Jaukinimas spiningaujant. Pirma dalis

Pikti liežuviai plakė, jog druskininkiečiai esą sukčiauja ir meškerioja uodo trūklio lervomis ar „dzikais“, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, viską lėmė tuomet iš Lenkijos kažkokiais kanalais gauti mikromasalai. Na, bet ne tai svarbiausia: „Druskonio“ komandos treneris Linas Žvaliauskas visada prieš varžybas praplaukdavo baidare per ežerą ieškodamas mailiaus būrių ir vėliau tokias vietas nurodydavo kiekvienam komandos nariui.

Netrukus mes išsiaiškinome elementarią tiesą, jog ten, kur laikosi mailius, visada telkiasi ešeriai. Tačiau vėlesnė varžybų praktika parodė, jog natūralių mailiaus susitelkimo vietų būna toli gražu ne visada.

Daug dažniau, ypač plieskiant vasaros saulei, smulkios žuvelės tūno pakrantės žolių tankmėje ir būtent jas „gano“ lydekos bei dryžuotieji. Spiningautojui iš to maža naudos – augmenijos tankumas neleidžia pravesti masalo, o plaukiantis atokiau žolių guminukas ar sukriukė plėšrūnų nedomina.

Pradžia nuteikė teigiamai

Taigi norėdamas „išvaryti“ mailių, o kartu ir ešerius iš meldų ar švendrų tankmės, pirmą sykį pabandžiau jaukinti. Rezultatas buvo stulbinantis – visas mailius iš karto išplaukė iš žolių miško ir pradėjo maitintis, nepraėjo minutė ir vandens paviršiuje pasirodė pirmieji ešerių vaikymosi požymiai.

Paėmiau į rankas spiningą ir beveik kiekvienu metimu pradėjau traukti po dryžuotąjį. Tačiau toks aktyvumas truko tik tol, kol išsisklaidė prievilo debesis, t. y. vos 10–15 minučių. Įmetęs naują jauko porciją, po truputį tobulindamas šį būdą, atradau, jog geriausiai masinti ne kažkokį vieną plotelį, o 20–30 metrų ruožą, einantį lygiagrečiai žolių juostos.

Spiningaujant tokiomis sąlygomis, prievilo jokiu būdu nereikia suklijuoti – idealiausia, kai jauko rutuliai „sudūžta“ vos palietę vandens paviršių. Kuo didesnį drumzlių debesį duoda prievilas, tuo ešeriams geriau. Pučiant stipresniam vėjui, jauko šleifas lėtai juda pavėjui ir tada geriausiai valtimi leistis paskui jį.

Varžybos nebūtų varžybomis, jei jose spiningo broliai vieni iš kitų neperimtų patirties. Netrukus taip ešerius pradėjo gaudyti ne vienas spiningautojas ir norint nugalėti reikėjo imtis kokių nors naujų gudrybių. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad tuomet spiningautojų varžybose jaukinimas nebuvo draudžiamas.

Dažniausiai į varžybas atvažiuodavome diena prieš ir treniruodavomės, todėl būtent per treniruotes pabandžiau ilgalaikio jaukinimo taktiką. Išplaukiojęs visą ežerą atsirinkdavau trejetą perspektyviausių taškų ir į kiekvieną sumesdavau po kibiriuką prievilo. Sekančią dieną per varžybas, be kitų žūklaviečių, būtinai juos patikrindavau.

Reikia akcentuoti, kad tokie „atsparos taškai“ per visą mano sportinį stažą dar nė karto nėra nuvylę ir „baltų“ žuvų bei plėšrūnų gausa juose visada būdavo keliskart didesnė, nei panašiame, tačiau nejaukintame ruože. Net visišką nekibos dieną juose sugebėdavau kažką suvilioti ir, sportininkų terminais kalbant, „išlipti iš nulio“.

Kitas dalykas, kurį pastebėjau, masinant pirmuoju būdu ešeriai atplaukia daug greičiau, tačiau būna smulkesni. O jaukinant iš vakaro jaukimvietėn susirenka stambesni dryžuočiai. Ilgalaikiam masinimui rutulius reikia suklijuoti daug stipriau, kuo daugiau prievilo turi nugulti ant dugno.

Ir dar – jaukinti dera protingai, tai yra ten, kur netoliese galimai yra ešerių. Jei supilsi prievilą vidury ežero nepažiūrėjęs gylio, neįvertinęs dugno reljefo, tai ir jaukinimo efektyvumas bus atsitiktinis. Tačiau jei masiname teisingai, jaukas 100 procentų duoda teigiamą rezultatą.

Turbūt daugelis spiningautojų yra pastebėję vadinamuosius žuvų „pakilimus“ – ešeriai kokią valandą atakuoja masalus vieną po kito, o paskui dingsta lyg nebuvę. Daug kas galvoja, kad jie pasisotino, tačiau aš esu įsitikinęs, kad mailiaus būrys tiesiog išsisklaido ir plėšrūnai pasitraukia iš žūklavietės.

Būtent jaukas sugeba jį suburti ir teisingai masinant galima dryžuotųjų aktyvumą išlaikyti daug ilgiau. Žvejodamas savo malonumui pabandžiau jaukinimo taktiką pritaikyti ir gaudydamas kitas žuvis.

Žvejojant lydekas būna kitaip

Deja, nieko gero nepasiekiau pamėginęs privilioti sterkus. Tai tokia mįslinga žvynuotoji, prieš kurią bejėgės visos teorijos. Draugas juokavo, kad norint primasinti sterkus, reikia jauką pilti lygioje vietoje tol, kol dugne pavyks suformuoti povandeninį kalnelį, ant kurio šlaitų ir įsitaisys šie plėšrūnai.

Visai kita situacija buvo su lydekomis. Šios grobuonės kažkuria prasme netgi labiau „pasiduodaׅ“ jaukinimui nei ešeriai. Žinoma, čia nekalbu apie didžiąsias aštriadantes, tačiau iki kilogramo sveriančios „šaudyklės“ kaipmat sureaguoja į prievilą. Galbūt dar ir todėl, kad mažesnių lydekų vandens telkinyje ir šiaip jau yra daugiau nei stambesnių jų gentainių.

Jeigu žvejojant ešerius ir jaukinant reikia formuoti vadinamąjį takelį, kurį dryžuočiai sektų ir išeitų iš žolių tankmės, tai lydekoms to daryti nebūtina. Dantytoji, pamačiusi mailiaus būrelį, dažniausiai gulasi ant dugno ir laukia, kol potenciali auka pati priartės jai prie žabtų.

Jau senokai esu pastebėjęs, kad atplaukus prie vakar jaukinto „taško“, pirmieji kibimai paprastai būna lydekų. Jei spiningauji mikromasalais, dažnai nė mirktelėti nespėji, kaip aštriadantė nurėžia ploną giją. Todėl vėliau įsigudrinau į valtį įsimesti ir „lydekinį“ spiningą, kuriuo atlikdavau pirmuosius metimus.

Kitas plėšrūnės požymis – jei lig tol gerai kibę ešeriai staiga dingsta, nors mailiaus yra, beveik garantuoju, kad čia apsilankė plėšrūnė su kur kas didesniais nasrais. Gaudydamas lydekas dažniausiai naudoju vadinamąją keturkampio jaukinimo taktiką, tačiau apie ją – šiek tiek vėliau.

Šių žuvų žūklėje svarbiausias vietos suradimas. Jei sumesite prievilą lygiame plote, kur aplink nėra sėklių ar žolynų, vargu ar verta tikėtis sėkmės. Tačiau jei aptikote vietelę prie statesnio dugno skardžio ar lydekinių „barščių“ gojelio ir echolotas čia rodo didesnį smulkių žuvų kiekį – ten tikrai turi būti ir margašonių plėšrūnių.

Jauko porcija turėtų jas suaktyvinti bei privilioti iš aplinkinių vietų. Juk jaukinimo esmė ir yra sutraukti į vieną plotą aplinkines žuvis. Kam ieškoti po didelį sėklių išsibarsčiusių lydekų, jeigu prievilu subūręs smulkmę gali prisikviesti ir grobuones.

Dantytosioms jaukinti geriau naudoti stambesnės frakcijos prievilą. Jeigu gaudydami ešerius jauku stengiamės pritraukti aukšles, saulažuves ir kitas smulkiausias ežero žuvis, tai norint sugundyti padoresnę lydeką, geriau masinimo vieton suburti kuojas, plakius ir kitas šiek tiek didesnes žvynuotąsias. Nors tai nėra aksioma – dažnai tikrai svarios aštriadantės užkimba ten, kur jaukas privilioja, regis, labiau ešeriams tinkamą smulkmę.

Tęsinys bus

Aidas Juška