam ešeriui geriau siūlyti tokias švytuokles, kurių žaidimas truputėlį lėtesnis. Paprastai tada horizontalios blizgės būna platesnio kūnelio, jos vos lėčiau grįžta į pradinį tašką, jų daromos „kilpos“ platesnės, žodžiu, animacija yra savotiškai švelnesnė, mažiau agresyvi.
Vienas iš variantų, kurį kartais pabandydavau ir tai duodavo gerus rezultatus – pradžioje išmėgindavau laimę didesniais ir agresyvesniais „balansyrais“, o po to patikrindavau tas pačias eketes jau mažesniais ir lėtesniais modeliais. Tiesa, kalbant apie eketes, turiu omenyje ne kažin kur nutolusias, bet esančias šalimais dvi ar tris skyles, o masalą keisdavau po keliolikos minučių.
Jei minėti konkrečius modelius, tuomet visų pirma išskirčiau Lucky John IV Viking švytuoklę, kurios forma tarsi skirta būtent pasyvių ešerių gundymui. Pati švytuoklė nėra iš tų platesniųjų, tačiau labiau lenkta apatinė kūnelio dalis jos animacijai suteikia išskirtinį braižą.
Gaila, kad Lucky John IV Viking truputį didesnė, nei norėtųsi, nes mažiausias modelis yra 4,5 cm dydžio ir sveria 7 g, bet stambesniems vangiems ešeriams tinka puikiausiai. Iš spalvinių variantų, kada tokios žūklės sąlygos, visų pirma rinkčiausi 15H mėlyna nugara ir baltu pilvu modelį.
Smulkesniems ir vidutinio dydžio ešeriams siūlyčiau Lucky John IV Baltic 4 cm dydžio švytuoklę. Jos svoris yra 10 g, tai gana daug, jei lyginsime su dydžiu. O sunkios švytuoklės (kaip ir bet kuris masalas) juda ne taip plastiškai, kaip lengvesnės. Bet tai kompensuoja platus kūnelis, tad šiuo atveju masė jau nebeturi lemiamos reikšmės.
Kita vertus, animaciją sušvelnina ir gana plati bei pakankamai ilga uodega, gal ir „sparnelių“ konstrukcija (čia tik spėlionės), bet faktas – Lucky John IV Baltic žaidimas išprovokuoja kaprizingus ešerius.
Vėlgi, viena iš geresnių spalvinių variacijų būtų panaši į jau minėtą (kataloguose žymima 45H, tinka ir 53), bet išskirčiau ir dar vieną. Ji gal net universalesnė ir naudojama dar ir tuomet, kai meteorologinės sąlygos kitokios – būna giedra, o ešeriai maitinasi daugiau pakilę nuo dugno, viduriniuose vandens sluoksniuose ar net dar aukščiau. Kalbu apie 13H juodnugarį skaidriais sparneliais variantą.
Paprastai raudonos uodegos (sparneliai) geriau tada, kai ešeriai aktyvesni. Lucky John IV Baltic serijoje rasite ir tokių, bet dabar – ne apie juos...
Lucky John firmos švytuoklių pasirinkimas gana nemenkas ir čia galima aptikti ne visai mums įprastų tokio tipo masalų. Neretai žvejai abejoja dėl šių švytuoklių kibumo, tačiau išbandyti tikrai verta. Ir nustebsite, kad kitąsyk būtent tokios švytuoklės bus geresnės už klasikines.
Tarkim, pusiau cikados principu pagaminta Lucky John Mebaru. 3,7 cm dydžio modeliukas sveria 5 g, jį ir rekomenduočiau tada, kai ešeriai atsisako bet kokių blizgių.
Lucky John Mebaru žaidžia panašiai kaip ir klasikinės švytuoklės, tačiau šio masalo judėjimo trajektorija platesnė, ką, beje, minėjau esant vienu iš patrauklesnių žaidimo elementų prastai kimbantiems ešeriams. Trys ant nugaros esančios skylutės įtakoja ir Lucky John Mebaru animaciją, toks masalo tvirtinimas būdingas cikadoms. Lėčiausias žadimas bus tada, kai šią švytuoklę prisikabinsime paskutinėje (skaičiuojant nuo galvos) skylutėje.
Kadangi vardijau anų masalų spalvinius variantus, tai šito vilioklio pirmiausiai rinkčiausi pažymėtą 105 numeriu. Beje, jis itin geras ežeruose, kuriuose vanduo turi rudą atspalvį.
Reikia tikėtis, kad šįmet ešeriai nebus labai kaprizingi net ir sausio pabaigoje ar vasario mėnesį, bet mano išvardyti masalai pravers ir tada, kai plėšrūnai kibs daug geriau, nei nupasakojau šiame rašinyje...
Romualdas Žilinskas
